Analizuodami Europos Sąjungos ir kitų išsivysčiusių šalių patirtį, galime pastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą bei augimą didele dalimi lemia smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtra. Šis ūkio sektorius greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius, prisitaiko prie jų, sukuria naujų darbo vietų tose veiklose, kurių prekės ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. MVĮ vaidmuo Lietuvos ekonomikoje taip pat gali būti įvertintas pagal sukurto bendrojo vidaus produkto lyginamąją dalį. Šis vaidmuo ypač išaugo 2003 m., kai MVĮ sukurtoji dalis pirmą kartą viršijo du trečdalius viso šalies BVP.

Veiklos įvairinimas

Kadangi pastaraisiais metais itin sparčiai mažėja dirbančiųjų žemės ūkyje, todėl būtina kaime plėtoti kuo įvairesnę ekonominę veiklą. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas kaimo socialinę ir ekonominę plėtrą sieja su jo socialiniu bei ekonominiu potencialu ir tam tikrais vidiniais prieštaravimais (konfliktiškumu). Kaimo vietovių konfliktiškumą didina pragyvenimo lygio skirtumai, kurie išryškėja kaip pasiūlos ir paklausos, nemokumo, užimtumo ir bedarbystės, individualių ir grupinių interesų (bendruomeninių, visuomeninių, valstybinių), demografinių (vyrų ir moterų dalis) bei kiti prieštaravimai. Atsižvelgiant į šiuos prieštaravimus, galimi įvairūs užimtumo prognozių scenarijai: optimistinis, pesimistinis ir vidutinis. Pagal optimistinį prognozės variantą žemės ūkis tampa modernia ir konkurencinga ūkio šaka, auga dirbančiųjų žemės ūkyje našumas, darbo jėga persilieja į kitas kaimo bei miesto ekonomines veiklas, nes sukuriamos naujos darbo vietos mažina nedarbą kaime.

Deja, dėl ribotų persikvalifikavimo galimybių, sunkiai besiverčiančių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kaime, menko darbo jėgos lankstumo iš žemės ūkio verslo išstumti žmonės ilgam netenka darbo ir pagrindinio pajamų šaltinio. Verčiamasi atsitiktiniu uždarbiu, siekiama socialinio pobūdžio kompensacijų. Pajamos ir produkcija iš asmeninių ūkių neužtikrina net minimalaus gyvenimo lygio.

Pagrindinis, nors ir ne vienintelis kelias padėčiai kaime gerinti – kurti alternatyvius verslus. Iš dalies šią problemą padeda spręsti tradicinių amatų atgaivinimas ir retesnių verslų (tarkime, stručių ar grybų auginimas, vynuoginių sraigių veisimas ir pan.) populiarinimas, kaimo turizmas. Taigi remtinos yra visos veiklos, didinančios kaimo žmonių užimtumą. Tačiau esminė alternatyva – sparti smulkaus ir vidutinio verslo plėtra kaimo vietovėse. Kita vertus, kaimo žmonėms turi būti sudaromos patogios susisiekimo sąlygos su mieste įsikūrusiomis įmonėmis.

Šiuo metu kaimo vietovėse (be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonų bei savivaldybių centrų) yra įregistruota apie 17 tūkst. ne žemės ūkio verslo įmonių. Tai kaimo parduotuvės, kirpyklos, siuvyklos ir kitos paslaugų įmonės, kuriose paprastai dirba šeimos nariai. Kaimo lentpjūvės, mėsos ir žuvų perdirbimo, stalių ir nesudėtingų metalo gaminių įmonės, įsikūrusios buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių patalpose, gali būti priskiriamos mikro- (iki 10 darbuotojų) arba geriausiu atveju mažų (iki 50 darbuotojų) įmonių kategorijai. Deja, dauguma jų esminės įtakos kaimo gyventojų užimtumui nedaro. Nedaug yra vidutiniam verslui priskiriamų įmonių – tai į sumanias rankas patekę stambiųjų įmonių periferiniai cechai ir filialai, tačiau jų yra vos viena kita.

Atskirose apskrityse kaime veikiančios įmonės pasiskirsčiusios netolygiai. Daugiausia jų veikia Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apskrityse, nors jų lyginamoji dalis visose Lietuvos apskrityse mažai skiriasi – vidutiniškai jos sudaro 99,4 proc. visų įmonių (nuo 99,3 proc. Vilniaus iki 99,8 proc. Tauragės apskrityje).

Atskirų verslų paplitimą rajonuose lemia gamtinės sąlygos. Palankiose žemės ūkiui vietovėse populiarus žemės ūkio produkcijos perdirbimas ir statybos paslaugos, o mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse – kaimo turizmas, prekyba, su miškininkyste susiję verslai. Ūkininkai, gyvenantys netoli didesnių miestų, daugiausia pelnosi iš pieno produktų perdirbimo ir realizavimo. Kaimo turizmo ir poilsio paslaugos plėtojamos vietovėse, pasižyminčiose gražiu kraštovaizdžiu, geru kelių tinklu. Šiuo metu įregistruotos 437 įmonės, teikiančios kaimo turizmo paslaugas. Daugiausia tokių įmonių veikia Utenos, Telšių ir Vilniaus apskrityse.

Problemiški momentai

Verslininkų nevilioja kaimo vietovės, nes prasta gamybinė ir socialinė infrastruktūra lemia didesnes investicijas ir einamuosius kaštus. Kiek pigesnė, bet ne itin aukštos kvalifikacijos darbo jėga reikalauja papildomų kaštų ją perkvalifikuoti. Šiuo metu neretam verslininkui pigiau darbo jėgą atsivežti iš miesto, negu kaimo gyventojus mokyti vietoje. Švietimo ir konsultavimo poreikis kaime didžiulis, tačiau Žemės ūkio ministerija šio uždavinio viena išspęsti negali, svarbus savivaldybių ir kaimo bendruomenių indėlis.

Kaimo vietovėse veikiančios įmonės susiduria su didele išorine konkurencija – jos konkuruoja ne tik tarp savęs, bet ir su mieste veikiančiomis įmonėmis. Mieste veikiančios stambios įmonės taiko kainų nuolaidas, o kaimo verslininkai to padaryti negali dėl mažų gamybos apimčių, didesnių transporto kaštų. Kaimo verslo įmonėse ne itin aukštą produktų kokybę ir mažą konkurencingumą rinkoje lemia modernių įrenginių stoka. Verslininkai nepajėgia jų įsigyti, nes komerciniai bankai vis dar vengia kredituoti kaimo verslininkus dėl didesnio tokių įmonių nestabilumo. Nepalanki ir mokesčių sistema, iš esmės vienoda ir stambiam, ir smulkiam verslui.

Konkreti patirtis

Antai Editos Rimkienės individuali įmonė (Simnas, Alytaus r.) gyvuoja jau dešimt metų. Verslininkė turi dvi parduotuves, kuriose prekiauja ne tik gėlėmis, bet ir importuojamais dekoratyviniais augalais, pavasarį asortimentą papildo medeliais. Įmonėje be savininkės dirba 4 pamaininės darbuotojos, vyras talkina kaip vairuotojas. Darbuotojos – vietos gyventojos, lankiusios specialius floristikos kursus. Vienos darbuotojos mokslus finansiškai parėmė savininkė. Nors įmonė veikia kaimo vietovėje, E. Rimkienė investuoja į žinias, stažuojasi užsienyje, lankosi Vilniuje, kur susipažįsta su gėlių verslo ypatumais. Jos augalų puokštės atranda vietą prestižiniame renginyje „Agropanorama“. Savininkė priklauso Alytaus miesto smulkiųjų verslininkų asociacijai, kuri užtikrina informacijos sklaidą. Deja, finansinės paramos nei asociacija, nei savivaldybės SVV fondas suteikti negali, nes parama prekybai neteikiama. Tačiau bankai verslininkams atviri – savininkė yra gavusi paskolą iš „Hansabanko“, ją baigia grąžinti. Pasak E. Rimkienės, verslui trukdo ne tiek mokesčiai, kiek maža apyvarta, kuri, at

skaičius mokesčius, per metus siekia 200 tūkst. Lt. Vietos gyventojų perkamoji galia labai maža, o įmonės veikla orientuojasi būtent į juos. Verslininkės paramos prašo daugelis, ypač paremti įvairius renginius. Alytaus rajone veikia 481 įmonė, ir visas jas atakuoja prašantieji paramos.

Parama verslui

Lietuvoje jau veikia 42 verslo informacijos centrai, teikiantys nemokamą informaciją verslo steigimo, jo galimybių, paramos SVV ir kitais klausimais. Darbo biržos Lietuvoje taiko grupinę programą – darbo klubus. Antai, Švenčionių darbo birža organizavo tikslines grupes, tarp jų – ir kaimo gyventojų. Tam tikrą finansinę paramą bedarbiams (apie 3 500 Lt kreditą), norintiems pradėti savo verslą, teikia teritorinės darbo biržos. Savivaldybės teikia finansinę ir kitokią paramą iš SVV fondo lėšų pagal savo prioritetus ir galimybes. Pernai iš šio fondo savivaldybės suteikė 6,5 mln. Lt paramą smulkiam verslui. Savivaldybių subsidijos galėtų būti skiriamos smulkiųjų įmonių steigimo ir pradinės veiklos išlaidoms kompensuoti: apmokėti notarui, valstybės įmonei „Registrų centras“, pradinėms administravimo išlaidoms padengti (tokias subsidijas taiko Vilniaus miesto savivaldybė).

Atskiri bankai yra pasirašę sutartis su tarptautinėmis organizacijomis: bankas UAB SAMPO 2004 m. pasirašė sutartį su vienu iš Vokietijos bankų dėl 15 mln. eurų (52 mln. Lt) kreditinės linijos SVV finansuoti, o NORD/LB Lietuva su tuo pačiu Vokietijos banku yra pasirašiusi sutartį dėl 10 mln. eurų (34,5 mln. Lt) kreditų.

Per SAMPO banką pagal minėtąją kredito liniją 2004 m. paramą gavo 63 verslo įmonės, šeštadalis jų – rajonuose. Daugiausia kaimo ir mažų miestelių verslininkų kreditą panaudojo transporto priemonėms ar naujiems įrengimams įsigyti ir juos įdiegti (t.y., daugiau verslo plėtrai nei jo pradžiai). Dar liko nepanaudoti 7,5 mln. eurų (26 mln. Lt).

Bankas NORD/LB neteikia paramos žemės ūkio verslui, tačiau jei verslininkas norėtų kaimo vietovėje verstis kita veikla – jis laukiamas banke, dar liko apie 1 mln. eurų (3,45 mln. Lt). Neturintiems užstato, gelbsti INVEGA, kuri garantuoja už paskolas, skirtas investicijoms į nuosavą ilgalaikį turtą, apyvartinėms lėšoms (žaliavoms, medžiagoms įsigyti), projektams pagal ES struktūrinių fondų programas. Maksimali INVEGA garantuojama paskola – 2 mln. Lt, o paskolos, skirtos projektams, finansuojamiems ES struktūrinių fondų lėšomis, teikiama 3 mln. Lt garantija.

Struktūriniai fondai

Gamybinio sektoriaus plėtrai, tarp jų ir MVĮ, uždaviniai ir teikimo sąlygos išdėstytos BPD 3 prioritete „Gamybos sektoriaus plėtra“. Prioritetui įgyvendinti 2004–2006 m. skiriama 222,4 mln. eurų (767 mln. Lt), bendrojo finansavimo lėšos – 78,2 mln. eurų (270 mln. Lt). SVV remiama pagal 1 ir 2 priemones. Kaimo verslininkams aktualesnė priemonė „Tiesioginė parama verslui“. Jos tikslas yra padidinti įmonių konkurencingumą ir verslumo lygį, sudaryti lygias verslo galimybes. Remiamas naujų produktų ir paslaugų kūrimas bei plėtra, naujų technologijų bei inovacijų diegimas, modernių informacijos technologijų ir elektroninio verslo plėtra, gamybos priemonių modernizavimas, gamybos ir paslaugų teikimo procesų tobulinimas ir pan. Jeigu iš karto kokybiškai užpildyti paraiškos nesiseka, rankų nuleisti nederėtų, nes paraiškų priėmimas tęsis iki 2006 m. rugsėjo.