Vokietijoje, Tiuringijos krašte, vaisių augintojų nedaug. Šiuo verslu užsiima tik apie 40 ūkininkų. Didžiąją vaisių dalį išaugina dvi stambios sodininkystės įmonės, kurios sukurtos buvusių valstybinių specializuotų sodininkystės ūkių bazėje.

Tiuringijos krašte sodai auga maždaug 2 600 ha plote. Beveik pusėje šio ploto (47 proc.) auginamos obelys; antroje vietoje yra vyšnios – 700 ha (28 proc.). Slyvų sodais apsodinta 226 ha, iš kurių net 73 ha auginama slyvų veislė Nansi Mirabelė. Trešnynai įveisti 258 ha (10 proc.).

Pasikeitė tik nuosavybės forma

Minėtuose dviejuose stambiausiuose valstybiniuose sodininkystės ūkiuose po 1990 m. pasikeitė tik nuosavybės forma, o buvusi gamybinė bazė išliko. Abudu ūkiai yra Erfurto apylinkėse. Viename iš jų, kuris iš viso užima 1 000 ha plotą, sodais apsodinta 700 ha. Čia šeimininkauja vienas savininkas Fridrichas Hofmanas (Fridrich Hofmann). Perėmęs ūkį, naujasis savininkas plėtė ne tik obelų sodus, bet ir vyšnynus. Kad jų vaisius galima būtų skinti mechanizuotai, vaismedžius formuoja su kompaktiškais vainikais ir aukštais kamienais (pagrindinė veislė – Šatenmorelė).

Ypač daug ūkyje investuota, įveisiant trešnyną. Trešnėmis apsodinta 20 ha plotas. Augindamas trešnes, sodininkas nuolat konsultuojasi su Sodininkystės mokymo ir tyrimo stoties (LVB Erfut) mokslo darbuotoja Monika Mioler (Monika Möhler). Konsultantės darbo tikslas yra parinkti tokį trešnių veislių sortimentą, kad iš sodo šviežių uogų būtų apie aštuonias savaites. Pagrindinės auginamos trešnių veislės – Kordija, Regina. Auginama ir sena trešnių veislė Hedelfinger. Kaip teigė Monika Mioler, šiame regione gerai auga ir dera kanadietiškos trešnių veislės.

Ūkyje pasodinta ir įvairiu laiku sunokstančių slyvų: Elena, Hanita, Top, Jojo ir kt. Ūkis net 20 ha plote augina pagrindinę slyvų veislę Nansi Mirabelė, kurios vaisiai skirti perdirbti ir nukratomi su kratymo mašinomis. Dirba du traktoriai: vienas vaisius nukrato, o kitas surenka.

Auginamos ūkyje ir braškės, kurių uogas nusiskina patys jų pirkti atvykę aplinkinių miestų gyventojai. Barškių plantacijoje pagrindinė veislė Elsanta (užima 80 proc. viso braškių ploto). Ankstyvajam derliui auginama dar ir veislė Honeoye, kurios uogų sunokimo laikas paankstinamas, uždengiant braškyną agroplėvele.

Soduose yra įrengtos ir drėkinimo sistemos, nes šiame rajone yra vandens telkinys. Kaip sakė Monika Mioler, drėkinti sodus reikėtų ir kituose rajonuose, bet dėl vandens stygiaus ne visur yra tokios galimybės. Čia sodas drėkinamas dvejopai: liejant iš viršaus, o naujai pasodintuose sumontuotas lašelinis drėkinimas. Drėkinimas pagreitina jaunų vaismedžių augimą ir derėjimą. Obelų derlius, priklausomai nuo veislės, gaunamas 35–50 t/ha. Pagrindinis poskiepis obelims yra M9.

Antroji sodininkystės įmonė dar stambesnė – sodai užima 1 200 ha plotą. Įmonė turi 12 000 t talpos vaisių saugyklą su kontroliuojama atmosfera ir dvi vaisių rūšiavimo linijas (olandišką ir prancūzišką). Linijų našumas 8 t/val. obuolių. Įmonėje yra 17 akcininkų-sodininkų. Jie yra ir rūšiavimo linijų savininkai.

Stambiausias augintojas valdo 500 ha sodo, o smulkiausias – tik 3 ha. Vidutinis sodo derlingumas 25–35 t/ha. Vaisių kontrolės specialistas teigė, kad ateityje svarbiausia bus puiki vaisių kokybė, o ne rekordiniai derliai. Higieniniai reikalavimai griežtėja, todėl nuolat reikia tobulinti integruoto vaisių auginimo technologijas ir, be abejo, griežtai jų laikytis.

Sodinukus augina specializuoti ūkiai

Nauji sodai dažniausiai veisiami Vokietijoje išaugintais sodinukais. Populiariausi obelų sodinukai yra dvimečiai su vienamečiu vainiku (dar vadinami Knif), išauginti su M9 poskiepiu. Obelų soduose daugiausia auginamos Jonagold veislės obelys, o į naujus sodus jau daugiau sodinamos šios veislės mutacijos su raudonos spalvos vaisiais, pavyzdžiui, Jonagored. Vokiečiai labai mėgsta obelų veislės Elstar vaisius, todėl šių vaismedžių soduose yra apie 10 proc. visų auginamų obelų. Populiarios Šampion, Gala, Pinoja veislės, bandoma auginti ir labai vėlyvą žieminę obelų veislę Braeburn.

Prie Bodensee ežero yra svarbiausias obuolių auginimo regionas Vokietijoje. Čia vaisius augina per 1 600 ūkininkų, o sodai užima apie 7 500 ha plotą. Populiariausi ūkiai 10–12 ha dydžio sodai. Mažesnių plotų šeimininkai papildomai lėšų gauna iš turistų, kurie čia nuomojasi gyvenamąjį plotą. Didesnius sodus, po 25–30 ha, turi nedaug ūkininkų. Beveik visi Bodensee regiono augintojai priklauso vienai iš dviejų gamintojų organizacijų. Šiame regione per pastaruosius 4–5 metus pasodinta daug naujų sodų. Ūkininkai įsigyja ir Vokietijoje, ir kitose šalyse išaugintų sodinukų, pavyzdžiui, Pietų Tyrolyje (Italija) ar Olandijoje. Už sodinuką paprastai moka 3,5–4 eurus.

Bet būna ir išimčių. Ūkininkas Viljamsas Baumanas (W. Baumann) beveik visam obelų sodui įveisti medelius išaugino pats. Iki 1998 m. jis turėjo 8 ha obelų sodą. Dabar obelys auga 32 ha plote. Medelius skiepijo samdyti darbininkai iš Lenkijos. Pats augindamas medelius, sodininkas sutaupė pinigų sodui įveisti, tačiau pripažino, kad išauginti tinkamos kokybės sodinukus nėra lengva, ir todėl dauguma sodininkų juos perka. Visą laiką sode darbuojasi dviese: šeimininkas ir vienas samdomas darbininkas. Žiemos genėjimui šešioms savaitėms samdomi keturi talkininkai, kurie darbuojasi apie šešias savaites. Vaisiams skinti rudenį prireikia iki trisdešimties talkininkų (skaičiuojama taip: vienas žmogus vienam hektarui).

Ūkininkas iš savo sodų jau skina iki 1 200 t obuolių. Klimato sąlygos vaisiams augti čia geros, didžiausia problema – dažnos krušos, sudaužančios vaisius, todėl sodus reikia uždengti specialiais tinklais. Tokių konstrukcijų įrengimas vienam sodo hektarui kainuoja iki 10 000 eurų. Pusę šios sumos ūkininkas gauna iš ES fondų.

Vainikai aukštesni ir lengvesni

Ūkininkai, augindami obelis, paprastai kiekvieno medelio lyderiaujančią viršūnę trumpina 2,2–2,3 m aukštyje. Sodininkas Erikas Riobrenbachas (Erich Röbrenbach) obelims leidžia augti aukštesnėms, tačiau jo vainikas turi būti „peršviečiamas“. Toks formavimo būdas atėjo iš Pietų Tyrolio, kur vaismedžiai formuojami aukštesni – siekia 3,5–4 metrus. Tiesa, tame krašte ir saulės daugiau.

Aukštesniais, lengvesnės vainiko konstrukcijos medžiais ūkininkas patenkintas, nes derlių gauna gerą. Jo teigimu, vaisiai tolygiau pasiskirsto per visą obelaitės aukštį, jie būna vienodesni, gražiau ir tolygiau spalvinasi. Dėl tokio obelų auginimo tarp Vokietijos sodininkų dar vyksta diskusijos. Šis ūkininkas obelis augina 25 ha plote. Be jų, dar turi 3 ha slyvų, 1 ha vynuogyno, po 0,5 ha trešnių ir daržovių, nes jo žmona mėgsta prekiauti turguje. Beje, turguje ji parduoda ir truputį vaisių, nes čia pirmenybė teikiama vaisių skoniui ir mažiau kreipiama dėmesio į smulkius pažeidimus, o ir turgaus kaina patrauklesnė. Turguje ūkininkas realizuoja apie 5 proc. užaugintos produkcijos.

Rūšiavimo ir pakavimo centrai

Paprastai ūkininkai išaugintos produkcijos realizavimu patys nesirūpina. Neturintys saugyklų, nuskintus vaisius pristato į didmeninių kompanijų sandėlius. Kompanijos vaisius laiko, rūšiuoja, pakuoja ir parduoda. Kompanijoms realizuoti vaisius atiduoda ir ūkininkai, kurie turi savo saugyklas, nes įsigyti modernias rūšiavimo, pakavimo linijas pavieniams sodininkams jau būtų per brangu.

Viena iš tokių kompanijų – „Salem-Frucht“ rūšiavimo ir pakavimo centras. Jame yra 12 000 tonų talpos vaisių saugykla su kontroliuojama atmosfera. Dar 25 000 tonų vaisių, realizuojamų per kompaniją, savo saugyklose laiko patys augintojai. Šis centras padeda realizuoti vaisius 200 augintojų, kurių bendras sodų plotas yra 1 200 hektarų.

Kompanija „Salem-Frucht“ – tai trijų šeimų verslas. Su savo klientais centras atsiskaito per tris kartus. Pirmąjį kartą su augintojais atsiskaitoma lapkričio mėnesį – pinigų suma sudaro 20–30 proc. produkcijos kainos. Antrąjį kartą – vasario mėnesį, galutinai su klientais atsiskaitoma gegužės–liepos mėnesiais. Kaip aiškino centro atstovas Raineris Vilatas (Rainer Wielatt), jie savo vaisių augintojams nuomoja konteinerius. Beje, jau keletą metų naudojami tik plastikiniai konteineriai, ant kurių būna ir augintojo metrika. Paimti iš ūkininko vaisiai rūšiuojami iš karto ir toliau laikomi konteineriuose jau surūšiuoti pagal atskiras frakcijas. Dėl to centras labai operatyviai pateikia pageidaujamos veislės ir frakcijos vaisius į prekybos tinklus. Laikymo nuostoliai paprastai neviršija 5 procentų.