MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2005/04
Margalapės aktinidijos
  • Laima ČESONIENĖ VDU Kauno botanikos sodas
  • Mano ūkis

Pastaraisiais dešimtmečiais daug dėmesio skiriama augalams, kuriuose randama daug antioksidacinių cheminių junginių, nukenksminančių laisvuosius radikalus, stabdančių ląstelių senėjimą ir turinčių kitų gydomųjų savybių. Tokių vertingų cheminių junginių ypač daug aptikta margalapių aktinidijų uogose.

Margalapių aktinidijų (Actinidia kolomikta (Maxim.) introdukcija Lietuvoje vyko palaipsniui, įvertinant jų galimybes prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų. Literatūroje yra duomenų, kad šie augalai Lietuvoje pradėti auginti praėjusio šimtmečio pradžioje. Tai labiausiai atspari šalčiui aktinidijų genties rūšis. Augalai užauga iki 8–10 m aukščio, pagrindinio kamieno skersmuo apačioje gali siekti 10 cm. Aktinidijų pumpurai pasislėpę po žieve, todėl pavasarį nematyti jų brinkimo stadijos. Kad augalai jau prabudo, sprendžiama tik iš pradėjusių augti ūglių.

Aktinidijoms reikia atramų

Margalapės aktinidijos – sumedėję laipiojantys augalai (lianos). Tokie augalai paprastai auginami ant atramų. Augalų lapai stambūs, jų forma įvairi. Prieš žiedų skleidimąsi lapų spalva ima keistis: iš pradžių pabąla lapų viršūnėlės, vėliau balta spalva apima didžiąją lapo lakšto dalį. Po kurio laiko lapų viršūnės ima rausti, ir aktinidijos laja marguoja trimis spalvomis. Dėl šios priežasties margalapės aktinidijos labai populiarios dekoratyvinėje sodininkystėje: vertikaliam sienų, pavėsinių, tvorų apželdinimui.

Šalia moteriško augalo turi augti vyriškas

Margalapės aktinidijos – dvinamiai augalai. Į šią biologinę savybę būtina atsižvelgti aktinidijas sodinant. Vyriškų augalų žieduose piestelių yra, bet jos neišsivysčiusios. Moteriškų žiedų piestelės stambios, o kuokeliuose gyvybingų žiedadulkių susiformuoja mažai. Todėl ant moteriškųjų augalų uogos neužsimezga, jei 10–15 m atstumu neauga bent vienas vyriškas augalas.

Natūraliai margalapės aktinidijos paplitusios Tolimuosiuose Rytuose, auga Chabarovsko, Primorės kraštuose įvairiuose miškuose: sibirinių pušų-maumedžių-lapuočių, lapuočių-eglių, maumedžių-eglių. Todėl ir perkeltos į naujas klimato sąlygas šios aktinidijos gerai auga tik tuomet, jei pasodinamos į purią derlingą dirvą, kurioje pakanka drėgmės ir maisto medžiagų. Aktinidijos mėgsta saulės šviesą, tačiau pavėsyje taip pat gerai auga ir dera. Augalai labai jautrūs drėgmės trūkumui ir dirvoje, ir ore, nepakenčia atvirų vietų, kuriose pučia smarkūs džiovinantys vėjai. Todėl sausrų metu augalus reikia apipurkšti vandeniu, o šaknis apsaugoti mulčiu.

Aktinidijų nepuola kenkėjai

Aktinidijos mėgsta silpnai rūgščią dirvą, pakalkintose dirvose augalai auga silpnai. Jos turi dar vieną išskirtinę savybę – tarp sodo augalų išsiskiria atsparumu ligoms ir kenkėjams. Kauno botanikos sode per aštuonerius metus aktinidijų kolekcijoje nepastebėta jokių kenkėjų. Net tokie polifagai, kaip amarai, aktinidijoms žalos nepadaro. Tai rodo, kad šis augalas tinkamas ekologinei sodininkystei, nes visai nesudėtinga užauginti uogų derlių nenaudojant pesticidų.

Margalapių aktinidijų priežiūra šiek tiek sudėtingesnė tol, kol augalai yra jauni. Jei augalai pasodinti eilėmis, aplink juos reikia nuolat ravėti. Paprastai ravima rankomis, kauptuku dirbama labai atsargiai, nes aktinidijų šaknys išsidėsčiusios paviršiuje. Kai augalai suauga, piktžolių sumažėja savaime, nes jos atsiduria pavėsyje. Tarpueiliai paprastai šienaujami.

Vienas iš daugiausiai darbo sąnaudų reikalaujančių darbų – genėjimas. Aktinidijos dera tik ant vienamečių ūglių, todėl šalinamos senos, susiraizgiusios šakos, o derančios – trumpinamos. Genima paprastai žiemą. Birželio mėnesį taip pat galima išretinti lają, patrumpinti derančius ūglius.

Nepertręšti azoto trąšomis

Aktinidijų šaknys yra labai jautrios trąšoms, todėl būtina parinkti tikslias jų normas pagal elementų kiekį lapuose ir dirvožemyje. Ypač svarbu ne pertręšti azoto trąšomis, kurios skatina ūglių augimą, ir jie prieš žiemą nebesumedėja.

Ilgi vegetatyviniai ūgliai nesumedėjusiomis viršūnėmis apsiveja atramas, ir visas augalas taip kyla į viršų. Margalapių aktinidijų ilgieji ūgliai per vegetaciją gali užaugti iki 2–3 metrų. Tačiau generatyviniai pumpurai formuojasi ant mišriųjų (0,3–1,0 m ilgio) ir trumpųjų (10–15 cm) ūglių.

Uogose labai daug askorbo rūgšties

Aktinidijos vertinamos dėl malonaus, žemuoges ir ananasus primenančio aromato, saldžiarūgščio skonio. Uogos vidutiniškai sveria 2–3 g. Jose aptinkama cukrų, įvairių organinių rūgščių, fermentų, a ir b chlorofilų ir vidutiniškai 1 000 mg/100 g askorbo rūgšties. Svarbu yra tai, kad margalapių aktinidijų uogienėse, kompotuose, sirupuose askorbo rūgštis labai gerai išsilaiko ir gali papildyti valgiaraštį natūraliu vitaminu tuomet, kai trūksta šviežių vaisių ir daržovių.

Margalapių aktinidijų uogų derlius sunoksta palaipsniui. Sunokusios uogos nukrinta, todėl derlių reikia surinkti anksčiau ir pabaigti nokinti uogas paskleidus plonu sluoksniu. Uogų odelė plona, greitai trūkinėja, todėl labai svarbu jas nurinkti laiku. Sutrūkinėjus odelei, uogos nebetinkamos nei valgyti, nei perdirbti.

Margalapės aktinidijos – vienintelė iš retesnių sodo kultūrų, kurios selekcija vykdoma Lietuvos mokslo institucijose. Lietuvos žemės ūkio universitete yra išvestos keturios pirmosios margalapių aktinidijų veislės, kurių autoriai yra V. Pranckietis, V. Venskutonis, V. Paukštė ir P. Lanauskas. Jos įrašytos į Lietuvoje tinkamų auginti augalų veislių sąrašą ir tinka auginti mėgėjiškuose bei versliniuose soduose.

Auginant skirtingas veisles, vertingas aktinidijų uogas galima skinti nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Kadangi šviežias uogas galima išlaikyti neilgai, jos daugiausia perdirbamos – kompotams, uogienėms, tyrėms ir sultims.