Kadangi kviečiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo žalingų organizmų tikslas yra gausus bei geros kokybės grūdų derlius. Todėl reikia pasirinkti atsparias veisles, sėti optimaliu laiku, laikytis sėjomainos, naudoti sveiką sėklą, gerai parengti sėklos guolį, užarti ražienas ir t.t.

L abai svarbu gerai pažinti pagrindinius žalingus organizmus, reguliariai stebėti laukus, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir nustatyti ekonominio žalingumo slenksčius. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti veiksmingus produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.

Sėklos beicavimas

Žieminių kviečių sėklos beicavimas apsaugo nuo žalingų organizmų (arba pristabdo jų plitimą), nuo kurių negalima apsaugoti purškiant augalus: nuo kūlių, fuzariozės ir kitų šaknų bei pašaknio puvinių, kviečių dryžligės, varpų septoriozės ir kitų per sėklą plintančių ligų sukėlėjų. Be to, beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų išplitimo bei sumažina augalų apsaugos produktų kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Sėklai beicuoti naudojami produktai turėtų apimti kuo platesnį grybinių ligų spektrą. Sėklos paviršius beicu turi būti padengtas tolygiai.

Per dirvą plintančios ligos

Nuo pavasarinio pelėsio, sukeliamo Fusarium nivale, sėklos beicavimas žieminius kviečius apsaugo tik iš dalies, nes ligos sukėlėjas plinta ne tik per užkrėstą sėklą, bet ir per dirvą. Taip pat per dirvą plinta ir tifuliozės (Typhula incarnata), dar vadinamos pilkuoju pavasariniu pelėsiu, bei javaklupės (Gaeumanomyces graminis) sukėlėjai.

Kai kuriais metais šios ligos išplinta smarkiai ir gali gerokai sumažinti derlių bei jo kokybę. Visos šios ligos labiau plinta ankstyvosios sėjos peraugusiuose pasėliuose, kai augalai neįšalusioje žemėje atsiduria po sniego danga.

Javaklupė. Po pastarųjų metų šiltų žiemų mūsų laukuose ypač pagausėjo javaklupės pažeistų žieminių kviečių, to galima tikėtis ir šiemet.

Labai stipriai pažeisti ploteliai lomose, kur daugiau drėgmės, išsiskiria jau pavasarį – augalai būna nugeltę, mažiau išsikrūmiję. Tačiau javaklupės pažeisti augalai geriausiai yra matomi brendimo metu: kai sveikų augalų dar žalios varpos nulinksta, tada pažeistų augalų varpos lieka stačios, pabalusios. Jose grūdai būna smulkūs, raukšlėti arba varpos visai tuščios. Toks augalas labai lengvai išsirauna, jo šaknys būna pajuodavusios ir nupuvusios, pašaknys taip pat juodas. Dėl ant nebevegetuojančio augalo įsikūrusių įvairių saprofitų varpos ir augalas vėliau patamsėja, ir daugelis klaidingai mano, kad tai kūlėtos varpos.

Pagrindinis skiriamasis požymis nuo kūlių pažeistų augalų yra tas, kad kūlių pažeisti augalai turi sveiką šaknų sistemą, yra žemesni bei jų grūdai yra pripildyti kūliasporių su būdingu nemaloniu silkių kvapu. Dulkančiosios kūlės iki to laiko jau senai būna išsibarsčiusios.

Deja, nuo javaklupės, o iš dalies ir nuo pavasarinio pelėsio, veiksmingų augalų apsaugos priemonių nėra. Jų žalą galima sumažinti laikantis sėjomainos, sėjos terminų ir visų kitų GAAP pagrindinių principų.

Stiebalūžė. Po šiltos šiųmetės žiemos ypač tikėtina, kad stiebalūžės pagausės. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides) – tai dar viena žalinga žieminių kviečių liga, kuria augalai užsikrečia anksti pavasarį nuo dirvos paviršiuje žiemojusių pernykščių šiaudų liekanų, o ligos pasekmės pasimato bręstant javams.

Skiriamieji ligos požymiai – bamblėjimo pradžioje ant augalų pamato matomas parudavęs lapalakštis su būdingu įplyšimu dėmės centre. Šiuo augalų augimo tarpsniu, kol dar nėra pažeistas stiebelis, reikia susirūpinti apsauga. Ankstyva sėja, atsėliuoti ir tankūs pasėliai kelia riziką, kad juose gali išplisti stiebalūžė. Jeigu bamblėjimo pradžioje (iki antrojo bamblio tarpsnio) randama daugiau negu 20 proc. augalų su stiebalūžei būdingais požymiais, tokius pasėlius reikėtų purkšti fungicidais.

Tačiau veiksmingų nuo stiebalūžės fungicidų nėra daug. Jei pasiekta žalingumo riba (daugiau negu 20 proc. pažeistų augalų), pasėlius reikėtų purkšti sportaku 1 l ha-1 norma. Nuo stiebalūžės turi poveikį ir alegro plus, tačiau bamblėjimo pradžioje šio fungicido naudojama 0,5 l ha-1 norma gali būti per maža. Vėliau, kai ligos dėmės pereis nuo dengiamųjų lapalakščių ant stiebo, jokie fungicidai stiebalūžės nebeveiks.

Javams bręstant, stipriai stiebalūžės pažeisti pasėliai išgula netvarkingai išsivartydami, atrodo lyg sujaukti, o nuo liūčių ar stipraus vėjo dažniausiai pagula į vieną pusę. Stiebalūžės skiriamasis požymis tuo metu yra ant stiebo pamato ir apatinio tarpubamblio išsidėsčiusios šviesios su apvadu dėmės, dėl panašumo į akį dar vadinamos „pelėdos akimi“. Tokio stiebo viduje pažeistose vietose visada randama šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeidimo vietoje stiebas suminkštėja, todėl javai ir išgula.

Stiebalūžės žala grūdų derliui priklauso nuo ligos intensyvumo – silpnai pažeistų augalų derliui liga įtakos nedaro, tačiau kai stiebai pažeisti vidutiniškai, 10 proc. sumažėja vienos varpos grūdų svoris, 8 proc. – grūdų skaičius varpoje, 5 proc. – 1 000 grūdų masė. Stipriai pažeistų augalų – atitinkamai 36, 29 ir 15 procentų.

Lapų ligos

Lapų ligos žieminių kviečių pasėliuose plinta ir yra žalingos kasmet. Žieminių ir vasarinių kviečių pasėliuose ypač žalingos, vos ne kasmet smarkiai išplintančios yra miltligė, septoriozė, kviečių dryžligė bei geltonosios ir rudosios rūdys. Lapų ligų žalingumas priklauso nuo jų išplitimo pasėlyje laiko – kuo anksčiau pradeda plisti, tuo didesnė žala tikėtina.

Miltligė. Miltligė (Blumeria graminis) ant žiemkenčių želmenų praėjusių metų rudenį buvo išplitusi beveik visuose pasėliuose. Tikėtina, kad ligos sukėlėjas šią žiemą sėkmingai peržiemojo ant želmenų, o pavasarį, jei tik orai bus šilti ir netrūks drėgmės, miltligė gali stipriai išplisti.

Ši liga labiau plinta tankiuose, vešliuose, azoto trąšomis gausiai patręštuose pasėliuose bamblėjimo–plaukėjimo tarps

niais. Pirmiausia miltligė pradeda plisti ir didžiausią žalą padaro jautrių veislių pasėliuose. Kuo anksčiau miltligė pasėlyje išplinta, tuo daugiau žalos gali atnešti. Miltligei javų bamblėjimo metu apėmus iki 25 proc. lapų paviršiaus, netenkama iki 30 proc. derliaus. Esant tokiam pačiam ligos intensyvumui plaukėjimo pabaigoje, grūdų derliaus nuostoliai siekia tik 8 procentus.

Septoriozė. Ir žieminiuose, ir vasariniuose kviečiuose plinta lapų (Septoria tritici) ir varpų (Sagonospora nodorum) septoriozės, kasmet nešančios didelių derliaus nuostolių. Lapų septoriozės sukėlėjas pažeidžia tik lapus, varpų – pažeidžia lapus, varpžvynius ir grūdus bei gali plisti per apkrėstą sėklą.

Septoriozės skiriamasis požymis – gelsvai rusvose dėmėse smulkūs tamsūs taškeliai. Tai grybo piknidžiai: S.tritici – stambesni, S.nodorum – smulkesni. S. tritici labiau pažeidžia augalus anksti pavasarį, kai vyrauja vėsūs orai, o S. nodorum – vėliau, šiltesniu periodu, suaugusius ir jau bręstančius augalus, todėl sparčiausias plitimo laikas ant viršutinių lapų yra nuo išplaukėjimo iki brandos.

Dažni lietūs skatina septoriozės išplitimą pasėlyje, nes užkratas pernešamas lietaus brizgais nuo apatinių lapų ant naujai priaugančių. Ypač gerai perneša ir paskleidžia infekciją nuo apatinių lapų ant visos lapijos labai stiprus stambių lašų lietus su stipriu vėju. Septoriozė pasėlyje iki plaukėjimo plinta iš lėto, kildama nuo apatinių ant viršutinių lapų, tačiau po plaukėjimo pastebimas staigus ligos išplitimas. Varpų septoriozė nuo lapų pereina ant varpžvynių ir grūdų.

Dryžligė. Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis) pastaruoju metu yra plačiai išplitusi kviečių pasėliuose, kai kuriais metais išplinta smarkiau net už septoriozę. Ant lapų paviršiaus susidaro pailgos, elipsiškos rudos, dažnai su šviesesniu apvadu ir tamsesniu centru dėmelės. Vėliau dėmės susijungia, jų vidurys būna tamsiau rudas. Ligoti lapai anksčiau nudžiūsta.

Ligos sukėlėjas plinta per užkrėstą sėklą ir augalų liekanas. Pavasarį ant pernykščių šiaudų grybo vaisiakūniuose – pseudoteciuose – suformuotos grybo askosporos užkrečia apatinius augalų lapus, o vėliau ligos dėmėse formuojasi grybo konidijos. Jos per vėją ir oro sroves gali plisti toli – nuo kilometro iki 10 km ir daugiau.

Dėl šios priežasties liga pirmiausia išplinta ir stipriau pažeidžia atsėliuotus kviečius, kur ant dirvos paviršiaus gausu pernykščių šiaudų liekanų. Labai palankios sąlygos kviečių dryžligei plisti yra ražieninės sėjos atsėliuotuose pasėliuose, todėl ražieninė sėja ir atsėliuotas žieminių kviečių pasėlis, kai šiaudų liekanos neįterptos į dirvą, neatitinka GAAP.

Kviečių dryžligė ypač sparčiai plinta šiltu oru. Drėgmė ant lapų arba aukšta santykinė oro drėgmė skatina ligos išplitimą. Kasmetiniai derliaus nuostoliai ir nuo septoriozės, ir nuo dryžligės dažniausiai būna 3–15 proc., bet gali siekti ir iki 50 procentų.

Geltonosios ir rudosios rūdys. Geltonosios rūdys (Puccinia striiformis) žieminiuose kviečiuose išplinta ne kasmet, bet derliaus nuostoliai stipriai pažeistuose pasėliuose gali siekti iki 50 procentų. Požymiai: ant pažeistų lapų susiformuoja eilėmis išsidėsčiusios geltonos spalvos praplyštančios pūslelės, iš kurių byra geltonų sporų masė.

Geltonųjų rūdžių plitimą skatina vėsūs ir lietingi orai, kai oro temperatūra apie 12–150C. Pavasarį geltonosios rūdys pirmiausia atsiranda ant apatinių lapų, vėliau plinta į viršutinius lapus, stiebus, varpas. Grybas žiemoja žiemkenčių želmenyse.

Rudosios rūdys (Puccinia recondita) atvirkščiai – sparčiai plinta šiltu oru, rasotomis naktimis, birželio – liepos mėnesiais, žiemkenčių plaukėjimo ir brendimo tarpsniais. Ligos pažeisti lapai anksti nudžiūva. Grūdų derlius nuo rūdžių sumažėja dėl užaugusių smulkesnių grūdų.

Varpų fuzariozė. Viena iš pačių žalingiausių kviečių varpų ligų yra varpų fuzariozė (Fusarium spp.). Sergančios varpos vietomis arba ištisai būna padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažai daigūs.

Be žalos derliui dėl susmulkėjusių grūdų, varpų fuzariozė ypač žalinga dėl to, kad ligų sukėlėjai apkrėstuose grūduose produkuoja toksines medžiagas – mikotoksinus. Dažniausiai varpų fuzarioze javai apsikrečia žydėjimo metu. Užsikrėtimui ir ligai plisti palankūs šilti ir lietingi orai.

Ligos sukėlėjai plinta per sėklą, taip pat gali saprofitiškai gyventi dirvoje arba ant augalų liekanų, parazituoti ant javų pašaknio bei lapų. Rizika, kad varpų fuzariozė stipriai išplis, – žydėjimo metu vyraujantys lietingi orai. Nuo šios ligos fungicidai veiksmingi tik panaudoti užsikrėtimo metu. Žinant, kad dažniausiai varpų fuzarioze javai užsikrečia žydėjimo metu, fungicidai tada ir purškiami. Jei javams žydint lyja dvi dienas arba vyrauja ypač drėgni orai, beveik garantuota, kad išplis fuzariozė. Nuo varpų fuzariozės naudotini fungicidai folikuras arba juventus.

Purškimų sistema

Kasmet registruojama vis naujų fungicidų, skirtų javų apsaugai nuo lapų ligų. Kokius fungicidus pasirinkti, kada ir kiek kartų juos purkšti, lemia ligų plitimo intensyvumas, auginamos veislės, priešsėliai, žemės dirbimo sistema bei laukiamas derlius. Pirmasis fungicidų purškimas augalų bamblėjimo pradžioje (BBCH 30–32) reikalingas nuo stiebalūžės, ypač ankstyvos sėjos, atsėliuotuose ir tankiuose žieminių kviečių pasėliuose, kai ligos išplitimas siekia daugiau negu 20 proc., taip pat anksti pradėjus plisti lapų ligoms – miltligei, kviečių dryžligei, geltonosioms rūdims bei septoriozei. Pirmojo purškimo nuo lapų ligų gali neprireikti, auginant atsparias miltligei ir kviečių dryžligei veisles neatsėliuotuose bei subalansuotai patręštuose pasėliuose. Antrasis arba pagrindinis fungicidų purškimas reikalingas javų lapų apsaugai nuo grybinių lapų ligų. Purškiama išsiskleidus paskutiniam lapui iki kol augalai išplaukėja (BBCH 39–55). Fungicidų panaudojimo laikas (ar pasėliai bus purškiami vos tik išsiskleidus paskutiniajam lapui (BBCH 39), ar javams išplaukėjus (BBCH 55), priklauso nuo lapų ligų plitimo intensyvumo, taip pat ir nuo to, ar buvo purkšti pasėliai fungicidais bamblėjimo pradžioje. Pasėlius reikėtų purkšti, kai ligos pažeidžia trečiąjį nuo viršaus lapą ir ne vėliau, negu pirmieji simptomai jau ryškėja ant antrųjų lapų. Labai svarbu kuo ilgiau išlaikyti paskutiniuosius du augalų lapus ir varpą sveikus, nes jie yra tiesiogiai atsakingi už gero ir kokybiško derliaus subrandinimą. Pagrindinis žieminių kviečių purškimas fungicidais intensyviai auginamuose pasėliuose apsimoka kasmet ir atitinka GAAP.

Trečiasis fungicidų purškimas reikalingas javų varpų apsaugai nuo varpų fuzariozės. Kadangi didžiausia rizika užsikrėsti varpų fuzarioze yra žydėjimo tarpsniu (BBCH 65), tai ir purkšti fungicidais rekomenduojama javų žydėjimo metu. Jei javams žydint vyrauja lietingi orai, varpų fuzariozė gali stipriai išplisti ir ne tik sumažinti derlių, bet ir užteršti grūdus mikotoksinais.

Tris kartus purkšti fungicidais apsimoka tik intensyviai auginamuose žieminių kviečių pasėliuose, kur laukiama didelio derliaus. Planuojant žieminių kviečių purškimą nuo lapų ligų tik vieną kartą prieš augalų išplaukėjimą ar plaukėjimo metu, nereikėtų sumažinti fungicidų normos. Naudoti mažesnes fungicidų normas purškiant vieną kartą apsimoka tik efektyviais, turinčiais ilgesnį apsauginį periodą strobilurinų grupės fungicidais.

GAAP tikslas – efektyvi augalų apsauga, naudojant minimalų cheminių produktų kiekį. Šiemet mūsų laukuose ligų ir kenkėjų tikrai netrūks, tikėtina, kad problemų bus dar daugiau negu pernai. Kad apsauga nuo jų būtų veiksminga ir nepavėluota, dabar, kol dar laukai po sniegu, pats laikas geriau susipažinti su geros augalų apsaugos praktikos taisyklėmis, o sezono metu jas pritaikyti praktiškai.