Iki šių metų pabaigos Lietuva privalės ne mažiau kaip 2 proc. mineralinių degalų pakeisti biologiniais. Tai sudarytų apie 7 tūkst. tonų bioetanolio ir 14 tūkst. tonų biodyzelino. Žemdirbiai nekantriai laukia, kada pradės augti biodegalų naudojimas ir kartu žaliavų jo gamybai poreikis.

Lietuvoje bioetanolio gamyba pradėta 2004 metais, pagaminti pirmieji 10 tūkst. tonų šių biodegalų. Tačiau iš Lietuvoje išaugintų grūdų pagamintą bioetanolį teko parduoti užsienyje. Priežasčių, dėl kurių biokuras nenaudojamas pas mus, yra daug, tačiau esminės – nė vienos. Viskas užstringa Ūkio ministerijos ir Vyriausybės kabinetuose.

Bioetanolio naudojimas pasaulyje

Brazilijoje ir JAV biokuras šiandien jau užima nemenką rinkos dalį. Europa turi dar labai daug padaryti, kad pasiektų šių šalių lygį. Vokietijos ekspertai skelbia, kad 2020 metais kas ketvirtas litras benzino ar dyzelino bus pakeistas biodegalais. Todėl jau dabar daugelyje ES šalių daromos milijoninės investicijos spirito bei biodyzelino gamyklų statybai.

Pagrindinės bioetanolio žaliavos yra cukraus ir krakmolo turinčių augalų produkcija. Pirmąjį kartą bioetanolis buvo panaudotas JAV 1860 metais. Vokietijoje jis buvo pradėtas naudoti 1925 metais, Lietuvoje – dešimtmečiu vėliau. Antrojo pasaulinio karo metu 10 proc. etanolio buvo maišoma į benziną. Po karo etanolio populiarumas krito dėl atpigusių mineralinių degalų.

Įprastos konstrukcijos varikliuose benziną visiškai pakeisti etanoliu neįmanoma – reikia juos perkonstruoti. Brazilijoje, kur pigus etanolis gaminamas iš cukranendrių, jau dabar beveik visi lengvieji automobiliai naudoja gryną etanolį. JAV šis biologinis kuras vis populiarėja. Vis daugiau atsiranda vadinamųjų „Flexible Fuel Vehicles“ automobilių, kurie naudoja E-85 kurą (jame per 85 proc. sudaro etanolis). Toks kuras jau naudojamas ir Europoje – Švedijoje, Vokietijoje.

Etanolio gamybai tinkama žaliava Europoje yra cukriniai runkeliai, kviečiai, rugiai, kvietrugiai, kukurūzai ir bulvės. Vienas automobilis vidutiniškai gali nuvažiuoti 50 tūkst. kilometrų etanoliu, pagamintu iš 1 hektaro cukrinių runkelių. Iš 1 ha kviečių atitinkamai – 26,5 tūkst., rugių – 21 tūkst. kilometrų.

Šiuo metu pasaulyje kasmet pagaminama apie 300 mln. m³ bioetanolio. Du trečdalius šio kiekio pagamina Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybės, 1/5 tenka Azijos šalims ir 1/7 Europai. Vien Brazilijoje per metus pagaminama apie 120 mln. m³ bioetanolio, t.y. per 40 proc. visos pasaulinės gamybos. JAV kiekvienais metais pagaminama apie 80 mln. m³ bioetanolio. Abi šios šalys gamina bioetanolio 10 kartų daugiau negu visos Europos valstybės kartu paėmus.

Europoje didžiausias bioetanolio gamintojas yra Ispanija. Čia pagrindinė bioetanolio gamybos žaliava yra grūdai (kviečiai ir miežiai). Antroje vietoje yra Prancūzija, kur bioetanolis daugiausia gaminamas iš cukrinių runkelių. Svarstomos techninės galimybės plačiau naudoti daug celiuliozės turinčią produkciją – greitai augančių medžių (gluosninių žilvičių ir tuopų) medieną.

Bioetanolio gamyba Švedijoje

Švedijos ūkininkų sąjunga ir Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga prieš 3 metus pastatė bendrą etanolio gamybos fabriką Norkiopinge (Norrköpping), apie 150 km į pietus nuo Stokholmo. AB „Agroetanol“ pagrindinis tikslas – kasmet perdirbti apie 135 tūkst. t grūdų ir pagaminti 50 tūkst. t bioetanolio. Fabrikas siekia išplėsti aplinkai palankių biodegalų gamybą ir vartojimą, stabilizuoti grūdų kainas rinkoje.

Švedijos vyriausybė, siekdama sumažinti CO2 ir azoto oksidų išmetimą į aplinką, leido į benziną įmaišyti 5 proc. etanolio. Skaičiuojant pagal benzino sunaudojimą (5,4 mln. m³ per metus), teorinis bioetanolio poreikis Švedijoje sudarytų 270 tūkst. m³. Norint visiškai patenkinti šalies bioetanolio poreikius, reikėtų dar bent 4 panašaus pajėgumo fabrikų. Bioetanolio gamykla Norkiopinge įkurta šalia naftos perdirbimo įmonės, kuri apie 1/3 viso pagaminto bioetanolio sumaišo su benzinu ir tokius mišinius parduoda pagrindiniams mineralinių degalų prekybos koncernams. Likusioji pagaminto etanolio dalis realizuojama kitose dviejose šalies naftos perdirbimo įmonėse.

Keturiose Norkiopingo miesto degalinėse ketinama pardavinėti E-85 mišinį, sudarytą iš 85 proc. bioetanolio ir 15 proc. benzino. Šis mišinys gali būti naudojamas tik specialiai sukonstruotuose varikliuose, tokiuose kaip Ford Focus.

Iš 2,65 kg kviečių grūdų pagaminamas 1 litras bioetanolio. Išvalyti grūdai sumalami plaktukiniame malūne, o miltai sumaišomi su vandeniu. Taip gaunamas mišinys, vadinamas misa, į kurią įdedama fermentų, grūdų krakmolą paverčiančių cukrumi. Tuomet dedama mielių, kurios cukrų paverčia etanoliu ir CO2. Vėliau destiliuojant iš misos gaunamas etanolis, o iš jo vanduo išgarinamas iki 0,2 proc. likučio.

Iš gamybos atliekų – bealkoholinės misos arba žliaugtų – išgarinamas vanduo ir iš sausos masės gaminamos granulės. Tai labai vertingas pašaras gyvuliams, nes granulėse yra 36–38 proc. baltymų. Jų kaina paprastai prilygsta grūdų kainai. Gamykla kasmet parduoda 42 500 t žliaugtų granulių ir taip uždirba nemažai papildomų pajamų.

Bioetanolio savikaina – 52 euro centai arba 1,79 Lt/l. Didelę išlaidų dalį sudaro aukštos energijos kainos (daug energijos sunaudojama garo gamybai, džiovinimui). Energiją gamyklai tiekia šalia esanti elektrinė, daugiausia kūrenama biomase. Grūdus (dažniausiai kviečius, bet kartais ir miežius) gamykla perka iš prekybos įmonių, rečiau – tiesiai iš augintojų. Pigesnių grūdų gamykla papildomai perka iš Rytų Europos šalių, dažniausiai iš Ukrainos.

Švedijos vyriausybė norėtų, kad gamykla daugiau naudotų vietinių grūdų. Todėl gamyklos vadovai baiminasi, kad gali būti sunku konkuruoti su iš Brazilijos įvežamu bioetanoliu, kurio vieno litro kaina Europos rinkose yra tik apie 45 euro centai arba 1,45 Lt/l.