Lengvose dirvose ūkininkaujantiems žemdirbiams tinkamų auginti augalų sąrašas yra daug trumpesnis, negu derlingesnių dirvožemių regionuose. Nuo seno lengvose dirvose buvo auginami lubinai. Iš tiesų, tai beveik vieninteliai ankštiniai grūdiniai augalai, gerai tarpstantys lengvose smėlio dirvožemiuose. Tačiau pastaraisiais metais šie vertingi augalai Lietuvoje nepagrįstai primiršti ir jų auginama labai mažai.

Pernai deklaruoti lubinų plotai Lietuvoje nesiekė 2,8 tūkst. ha. Didžiausius lubinų plotus pernai augino Šalčininkų rajono žemdirbiai. Jų pasėliai sudarė 1,4 tūkst. ha, tai yra lygiai pusę visų Lietuvoje auginamų lubinų plotų. Per 500 ha lubinų augino Varėnos rajono ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Kituose rajonuose, kur yra daug lubinams tinkamų dirvų, jų pasėlių plotai buvo vos po keletą hektarų.

Lubinų mažiau auginama todėl, kad mažiau jų reikia. Anksčiau lubinai buvo plačiai naudojami pašarui. Jų žalioji masė buvo nepakeičiamas pašaras galvijams. Ypač lubinai buvo vertinami lengvų dirvų rajonuose, kur dobilai ir kitos ankštinės žolės praktiškai neauga.

Lubinų grūdai buvo naudojami kaip vertingas baltyminis pašaras melžiamoms karvėms ir kitiems galvijams. Labai sumažėjus galvijų skaičiui ir pradėjus daugiau importuoti sojų rupinių, lubinai pašarui beveik nebenaudojami.

Šerti lubinus kiaulėms Lietuvoje nepriimta jau nuo seniau. Mat lubinų grūduose, ypač naudojant ilgai tame pačiame ūkyje augintą sėklą, padidėja alkaloidinių medžiagų kiekis. Šios medžiagos gali pakenkti kiaulių, ypač jaunų paršelių, sveikatai. Tačiau tai atsitinka tik tada, kai kiaulių racione yra didesnis lubinų kiekis. Be to, alkaloidų kiekis lubinuose labai priklauso nuo jų veislės. Šiuolaikinių lubinų veislių grūdų alkaloidiškumas neviršija 0,02 proc. Didžiausias leidžiamas alkaloidų kiekis lubinų grūduose yra 0,05 proc. Tad ar yra rimtas pagrindas taip nuvertinti lubinus Lietuvoje? Apie tai diskutuoti reikia ne tik mokslininkams, bet ir gyvulių augintojams bei koncentruotų pašarų gamintojams.

Pasaulyje daugiausia lubinų auginama Australijoje: kasmet per 1 mln. hektarų. Dažniausiai auginami mėlynžiedžiai lubinai. Iš ES šalių stambiausias lubinų augintojas yra Vokietija, auginanti apie 40 tūkst. hektarų. Kaip ir pas mus, taip ir Vokietijoje, 1995 metais išplitusi antraknozė lubinų plotus labai sumažino. Tačiau šiuo metu jų auginimas plečiasi, nes poreikiai yra nepatenkinami. Į ES senbuves šalis įvežama per 270 tūkst. t lubinų grūdų. Daugiausiai jų importuoja Ispanija – apie 115 tūkst., Olandija – 105 tūkst. ir Vokietija – apie 30 tūkst. tonų. Šie duomenys rodo, kad lubinai turi didelę paklausą ES viduje. Lietuvoje, turėdami daug šiems naudingiems augalams tinkamų dirvų, privalome atgaivinti ir išplėsti jų auginimą.

Lubinų rūšys

Europoje plačiau auginamos kelios lubinų rūšys: geltonžiedžiai, mėlynžiedžiai, baltažiedžiai, siauralapiai kartieji ir daugiamečiai. Lietuvoje ilgai buvo auginami tik geltonžiedžiai ir siauralapiai kartieji lubinai. Dėl prieš keletą metų labai išplitusios pavojingos lubinų ligos antraknozės jų pasėliai pas mus praktiškai išnyko. Šiuo metu nevykdoma geltonžiedžių lubinų sėklininkystė ir jų auginimas yra sužlugdytas. Tik kai kuriuose rajonuose auginami mėlynžiedžiai lubinai, kurie yra atvežti iš Baltarusijos ir neįrašyti į Tinkamiausių Lietuvos sąlygomis auginti augalų veislių sąrašą, todėl tolimesnė jų sėklininkystė pas mus neplėtojama.

Pašarui ir žmonių maistui didesnės reikšmės turi 3 pagrindinės lubinų rūšys: geltonžiedžiai, mėlynžiedžiai ir baltažiedžiai.

Be šių lubinų rūšių dar yra siauralapiai kartieji arba sideraliniai ir daugiamečiai. Sideraliniai lubinai išaugina didelį žaliosios masės derlių, todėl jie naudojami kaip žalioji trąša. Pastaruoju metu sideraliniai lubinai plačiau auginami ekologiniuose ūkiuose, ypač tuose, kur nelaikomi gyvuliai ir dirvos netręšiamos mėšlu ar kitomis organinėmis trąšomis.

Sideraliniai lubinai įterpiami į dirvą, kai jų ankštys pradeda įgauti blizgesį. Tada jų masė turi didžiausią kiekį sausųjų medžiagų, o šaknyse būna sukaupta daugiausia biologinio azoto.

Lubinų vertė

Lubinų grūduose bei žaliojoje masėje yra daug baltymų. Todėl jie naudojami gyvulių pašarų racionuose. Žaliajam pašarui geriau tinka geltonžiedžiai ir mėlynžiedžiai lubinai, nes jų sėklos yra smulkesnės ir sėjai jų reikia mažiau, o tai sumažina gamybos išlaidas. Baltažiedžiai lubinai, be visų kitų medžiagų, grūduose turi nemažai riebalų. Jų kiekis svyruoja nuo 7 iki 10 proc.

Alkaloidai arba karčiosios medžiagos – tai azoto turinčios medžiagos, kurios dėl savo kartaus skonio vadinamos karčiosiomis arba alkaloidais. Lubinuose esantys alkaloidai priklauso cholicidinų alkaloidų grupei. Dėl šių karčiųjų medžiagų grūdų skonis būna nemalonus, todėl tokio kiekio, kad apsinuodytų, paprastai gyvuliai nesuėda.

Lubinų alkaloidai priklauso prie antrinių augalų medžiagų ir jų biologijoje vaidina labai svarbų vaidmenį (apsaugo nuo kai kurių ligų bei kenkėjų). Nuo 1930 metų vokiečių mokslininko Reinoldo fon Zengbuso (Reinold von Sengbush) selekciniai darbai paskatino daugelyje pasaulio šalių kurti kuo mažiau alkaloidų turinčias lubinų veisles. Dabartinių lubinų veislių alkaloidiškumas yra mažesnis negu 0,05 procento. Palyginti su pirmosiomis, kurių alkaloidų kiekis siekė 1–4 proc., tai yra didžiulė pažanga. Pačių naujausių veislių grūduose alkaloidų randama mažiau negu 0,02 proc., tokie lubinai vadinami saldžiaisiais. Tokių alkaloidų koncentracijų lubinų grūdus galima naudoti be jokių apribojimų bei papildomo apdorojimo.

Baltymų kiekis priklauso nuo lubinų rūšies, veislės, auginimo sąlygų bei derliaus metų. Tos pačios veislės lubinų grūdų baltymingumas atskirais auginimo metais gali skirtis iki 8 procentinių vienetų. Lyginant su kitais stambiagrūdžiais ankštiniais – pupomis ir žirniais, lubinai turi daug mažiau krakmolo, todėl pašarų mišiniuose jie negali visiškai pakeisti kitų grūdų.

Lyginant su sojų išspaudomis, visi ankštiniai augalai pagal amino rūgščių kiekį joms gerokai nusileidžia. Tačiau lyginant ankštinius tarpusavyje, lubinai fiziologiniu gyvulių mitybos požiūriu yra patys tinkamiausi, nes amino rūgščių santykis sudaro idealų baltymą. Yra tik šioks toks metionino trūkumas, į kurį, sudarant racionus, reikia atsižvelgti.

Lubinai kiaulėms ir paukščiams, palyginti su kitais ankštiniais augalais ir sojų išspaudomis, duoda mažai energijos, tačiau galvijams teikiamos energijos kiekis susilygina, o, pavyzdžiui, baltažiedžiuose lubinuose energijos kiekis yra net didesnis negu kituose ankštiniuose, net ir sojų išspaudose.

Be to, lubinų grūduose yra daugiau negu pupose ir žirniuose riebalų. Šie riebalai yra turtingi nesočiųjų riebalų rūgščių (oleninės rūgšties 24–52 proc., linoleninės – 15–48 proc.). Lubinų grūduose esantys riebalai yra aukštos mitybinės vertės.

Lubinai ypatingi ir tuo, kad jų grūduose, ypač baltažiedžių, yra didelis kiekis mangano – iki 1 200 mg/kg. Pupose ir žirniuose šio mikroelemento būna tik iki 40 mg/kg. Todėl šeriant lubinais, gyvuliams galima sumažinti mineralinio mangano priedą.

Lubinų grūdus, priešingai negu kitų ankštinių grūdus, galima šerti tiesiai gyvuliams be papildomo apdorojimo.