Olandijoje (oficialiai Nyderlandų Karalystėje) gyvena apie 16 mln. gyventojų, iš jų apie 70 tūkst. verčiasi žemės ūkiu. Ketvirtadalį ūkininkaujančiųjų sudaro jaunieji ūkininkai, kurie ima iš bankų kreditus ir perka-perima ūkius iš savo tėvų.

Olandijoje ūkių dydis ir kryptis priklauso nuo geografinės padėties, nuo regiono. Pietinėje dalyje vyrauja didesni ūkiai, vakarinėje ir šiaurinėje – mažesni, nes ten daugiau miestų, mažiau laisvos žemės. Vidutinis olando ūkis yra 30–40 ha. Auginama daugiausiai cukrinių runkelių, bulvių, šiek tiek kukurūzų, grūdinių kultūrų. Nemažai sodinama ir daržovių, ypač pomidorų, agurkų. Paprastai šios daržovės auga šiltnamiuose specialiame substrate – taip sutaupoma dirva, be to, galima reguliuoti auginimo ir priežiūros sąlygas. Taip užaugintos daržovės nėra ekologiškos, dažniausiai jos ir savo skoniu neprimena močiutės darže užaugintų daržovių. Situaciją Olandijoje linkstama keisti – vis labiau domimasi ekologiniu ūkininkavimu: šiuo metu 6–7 procentus viso žemės ūkio sudaro ekologiniai ūkiai.

Vakarinėje Olandijos dalyje dominuoja gėlininkystės ūkiai, kurių vidutinis dydis 10 ha, didžiausias – 20 hektarų. Tulpės dažniausiai auginamos laukuose, o rožės ir kitos gėlės – šiltnamiuose. Kadangi šalyje trūksta žemės ir ji labai brangi, taikomos ypač intensyvios augalų ir gyvulių auginimo technologijos. Pavyzdžiui, šiuo metu Olandijoje laikoma 16 mln. kiaulių (Lietuvoje – apie 661 tūkst.).

Dirbamos žemės Nyderlandų Karalystėje (747 tūkst. ha) yra beveik keturis kartus mažiau negu Lietuvoje (2,8 mln. ha). Kadangi svarbi ūkio šaka yra pienininkystė, pievų ir ganyklų plotas šalyje 2,5 karto didesnis negu Lietuvoje.

Žemės stygius ir didelės jos kainos (hektaras dirbamos žemės kainuoja apie 150 tūkst. litų) skatina Olandijos ūkininkus plėtoti žemės ūkio verslą Rytų Europoje, kur laisvos žemės daugiau ir ji kur kas pigesnė. Anksčiau olandai ūkininkauti vykdavo į Daniją, Prancūziją, nuo 2004 m. gegužės 1 d. – į Lenkiją, Vengriją ir Baltijos šalis. Paprastai olandas ūkininkas pasilieka savo ūkį gimtojoje šalyje ir papildomai ūkininkauja kitoje valstybėje.

Nors Olandijoje nuo seno sukurta stabili žemės ūkio infrastruktūra ir nė vienas ūkininkas nepradeda ūkininkauti „nuo nulio“, kasdien 8–10 ūkininkų arba bankrutuoja, arba nutraukia savo veiklą. Kaip pabrėžė Nyderlandų jaunųjų ūkininkų sambūrio (Nederlands Agrarisch Jongeren Kontakt – NAJK) vadovė Hilke Jansen, dauguma ūkininkų pasitraukia iš šios veiklos, nes darosi vis sunkiau gaminti produkciją, kurią pardavus būtų galima išgyventi. Tačiau Vyriausybė įsitikinusi, kad pienininkystė – reikalinga ir perspektyvi veikla, galinti duoti pajamų, todėl nežada finansiškai remti pasitraukusių ar bankrutavusių ūkininkų. Tačiau iš tėvų ūkius perimantys jaunieji ūkininkai jau kitais metais gaus 20 tūkstančių eurų nacionalines dotacijas.

Viena svarbiausių ūkio šakų – pienininkystė

Pieno ūkiai – bene svarbiausia žemės ūkio šaka, vyraujanti pietinėje Olandijos dalyje, kurioje mažiau miestų ir daugiau dirbamos žemės. Šalyje laikoma apie 1,5 mln. karvių (Lietuvoje – 462 tūkst.), iš vienos karvės per metus vidutiniškai primelžiama apie 9 tonas pieno. Pienininkyste verčiasi apie 60 proc. jaunųjų ūkininkų. Vidutiniškai olandų ūkiuose laikoma apie 70–80 melžiamų karvių.

Jaunieji ūkininkai iš Lietuvos aplankė Groesbeke (Groesbeek) – viename didžiausių kaimelių Olandijoje – įsikūrusį ūkį „Mažoji Amerika“. Ūkio savininkas Benis Lamersas (Benny Lamers) 1998 m. šią fermą nusipirko iš savo tėvų ir ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Olandijoje vaikai norėdami perimti iš tėvų ūkį, turi kartu su jais ūkininkauti 10 metų – būtent tiek jauniesiems ūkininkams reikia laiko patirčiai ir kompetencijai įgyti, atsakomybei už savo veiklą išsiugdyti. „Kai man bus 50 metų, savo ūkį parduosiu vaikams arba kam nors kitam, – rimtai apie ateitį kalbėjo B. Lamersas. – Visi Olandijos ūkininkai miršta turtingi...“

Jaunasis ūkininkas verčiasi pienininkyste. Jo ūkyje 70 melžiamų karvių, 60–70 prieauglio. Holšteinų veislės karves jis šeria šienainio, kukurūzų ir koncentratų mišiniu. „Kadangi šiemet žolėje buvo nedaug cukraus, į pašarą maišau citrusininių vaisių atliekų“, – sakė „Mažosios Amerikos“ savininkas. Gerai šeriama karvė duoda nuo 24 iki 30 litrų pieno per dieną. Vidutinis pieno riebumas apie 4,2 proc. Kadangi Olandijoje itin populiari sūrių gamyba, ypatingai svarbus yra proteinų kiekis piene, kuris priklauso nuo genetinių savybių ir gaunamų pašarų kokybės.

Benio Lamerso ūkyje 25 hektarų plote auga žolė, 5 ha užsėjami kukurūzais, o karvių pašarams trūkstamą kukurūzų kiekį (maždaug iš 10–12 ha) jis kasmet perka iš kaimynų.

„Mažosios Amerikos“ savininkas visus ūkio darbus nudirba vienas, pagalbininką samdo tik tada, kai prasideda didieji, ypač silosavimo, darbai. „Galvoju kooperuotis su savo kaimynu, turinčiu 50 karvių. Melžiamas karves laikytume mano ūkyje, o prieauglį – jo. Tada galėčiau pasamdyti žmogų, kuris padėtų dirbti. Dabar mano ūkis per mažas, o samdomas darbas pernelyg brangus“, – ūkio rūpesčius dėstė jaunasis Lamersas. Darbas Olandijoje yra labai brangus, tad dažniausiai ūkiuose dirbti padeda darbininkai iš Rytų Europos šalių.

B. Lamersas karves laiko šaltame tvarte palaidas, melžia jas atskirai įrengtoje melžimo aikštelėje. „Visas 70 karvių pamelžiu per pusantros valandos, – sakė jaunasis ūkininkas. – Apie devintą valandą vakaro jau būnu visus darbus nudirbęs“.

Sūriai – populiariausi pieno produktai

Paprastai pienininkyste besiverčiantys ūkininkai pieną pristato į pienines arba parduoda perdirbimo įmonėms, tačiau šalyje išliko ūkių, kuriuose ūkininkai patys perdirba pieną ir gamina įvairius pieno produktus.

„Mažosios Amerikos“ savininkas B. Lamersas pieną parduoda savo tėvams – Tėjui ir Rijai Lamersams (They ir Ria Lamers). Šie šalia jo fermos įsirengę pieno produktų gamyklėlę. Tėvai džiaugiasi, kad pieną jiems tiekia jų sūnus. Pasak Rijos Lamers, pirkti pieną iš kelių ūkių rizikinga: sūriai yra gaminami iš nepasterizuoto pieno, todėl svarbu laikytis švaros ir tinkamų gamybos technologijų.

Tėvai sūnui už litrą pieno vasarą moka apie 1,10 Lt (32 euro centus ), žiemą – 1,27–1,31 Lt (37–38 euro centus). Supilstę į stiklinius butelius, šalia sūrinės esančioje savo parduotuvėlėje pieną parduoda už 2,58 Lt (75 euro centus).

Vyresnieji Lamersai gamina jogurtą, sviestą, grietinėlę, pudingą, ledus, tačiau svarbiausias pieno produktas – sūriai. „Mūsų krašte yra populiari sūrių gamyba, – sakė Rija Lamers. – Vieni ūkininkai gamina jogurtą, sviestą, kiti – sūrius. Ūkiuose gaminami sūriai yra skanesni negu fabrikuose: čia gaminami iš šviežio pieno, ten – iš užšaldyto“.

Pienas pirmiausia atšaldomas iki 3oC, tada pilamas į 2 000 litrų katilą. Vienam kilogramui sūrio pagaminti reikia apie 10 litrų pieno, o iš 2 000 litrų gaunama apie 18–19 sūrių. Į pieną Lamersai deda tik rūgimo bakterijų. Gerai išplaktas pienas kietėja, gauta masė specialiais prietaisais pjaustoma, formuojami sūriai, kurie valandai paslegiami, apverčiami ir vėl paslegiami. Tą pačią dieną sūriai dar kartą apverčiami, o kitą dieną jie keliauja į sūrinę, kur mirkomi sūrime, po to išdėliojami lentynose ir ten džiovinami. „Sūris – gyvas organizmas, kuris turi kvėpuoti, – teigė sūrių gamintoja, – todėl lentynose jis taip pat dažnai vartomas – mažiausiai du kartus per savaitę. Sūrio gamyba – daug darbo reikalaujanti veikla“, – pridūrė Rija.

Olandų ūkininkai gamina trijų rūšių sūrius: jauną, brandintą kelias savaites, vidutinio senumo, išlaikytą 3–4 savaites, ir seną – brandintą metus. Sūrių džiovykloje-saugykloje prie kiekvieno sūrio kabo lentelė, kurioje nurodyta jo pagaminimo data.

Lamersai pagamintą produkciją parduoda savo parduotuvėlėje, kurioje prekyba vyksta tik du kartus per savaitę – penktadieniais ir šeštadieniais. Per šias dvi dienas ūkio svečiai išperka 2 000 butelių jogurto ir pieno. Pavyzdžiui, litras paprasto jogurto kainuoja 2,93 Lt (85 euro centus), su vaisiais – 5 litus (1,45 euro). Į kainą nėra įskaičiuota butelio vertė (50 euro centų – 1,72 Lt), nes paprastai vyksta mainai – atvykdami pirkėjai atsiveža tuščius stiklinius butelius. Lamersų parduotuvėlėje galima įsigyti sūrio už 20,7 Lt (6 eurus) arba sūrio su riešutais už 22,4 Lt (6,5 euro) už kilogramą.

Rija ir Tėjus Lamersai džiaugiasi, kad visą savaitę gamintą produkciją pavyksta parduoti per dvi dienas, nes olandų pirkėjai ypatingai vertina galimybę įsigyti produktus tiesiai iš gamintojų, be tarpininkų. Galbūt todėl šie ūkininkai išplėtė savo parduotuvėlės asortimentą – čia jau treti metai prekiaujama ir jautiena bei kiauliena.

Lietuvos ūkininkus pažintis su Olandijos ūkiais gerokai išmušė iš vėžių: ir karvių tvartas tame pačiame kieme, ir pieno produktai gaminami šalia. Pasak pienininkyste besiverčiančios Marijampolės rajono ūkininkės Almos Batvinienės, olandai turi didesnę laisvę, jie nėra taip kontroliuojami kaip Lietuvos ūkininkai.