Bukonių žemės ūkio bendrovės žmonės pasirinko kooperacijos kelią ir 2002 m. įkūrė kooperatyvą „Žemės šauksmas“.

Prieš trejus metus bukoniškiai pasvarstę, kokia ūkinės veiklos forma būtų perspektyviausia, pažangiausia, kai Lietuva įstos į Europos Sąjungą, pasirinko kooperaciją. Dabar ŽŪKB jungia 174 narius, dirba 1 700 ha žemės, laiko 220 melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio, 150 bičių šeimų, papildomai verčiasi maisto produktų ir būtiniausių pramoninių reikmenų prekyba, turi parduotuves Jonavoje ir Bukonyse, kavinę – Bukonyse, gamina HBH alų pagal Bavarijos vokiečių technologijas. Planuose – melžiamų karvių bandą išplėsti iki 500 ir primelžti vidutiniškai po 5 tūkst. kg pieno. Be to, siekti didesnio augalų derlingumo, naudojant modernias technologijas, įsigyti daugiau technikos, kol kas nenaudojamuose (likusiuose nuo tarybinio ūkio laikų) pastatuose įrengti paukščių fermą, daugiau gaminti alaus... Šiandien dar sunku tiksliai numatyti, kaip ši kooperatinė bendrovė plės žemės ūkio produkcijos gamybą, bet jos nariai į rinkos aplinką reaguoja lanksčiai ir stengiasi išnaudoti visas įmanomas galimybes. Buvęs bendrovės direktorius, dabar kooperatyvo pirmininkas Vilmanas Lugauskas nusiteikęs optimistiškai. Suprasdamas, kad niekuomet nebus lengva, jis labiau linkęs vardyti ateities planus.

Pieno ūkis

Bendrovė jau įvykdė SAPARD projektą „Pieno ūkio plėtra“, tačiau pinigų dar neatgavo. Lėšų projektui skolinosi iš banko, tad kai tik ateis SAPARD pinigai, teks baigti išmokėti skolas už techniką ir grąžinti kreditą bankui. Įgyvendindami projektą, rekonstravo fermas, ten įrengė modernią Westfalia eglutės tipo melžimo aikštelę, kompiuterizuotas šėrimo stoteles, guoliavietes karvėms. Bandoje dabar yra 220 Lietuvos juodmargių, dar šiemet planuojama įsigyti 100 veršingų telyčių, o per 2–3 metus banda turėtų išaugti iki 500 karvių, kaip ir buvo numatyta projekte SAPARD paramai gauti.

Pasinaudojus kitų patirtimi, karvės po rekonstrukcijos laikomos palaidos, jos gali daugiau judėti, geriau jaustis ir duoti daugiau pieno. Tačiau visas pertvarkas sunkiai pakelia ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Sausa vasara ir fermos rekonstrukcija, melžimo ir kitos naujovės karves sutrikdė visam pusmečiui, gerokai sumažino jų produktyvumą, kuris krito nuo 4,5 iki 3,2 tūkst. kg. Šiemet tikimasi pasiekti 4 tūks-tančių kilogramų produktyvumą.

Rekonstruojant tvartus, neišvengta ir klaidų. Štai įrengiant 20 cm gylio karvių guoliavietes, buvo padaryti per statūs borteliai, nepagalvota, kad karvėms tai pavojinga, jos dažnai kliūna ir susižaloja kojas. Tad artimiausiu metu bortelius teks apipjaustyti, suapvalinti. Guoliavietes karvės rinkosi nelengvai, buvo nemažai stumdymosi, tačiau kai jau šiaip taip išsirinko, niekuomet nebeapsirinka, kiekviena labai aiškiai žino savo vietą.

Nelengvai savo vietas karvės susirado ir melžimo aikštelėje, tačiau naujokėms problemų jau nekyla, suveikia vadinamasis bandos jausmas, jos elgiasi taip pat, kaip senos karvės. Melžimo aikštelėje dirba dvi operatorės. Jos spės viską padaryti ir kai banda išaugs iki 500 karvių. Pienas su aplinka visiškai nesusiliečia, tiesiai iš karvės keliauja į šaldytuvą, o iš ten – į pienovežį. Melžimo aikštelėje visi duomenys apie kiekvieną karvę fiksuojami specialia kompiuterio programa, tad matyti ne tik tai, kiek kuri karvė pieno davė, bet ir kada turėtų prasidėti ruja. Peržiūrėjus visus duomenis, aišku, kaip jaučiasi banda, ar karvės sveikos, kurios serga. Taigi taip daug lengviau jas susirasti bandoje ir suteikti būtinąją pagalbą. Žmogus gali apsirikti, tačiau kompiuterinė programa visuomet ir viską fiksuoja labai tiksliai.

Nors laikyti palaidas karves daug geriau negu pririštas, tačiau jos su ragais sužaloja viena kitą, subado tešmenis, tad teks atlikti labai nemalonią ir skausmingą procedūrą – pašalinti ragus. Nors gyvuliams bus leidžiami nuskausminamieji vaistai, tačiau tai vėl sukels stresą ir turės įtakos produktyvumui. Pasak V. Lugausko, kito kelio nėra, nes kol karvės tebėra su ragais, laikinai negalima naudotis ir jau įrengtomis automatinėmis šėryklomis. Karvei užėjus į šėryklą, pagal ant kaklo esantį daviklį kompiuteris atseikėja jai priklausantį koncentruoto pašaro davinį. Už litrą pieno per dieną karvei skiriama 300 g koncentruoto pašaro, tad kompiuteris labai tiksliai įvertina kiekvienos karvės „indėlį“ – davei 10 litrų pieno, gausi 3 kg pašaro. Viena šėrykla skiriama 25 karvėms. Jos gali užeiti į ją kada panorėjusios ir ėsti po keletą kartų, kompiuteris nesuklys, atiduodamas paros normą, tačiau kol jos su ragais, tol skubina viena kitą užleisti vietą „prie stalo“ ir taip susižaloja.

Karvės šeriamos šienainiu ir silosu, dar gauna laižomosios druskos. Automatinės vandens girdyklos įrengtos sienoje. Tvartas gana vėsus, lubose iškirstos angos, kad oras būtų šviežias, nesikauptų garai. Svarbu, kad karvės gulėtų ant sausų šiaudų, tuomet vėsus oras joms tik į naudą, mažiau veisiasi mikrobų, jos būna sveikesnės.

Pagal SAPARD projektą įsigytas kompiuterizuotas pašarų maišytuvas-dalytuvas, kuris pats pasikrauna, sumaišo šieną, silosą, šienainį ar koncentratus ir juos išdalija gyvuliams. Mechanizuotai į guoliavietes iš ritinių išbarstomi susmulkinti šiaudai. Į projektą buvo įtrauktas ir galingas savaeigis kukurūzų smulkintuvas (John Deere), nes prie naujųjų technologijų senieji smulkintuvai nebetiko. Pernai su nauja technika buvo nuimtas visas 100 ha kukurūzų derlius.

Pieno kainos

Pieną kooperatyvas dabar parduoda „Marijampolės pieno konservams“ ir gauna didesnę kainą, negu kai parduodavo „Panevėžio pienui“. Kasdien parduodant apie 2 t pieno, kainos skirtumas reiškia labai daug. V. Lugauskas sako, kad ir ši kaina dar ne visiškai juos tenkina. Į pieno ūkio plėtrą investuota 1,5 mln. Lt. Pirmininkas svarsto, ar atsirastų mieste bent vienas verslininkas, kuris sutiktų imtis tokio verslo, kai už litrą pieno uždirbami tik du centai. Kita vertus, pasak jo, svarbi ne tik kaina, bet ir produktyvumas, todėl tenka kantriai dirbti ir laukti, kol banda po visų stresų grįš į vėžes, tuomet ir ta pati supirkimo kaina atneš didesnio pelno. V. Lugauskas neabejoja, kad kas išmano ekonomiką, tas supranta, jog 68 ct/l savikaina tikrai nėra didelė. Nė vienas Vakarų ūkininkas, įdiegęs naujas technologijas, nepagamina pieno už tokią savikainą, ten ji ne mažesnė kaip 75–85 centai. Visai kita padėtis natūriniame ūkyje, kur nenaudojama nei elektra, nei samdomas darbas, kur pats žmogus rankomis melžia karvę. Ten savikaina mažesnė, todėl ir žemesnė kaina jį tenkina.

V. Lugauskas piktinasi perdirbėjais, kurie aiškina negalintys mokėti didesnės supirkimo kainos, kai tuo tarpu perdirbimo įmonės vadovai gauna po 100 tūkst. Lt atlyginimą! „Sunku net suvokti tokius dalykus, – stebisi kooperatyvo pirmininkas. – Blogiausia, kad visi su tuo susitaiko, niekas tokių reiškinių neanalizuoja, net garsiai nepasako, kokia ta tikroji padėtis. Vos pakilo elektros kainos, tuoj ir visi produktai branginami, tuo tarpu supirkimo kainos lieka tos pačios, bet juk ir mes be elektros pieno negalime pagaminti“. Pasak V. Lugausko, panaši padėtis yra ir kituose sektoriuose, tarkim, grūdų kainos krenta, o išauginimo kaštai auga, ir taip visur. Jis mano, kad Žemės ūkio ministerija turėtų šiuos procesus analizuoti, aiškiai ir garsiai juos įvardyti bei imtis tam tikrų reguliavimo priemonių. Pasak jo, Laisvosios rinkos institutas klaidina visuomenę, aiškindamas, kad rinka nereguliuojama. Rinka visame pasaulyje reguliuojama, visa esmė, kokiais svertais tai daroma.

Struktūriniai fondai

Pirmininkas dalijasi planais, kad jau rengiamas didelių, modernių mėšlidžių, atitinkančių visus šiuolaikinius reikalavimus, projektas, kurį norima įgyvendinti dar šiemet. Ūkyje bus pastatytas rezervuaras, į kurį tekės srutos ir kitos nuotekos. Planuojama, kad į mėšlidę tilptų per visus metus iš gyvulių sukauptas mėšlas, jis būtų išvežamas tik kartą per metus. Projekto sąmata – apie 0,5 mln. litų, tad tikimasi ES struktūrinių fondų paramos.

Kooperatyvas dirba 1 700 ha žemės, augina apie 100 ha rapsų, žieminių maistinių kviečių (parduoti) ir pašarinių grūdų gyvuliams, šiek tiek cukrinių runkelių, miežių kooperatyvo nariams. Kombinuotųjų pašarų ūkis pats negamina, keičia juos į pašarinius grūdus, tad dėl pašaro gyvuliams problemų nekyla.

Kooperatyvas turi John Deere traktorių. Dirbant dviem pamainomis, su 7 korpusų verčiamaisiais plūgais juo suariami visi laukai. V. Lugauskas pasakoja, kad šiemet dar planuojama įsigyti du naujus Don’us javų kombainus, nes iš sovietinių laikų užsilikę penki Don’ai jau paseno. Iš parduodamos produkcijos sukaupti lėšų investicijoms neįmanoma, tad pinigų vėl ketinama skolintis iš bankų.

Paklaustas, ar patogūs dirbti laukai, pirmininkas net rankomis skėsteli: „Tik tikri tautos, valstybės priešai galėjo taip pasielgti, kaip padarė mūsų žemėtvarkininkai. Tiesiog tragedija, koks nepatogumas žmonėms, kaip sudarkyti laukai, kuriuose su stambesne technika nėra nė kaip apsisukti“. Nors sklypelių per visą valdomą plotą susidaro nesuskaičiuojamai daug, tačiau pasėlius kooperatyvas deklaravo laiku, klaidų padarė nedaug, todėl tiesiogines išmokas gavo paskutinėmis praėjusių metų dienomis. Pirmininkas sako, kad tie pinigai yra tikrai didelė paspirtis visiems pabrangimams sušvelninti, juo labiau, kad juos gauni nepriklausomai nuo besikeičiančios partijų politikos.

Problemų nestinga

V. Lugauskas kooperatyvą vertina kaip pažangią ūkinę formą, be kurios žemdirbiai prieš perdirbėjus niekaip nebepajėgs atsilaikyti, tačiau mato ir problemų, kurias reikėtų kuo greičiau spręsti. Pasak jo, valdžia nuolat kalba apie būtinybę plėsti kooperaciją, tačiau nesukuria tam palankių sąlygų. Bent pirmuosius veiklos metus kooperatyvai turėtų būti atleisti nuo mokesčių, nes dabar nespėjus nei įsikurti, nei verslo pradėti, jau iškart skauda galvą, kaip susimokėti visus mokesčius. Paprastesnė turėtų būti ir pati kūrimosi procedūra, kad nuo pat pradžios visą energiją galima būtų skirti kooperatyvui įtvirtinti, tuo tarpu dabar daugiausia tenka galvoti ne apie kooperatyvo veiklą, o kaip įvykdyti visas jam uždėtas prievoles. Ir vis dėlto kooperatyvo pirmininkas ateitį mato tik žemdirbių susivienijimuose, todėl ŽŪKB iš pat pradžių tapo „Lietuviško pieno“ nariu, priklauso ir Žemės ūkio rūmams, ir Žemės ūkio bendrovių asociacijai, aktyviai dalyvauja visose diskusijose, svarstant įstatymus ar kitus žemės ūkio politikos klausimus.

Pasak V. Lugausko, nėra nė vieno galvijų realizavimo kooperatyvo, todėl ir galvijų kainos nepagrįstai žemos. Ekonomistai prognozavo gerą galvijininkystės ateitį, tačiau pranašystės, deja, žemdirbių nešildo, nes tikroji padėtis yra visiškai kitokia. Pernai bendrovei galvijiena buvo pati nuostolingiausia. Galvijienos savikaina yra ne mažesnė kaip 4,5 Lt/kg, o supirkimo kaina – 1,6-2 Lt/kg, tad dabar teks parduoti mažus veršiukus ir likti su augalininkyste bei pieno ūkiu.

V. Lugauskas kaip tam tikrą problemą įvardija ir patį kooperatyvo valdymo principą: vienas narys – vienas balsas, neatsižvelgiant, kas kiek pajų turi. Jis mano, kad ir kooperatinės sistemos valdyme didesnis vaidmuo turėtų tekti kapitalui, antraip netoliaregiškais sprendimais galima sugadinti visą verslą. Todėl jis mano, kad Kooperacijos įstatymas bus keičiamas, nes to reikalauja pats laikmetis. Jis tikisi, kad naujoji ministrė, padedant visuomenei, pajėgs ne vieną papuvusį kelmą iš vietos pajudinti, kad žemdirbių kelias Vakarų link būtų ne toks vingiuotas ir duobėtas.