Kas rytą – 35 kilometrai iš Troškūnų į darbą Anykščiuose, kas vakarą – tiek pat atgal namo, į Kupiškio, Panevėžio ir Anykščių rajonų sankirtoje esantį ūkį. Ūkininkas Vitalijus Petronis mintinai žino kiekvieną vingiuoto vieškelio posūkį, o kai dienos darosi ilgesnės, bevažiuodamas apžiūri ir abipus kelio išsimėčiusius savo laukus. Per tris šimtus hektarų dirbantis ūkininkas sako negalįs atsisakyti papildomo verslo – prekybos automobilių detalėmis, nes iš ūkininkavimo sunkiai beišsiverstų.

Kruopščiai prižiūrėti serbentynai, pagal naujausius reikalavimus įveistas obelaičių sodas, lygios tarsi stygos besistiebiančių aviečių eilės, žiemos saulės nušviesti žali žiemkenčių laukai – ūkininkas turi ką parodyti. „Du darbai, o trečias – badas“, – nelinksmai tarsteli Vitalijus, paklaustas, kaip spėja suktis. – Ir automobilių verslas nusivažiavo, ir uogų dėl praėjusio pavasario šalnų dešimtadalį planuoto derliaus tepriskyniau“. Liūdniausia ūkininkui, kad kaip tik pernai, kai buvo baigtos rengti pagal SAPARD projektą statytos vaisių ir uogų šaldyklos, gamta negailestingai apvertė aukštyn kojomis visus planus. „Jei ne SAPARD lėšos, būčiau nesiryžęs tokiai investicijai. Pirmasis šaldytuvas įrengtas 2003 m., antrasis pernai, o laikyti juose kaip ir nėra ką, – sako ūkininkas. – Tikėjausi, kad turėdamas galimybę užšaldytas uogas išlaikyti tiek, kiek reikia, tapsiu mažiau priklausomas nuo perdirbėjų, bet dabar jau pradedu manyti, kad iš viso niekam tų mano uogų nereikia“. Šaldytuvų talpa – beveik 200 tonų. Užšaldymo kameroje šaltis siekia iki –30oC, laikymo kameroje –20oC. Obuoliams temperatūra palaikoma apie nulį. Pagal projektą dar pirktos elektroninės svarstyklės, sodo purkštuvas, mulčiuotuvas.

Planus sujaukė šalnos

Ūkininkas visas lėšas projektui įgyvendinti skolinosi iš banko. „Negalvojau, kad bus taip sunku palūkanas išsimokėti, – atvirai sako Vitalijus. – Dabar optimizmas jau baigia išblėsti, o trauktis nebėra kur“. Labiausiai planuotą ūkio plėtrą sutrukdė praėjusį pavasarį per patį žydėjimą užklupusios šalnos. „Šaltis vieną naktį spustelėjo iki –7oC. Mes kaip tik su keliais uogų augintojais buvome išvažiavę ieškoti rinkos į Vokietiją. Grįžtame per Lenkiją, ir matome kaip automobilių parodymų skyde matoma lauko temperatūra staigiai krenta. Na štai, sakome, rinkos problemos išspręstos – derliaus nebus“, – prisimena Vitalijus.

Šiemet serbentų priskinta 17 tonų, kai turėjo užderėti per 117 tonų uogų. Ūkininkas prisimena, kad 2003 m. iš 15 ha jauno serbentyno priskynė per 20 tonų uogų, o pernai, kai teoriškai derlius turėjo būti didesnis, tame lauke užderėjo tik po 500 kg/ha. Pristatęs visus reikiamus dokumentus, ūkininkas artimiausiu metu turėtų sulaukti kompensacijų dėl patirtų nuostolių.

Teoriškai derėjimo brandą pasiekusio intensyviai prižiūrimo serbentyno derlius turėtų būti 9–10 t/ha. Derlingiausi serbentai būna ketvirtaisiais–septintaisiais augimo metais. Ūkyje serbentų derlius skinamas lietuvišku kombainu „Jovaras“. Paprastai patys jauniausi krūmai nuskinami rankomis, bet šiemet, neatsiradus talkininkų, teko ir dvimečių serbentų derlių surinkti kombainu.

Uogų rinkoje – laukinis kapitalizmas

Rinka, pasak Vitalijaus, dabar visiškai susijaukė: grikių tona kainuoja 700 Lt, šaldytų juodųjų serbentų kilogramą jis parduoda po 75 centus, o darbo sąnaudų uogoms užauginti reikia nepalyginamai daugiau. Ūkininkas pripažįsta, kad jam per sunku ir auginti, ir surasti, kur derlių realizuoti. „Prieš kelerius metus buvome raginami plėsti plotus: tik auginkite, o rinka jau bus surasta. Dabar jau niekam neįdomūs tie mūsų užauginti serbentai“, – apmaudo neslepia uogų augintojas. Ir prisimena, kad tais metais, kai jis pradėjo uogų augintojo kelią, uogų Lietuvoje trūko, o „Anykščių vynas“ klestėjo. Tad ir ateitis atrodė rožinėmis spalvomis nupiešta. Dar užpernai Vitalijus eksportavo serbentus į Vokietiją ir gaudavo po 2 Lt/kg. Pernai, tiesa, šiek tiek pigiau, beveik visas užaugintas uogas pardavė Rusijoje.

Dabar padėtis visiškai pasikeitė. Šviežių uogų kaina pernai vasarą buvo 0,5 Lt už kilogramą, ir tai nelabai kas norėjo pirkti. Veisliniame serbentyne ūkininkas pats užsiaugina ir sodinukų savo serbentynams plėsti. „Kai aš pirkau serbentų sodinukus, už kiekvieną mokėjau po du litus ir dar teko gerokai paieškoti, kur jų gauti. O dabar, kai aš jau pats galėčiau jų užauginti ir parduoti, pasidarė taip, kad niekam nieko nebereikia“, – nusivylęs Vitalijus.

Gatavų produktų kaina nekrenta

Vitalijus Petronis priklauso Pramoninių uogynų augintojų asociacijai, veikiančiai prie Žemės ūkio rūmų ir vienijančiai 26 augintojus iš Rytų Lietuvos. Asociacijos direktorius Alfonsas Jasinevičius pripažįsta, kad uogų rinkoje šiuo metu – laukinis kapitalizmas, kas kaip išmano, tas taip verčiasi. A. Jasinevičius vienu iš svarbiausių asociacijos tikslų įvardijo lobistinį darbą, asociacijos narių interesų atstovavimą valstybinėse institucijose, konsultacijų teikimą. Direktorius pabrėžė, kad gatavų produktų (sulčių, džemų) kaina beveik nesikeičia, o žaliavos kasmet pinga, todėl augintojams reikėtų paruošti kuo daugiau produkcijos, kuri būtų tiekiama tiesiai į mažmeninę prekybą.

Lietuvos uogų augintojams reikėtų orientuotis į Rytų šalių rinkas, nes Vakarų jau perpildytos. Pasak A. Jasinevičiaus, uogų augintojams sunkoka greitai orientuotis pagal nuolat besikeičiančios rinkos poreikius, nes pirmasis derlius gaunamas ne tais pačiais metais, kai pasodinami sodinukai. Reikėtų globalių rinkos tyrimų, prognozių keleriems metams į priekį.

Žemės ūkio ministerijos augalininkystės skyriaus vyriausiasis specialistas Vaclovas Dziena siūlo uogų augintojams kooperuotis ir jungtis į gamintojų organizacijas (GO) – tik taip jie gali pretenduoti į ES paramą. Iniciatyvą jungtis turi parodyti patys augintojai. Ministerija, savo ruožtu, artimiausiu metu planuoja steigti pavyzdinius kooperatyvus, kaip galimybę augintojams įsitikinti kooperacijos nauda. Pasak V. Dzienos, pagrindinė priežastis kooperuotis yra ta, kad tuomet augintojai patys galės realizuoti savo produkciją, o pozicijoms rinkoje išlaikyti uogas galės importuoti.

Atsigauti padės tiesioginės išmokos

Vitalijus Petronis iš viso dirba 300 ha žemės. Uogynai ir sodai užima apie 80 ha (10 ha serbentų ir toks pat plotas šešių veislių obelaičių pasodintas pernai rudenį). Likusiame plote auginami javai: kvietrugiai, rugiai, grikiai. „Vienintelė viltis nors šiek tiek atsigauti – tiesioginės išmokos“, – paspirties ūkiui netrukus tikisi sulaukti nenašiose žemėse ūkininkaujantis Vitalijus.

Ūkininkas dar turi apie 5 ha nuosavo miško, iš jo pasiruošia kuolų žemaūgiams medeliams rišti. Mediniai kuolai atlaiko apie penkerius metus. Bet jų amžiui prailginti Vitalijus rado būdą: eilių galuose sustatė betono stulpus, tarp jų įtempė vielas, prie kurių pririšo medinius kuolus. Dabar, net jei į žemę įkastoji kuolo dalis pradės pūti, kurį laiką jį laikys įtempta viela.

Sodo Vitalijus daugiau nebeplės – obelaičių yra per 20 ha. O štai avietynų plotus žada didinti. Mat pastebėjo, kad avietės turi paklausą.

„Dabar visapusiškai sunku, kai skolos didžiausios, o derliaus nelabai yra: ir dėl šalnų, ir dėl krūmų bei medelių jaunumo“, – pripažįsta Vitalijus. Šalia įspūdingai atrodančio šaldyklų pastato kukliai glaudžiasi medinis namelis, kuriame Vitalijus su žmona Rasa augina sūnų Kornelijų ir dukrą Karoliną. Du namo langai pakeisti plastikiniais, o kitiems dar reikia sutaupyti. Pinigų kol kas vos užtenka palūkanoms sumokėti ir einamosioms ūkio išlaidoms. Ūkininkas suskaičiavo, kad kiekvieną dieną (365 dienas per metus) ūkyje sunaudojama po 83 l dyzelino. Kas mėnesį 2 000 Lt reikia sumokėti už elektros energiją.

Svarstydamas, kaip uždirbti daugiau pajamų iš savo ūkio, Vitalijus kartais pagalvoja ir apie ekologinę uogininkystę, bet, pasak jo, kam tada šaldyklas reikėjo statyti? Juk ekologinės produkcijos būtų išauginama daug mažiau.

„Uogininkų mažiau ir mes su šakėmis neiname, bet mūsų reikalus irgi reikia spręsti“, – baigia pokalbį Vitalijus.