Kad kiaulių racione netrūktų baltymų ir nepakeičiamųjų amino rūgščių (lizino, metionino su cistinu, treonino ir triptofano), į koncentratus būtina įterpti visaverčių baltymingų pašarų. Geriausias pasirinkimas – vietinės baltyminės žaliavos, viena iš jų – lubinai.

Lubinų grūduose yra apie 30–42 proc. baltymų, gausu vitaminų, mineralinių medžiagų, ypač mangano ir geležies. Palyginti su kitais ankštiniais augalais (žirniais, pupomis, vikiais ir lęšiais), lubinuose daugiau riebalų (3–6 proc.) ir ląstelienos (12–17 proc.). Pagal baltymingumą lubinai yra antroje vietoje po sojų. Taigi jie yra patys baltymingiausi Lietuvoje auginami ankštiniai augalai. Lyginant su sojų rupiniais, žirniais ir pupomis, lubinuose yra mažiau lizino, metionino su cistinu bei treonino. Pavyzdžiui, lubinų baltymuose lizino būna apie 4,9–5,5 proc., metionino su cistinu – tik 1,6–2,1 proc., o sojų rupiniuose – atitinkamai 6,2–6,5 ir 2,8–3,1 proc.

Kiaules galima šerti tik saldžiųjų (pašarinių) lubinų (geltonžiedžių ir baltažiedžių) grūdais, kuriuose alkaloidų tėra nuo 0,002 iki 0,1 proc. Be to, geltonžiedžiai lubinai turtingesni baltymų, o baltažiedžiai – riebalų.

Neduoti per daug

Remiantis gyvulių šėrimo rekomendacijomis, į kiaulių pašarus galima įmaišyti iki 10–20 proc. (paršavedėms iki 10 proc.) saldžiųjų lubinų miltų. Toks kiekis nepablogina kiaulių augimo, pašarų sąnaudų rodiklių, skerdenos ir mėsos kokybės, paršavedžių reprodukcinių savybių. Geriausi produktyvumo rezultatai gaunami, lubinų miltais pakeitus 50–75 proc. sojos rupinių arba gyvūninės kilmės pašarų. Tačiau atliktais tyrimais nustatyta, kad sojas visiškai pakeitus lubinais (į pašarus jų įmaišius net 25–37 proc.), esminio poveikio kiaulių priesvoriams, sveikatingumui nėra, o skerdenos kokybė palyginti gera.

Į kiaulių racionus įmaišius didesnius lubinų miltų kiekius arba jais visiškai pakeitus sojų rupinius, pašaruose trūksta kai kurių amino rūgščių (lizino, ypač metionino su cistinu.) Tokiu atveju racioną reikia papildyti sintetiniu lizinu bei metioninu arba žuvų miltais. Taip pagerėja ne tik kiaulių augimas, bet ir sumažėja pašarų sąnaudos.

Normos nustatytos bandymais

Šėrimo specialistai neturi vieningos nuomonės dėl didžiausio lubinų miltų kiekio pašaruose. Todėl Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokomajame ūkyje buvo atlikti du bandymai. Penimos kiaulės buvo suskirstytos į tris grupes pagal kilmę, amžių, svorį, lytį ir laikomos vienodomis sąlygomis po 6 gyvulius viename garde.

Bandymų laikotarpiu kiaulės buvo šeriamos du kartus per parą iki soties sudrėkintais, ūkyje pagamintais kombinuotaisiais pašarais. Abiejų bandymų metu kontrolinės (I) grupės kiaulių kombinuotuosiuose pašaruose pagrindinis baltymų šaltinis buvo sojų ir saulėgrąžų rupiniai. Tiriamųjų grupių (II ir III) kiaulės vietoj sojų ir saulėgrąžų gavo skirtingą lubinų miltų kiekį. Be to, antrajame bandyme vienos tiriamosios grupės kiaulių pašarai buvo praturtinti L-lizino monochloridu ir pašarinio DL-metionino priedais.

Pirmajame bandyme naudoti Danko, antrajame – Kastričnik veislių lubinų grūdai. Kombinuotųjų pašarų cheminė sudėtis ir maistingumas buvo ištirtas laboratorijoje, taip pat atlikti ir maisto medžiagų virškinamumo tyrimai, įvertinti kiaulių augimo, pašarų suvartojimo, mėsos ir lašinių cheminiai bei fiziniai rodikliai.

Pirmoje penėjimo pusėje (iki 60 kg svorio) į kiaulių kombinuotuosius pašarus vietoj sojų ir saulėgrąžų rupinių įmaišius 10–15 proc., o antroje (daugiau kaip 60 kg svorio) – 15–20 proc. lubinų miltų, kiaulių augimas ir pašarų suvartojimas nenukrypo nuo normos. Tačiau kiaulės gavusios pašarų, turinčių 10–15 proc. lubinų ir praturtintų L-lizino monochlorido bei DL – metionino priedais, augo geriau. Be to, sumažėjo pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio, ypač antroje penėjimo pusėje. Šeriamos minėtais pašarais kiaulės per parą priaugo 8,7 proc. daugiau negu kontrolinės ir 12,7 proc. daugiau negu tos, kurios gavo lubinų be priedų.

Pastebėta, kad kiaulių šėrimas kombinuotaisiais pašarais su lubinų miltais neturėjo dėsningo poveikio pašarų maisto medžiagų virškinamumui.

Atlikus kontrolinį kiaulių skerdimą paaiškėjo, jog kombinuotuosiuose pašaruose sojų ir saulėgrąžų rupinius pakeitus lubinų miltais, kurie sudarė 15–20 proc., skerdenos išeiga, lašinių storis ir kumpių svoris mažai skyrėsi nuo kontrolinių. Gavusių lubinų miltų kiaulių skerdenos „raumeninės akies“ plotas, lyginant su kontrolinių, sumažėjo 3,7 cm2, tačiau šie skirtumai statistiškai nepatikimi. Lubinų miltų kiekis neturėjo esminės įtakos mėsos ir lašinių santykiui skerdenoje. L-lizino monochlorido ir DL-metionino priedai skerdenos rodiklių nepagerino.

Tiriamųjų grupių kiaulių mėsos cheminė sudėtis, pH, virimo nuostoliai, vandens rišlumas, lašinių lydymosi temperatūra ir apmuilinimo skaičius mažai skyrėsi nuo kontrolinių gyvulių mėsos savybių. Tačiau šertų kombinuotaisiais pašarais su lubinų miltais kiaulių mėsos spalvos intensyvumas sumažėjo, o jodo bei nesočiųjų (ypač polinesočiųjų linolo ir linoleno) riebalų rūgščių kiekis padidėjo.

Remiantis atliktų bandymų duomenimis, kiaulių kombinuotuosiuose pašaruose dalį sojų ir saulėgrąžų rupinių galima pakeisti saldžiųjų lubinų miltais. Penimų kiaulių pašaruose pirmoje penėjimo (iki 60 kg svorio) pusėje jų galima pridėti 10–15, antroje (daugiau kaip 60 kg svorio) –15–20 proc. Be to, kombinuotuosius pašarus su lubinų miltais verta papildyti sintetiniu L-lizinu ir DL-metioninu.