Praėjusiuose žurnalo numeriuose buvo aptartos kai kurios galvijų viršutinių kvėpavimo takų ligos, tačiau šaltuoju žiemos metu gyvulių tyko ir kiti pavojingi susirgimai.

Aspiracinė pneumonija – tai plaučių uždegimas, kuriuo susergama tuomet, kai į kvėpavimo takus patenka svetimkūniai. Dažniausiai aspiracinė pneumonija išsivysto, esant ryklės uždegimui, organizmo intoksikacijai, prieskrandžių išputimams bei gyvuliui stipriai vemiant. Sergant ryklės uždegimu, sutrinka rijimas, todėl įkvėpimo metu pašarų masė gali patekti į trachėją ir toliau į bronchus bei plaučius.

Stipriai apsinuodijus, kenksmingos medžiagos pakenkia tai smegenų daliai, kuri koordinuoja rijimo ir kvėpavimo refleksus, dėl to pašaras taip pat gali patekti į kvėpavimo takus. Jei gyvulys stipriai vemia, iškyla pavojus nevisiškai pasišalinusioms iš ryklės pašarų dalelėms patekti į kvėpavimo takus. Esant prieskrandžių išputimams, sutrinka dujų, susidarančių prieskrandžiuose pašarų fermentacijos metu, pasišalinimas. Sveikas gyvulys susikaupusias prieskrandžiuose dujas pašalina atsiraugėdamas. Pašarui užkimšus stemplės perėjimą į prieskrandžius, sutrinka dujų išsiskyrimas lauk, ir jos pradeda kauptis didžiajame prieskrandyje. Išsiplėtęs didysis prieskrandis per diafragmą spaudžia plaučius. Gyvulys kvėpuoja tankiai ir paviršutiniškai. Jam trūksta oro. Kartais, pasiekusios tam tikrą spaudimą, susikaupusios dujos pašalina joms kelią užtvėrusį kamštį ir pradeda per stemplę veržtis lauk kartu su jas sulaikiusiomis pašarų masėmis. Tuo momentu jos ir gali būti įtrauktos į kvėpavimo takus.

Aspiracinė pneumonija naujagimiams gali išsivystyti į plaučius patekus gimdos skysčiams. Taip dažniausiai atsitinka užsitęsus veršiavimuisi. Taip pat šia liga gyvuliai gali susirgti patekus į plaučius medikamentams, kuomet netiksliai įvedamas zondas, arba pažeidžiamos vaistų sudavimo taisyklės.

Į kvėpavimo takus pakliuvus nedideliam kiekiui skystų pašarų arba silpnai dirginančių vaistų, gyvulys dažniausiai jį atkosėja ir uždegiminis procesas neišsivysto. Tačiau į kvėpavimo takus patekus daugiau pašarų, ypač tirštesnių ar sausų, arba stipriau dirginančių medikamentų, bronchuose ir plaučiuose išsivysto uždegimas, kuris vėliau, ypač silpniems gyvuliams, gali komplikuotis pūliniais procesais. Jeigu nesuteikiama skubi veterinarinė pagalba, aspiracinė pneumonija greitai progresuoja, ir gyvulys gali nugaišti dėl uždusimo arba kraujo užkrėtimo. Kai kada ligą apsunkina plaučių gangrena.

Aspiracinei pneumonijai būdinga ūmi eiga, uždegimo požymiai atsiranda tuoj pat, kai svetimkūniai patenka į kvėpavimo takus. Iš pradžių gyvulys kosti. Praėjus kelioms valandoms, pasunkėja ir padažnėja kvėpavimas, plaučiuose girdimi karkalai. Bendra gyvulio organizmo būklė pablogėja, gyvulys nustoja ėsti. Esant sunkiai aspiracinės pneumonijos formai, gyvulio būklė staigiai blogėja – pamėlsta gleivinės, pasireiškia širdies nepakankamumas. Tuo metu gyvulį gali ištikti staigi mirtis.

Gydomam gyvuliui būtina suteikti ramybę, pagal galimybes iš burnos ertmės pašalinti pašarų masę. Gydoma didelėmis antibiotikų dozėmis. Kaip pagalbinės priemonės naudojami širdies veiklą skatinantys preparatai – didelės koncentracijos gliukozės tirpalai ir kalcio preparatai. Be to, po oda galima pūsti deguonį.

Siekiant išvengti šios ligos, reikia laikytis vaistų davimo gyvuliams taisyklių. Negalima galvijams pilti į burną vaistų, ištraukus ir laikant juos už liežuvio, nes taip sutrikdomas gyvulio rijimas, ir vaistai gali patekti į kvėpavimo takus. Kvalifikuotai turi būti atliekamas ir gyvulių zondavimas, plaunant galvijų prieskrandžius arba siekiant per zondą supilti vaistus. Šiais atvejais būtina įsitikinti, kad zondas pateko būtent į stemplę, o ne į kvėpavimo takus. Todėl gyvulių zondavimą ir prieskrandžių praplovimą turi atlikti tik kvalifikuotas specialistas. Naujagimių aspiracinės pneumonijos profilaktikai būtina laiku suteikti veršiavimosi pagalbą karvėms, ką tik gimusiems veršeliams iš burnos ir kvėpavimo takų pašalinti gleives, veršelio galvą perlieti šaltu vandeniu – taip sudirginamas kvėpavimo centras, veršelis ima aktyviau kvėpuoti, atkosėdamas pašalina į kvėpavimo takus pakliuvusias gleives. Negalima gyvuliams duoti karštų pašarų.Pneumotoraksas – tai oro susikaupimas krūtinės ląstoje aplink plaučius. Susirgimas pasitaiko visoms gyvulių rūšims. Jis gali būti vienpusis ir abipusis. Arkliams būna tik abipusis pneumotoraksas. Kitoms gyvulių rūšims dažniausiai pasitaiko vienpusis pneumotoraksas. Dažniausia jo priežastis – krūtinės ląstos sužeidimai. Taip pat oro krūtinės ląstoje gali atsirasti plyšus plaučiuose bronchams ir alveolėms. Dar viena pneumotorakso tik galvijams būdinga priežastis – svetimkūnio (vinimi, vielos gabalu ar kitu aštriu daiktu) pradurta diafragma iš tinklainio pusės.

Pneumotoraksas gali būti atviras, uždaras ir vožtuvinis. Kvėpavimo metu, kad oras per trachėją patektų į plaučius, krūtinės ląstoje turi susidaryti neigiamas atmosferos slėgis, t.y. krūtinės ląstoje jis turi būti mažesnis negu aplinkoje. Dėl to aukštesnio aplinkos atmosferinio slėgio dėka oras per kvėpavimo takus veržiasi į plaučius. Atviro pneumotorakso metu per atsiradusį krūtinės ląstoje plyšį įkvėpimo metu oras patenka į krūtinės ląstą, o iškvėpimo metu pasišalina iš jos. Šiuo atveju slėgis krūtinės ląstoje susilygina su atmosferiniu, dėl ko plautis palaipsniui bliūkšta, nustodamas atlikti savo funkciją – vykdyti dujų apykaitą. Uždaro pneumotorakso atveju krūtinės ląstos ertmė nesusisiekia su atmosfera. Dėl to atmosferinis slėgis krūtinės ląstoje išlieka žemesnis negu aplinkoje. Šiuo atveju ligos eiga ypač palanki, kadangi oras, esantis krūtinės ląstoje, greitai rezorbuojamas dėl ypatingai gerų pleuros rezorbcinių savybių. Vožtuvinio pneumotorakso atveju ligos eiga būna sunkiausia, kadangi gyvulio įkvėpimo metu oras per plyšį krūtinės ląstoje patenka į krūtinės ląstos ertmę, tačiau iškvėpimo metu iš jos nebepasišalina. Dėl to sparčiai didėja atmosferinis slėgis krūtinės ląstoje, suspaudžiamas plautis, sutrinka dujų apykaita plaučiuose, gyvulio organizmas pradeda jausti deguonies badą, dūsta, nusilpsta ir gali staiga nugaišti. Esant ne tokiai ūmiai ligos eigai, pneumotoraksas gali sukelti komplikacijų, t.y. gyvulys gali susirgti pleuritu, o vėliau plaučių uždegimu.

Gydant pneumotoraksą, svarbiausia kuo greičiau chirurginiu būdu pašalinti atsiradusį plyšį, t.y. atvirą arba vožtuvinį pneumotoraksą paversti uždaru. Iki atvykstant gydytojui, galima tiesiog ant žaizdos uždėti polietileno plėvelę ir laikyti ją prispaudus ranka. Po operacijos gyvuliui suteikiama ramybė ir širdies veiklą skatinantys preparatai. Pleurito profilaktikai pravedamas 3–4 dienų trukmės gydymo antibiotikais kursas. Taip pat tikslingos deguonies injekcijos į poodį. Esant nepakankamai dujų apykaitai plaučiuose, tai padeda aprūpinti gyvulio organizmą deguonimi, kadangi jis yra neblogai rezorbuojamas iš poodinio audinio.Pleuritas – tai pleuros uždegimas. Pleura yra plėvelė, dengianti išorinį plaučių (plaučių pleura) ir vidinį krūtinės ląstos paviršių (krūtinės ląstos pleura). Gyvuliams pleuritas kaip atskira liga nustatoma palyginti retai, dažniausiai arkliams. Kitoms gyvulių rūšims, taip pat ir galvijams, pleuritas dažniausiai diagnozuojamas kaip plaučių uždegimo (pneumonijos) arba pneumotorakso komplikacija. Juo susergama, lūžus šonkauliams.

Sumažėjus organizmo atsparumui ir laiku nepradėjus pneumonijos ar pneumotorakso gydyti antibiotikais, mikrobai ima sparčiai daugintis ir per kraują arba per limfą patenka į pleuros ertmę, kur sukelia uždegimą. Pagal uždegimo pobūdį pleuritas gali būti sausasis arba šlapiasis. Sausojo pleurito metu ant pleuros susidaro uždegiminiai židiniai, kartais plaučių ir krūtinės ląstos pleura tarpusavyje suauga (plaučiai priauga prie krūtinės ląstos sienelės). Sergant šlapiuoju pleuritu, pleuros ertmėje (tarp plaučių ir krūtinės ląstos sienelės) ima kauptis uždegiminiai skysčiai. Laiku negydant, šiuose skysčiuose sparčiai dauginasi mikrobai, ir uždegiminiai skysčiai virsta pūliais. Visais pleurito atvejais dėl pleuros skausmingumo, skysčių susikaupimo (šlapiojo pleurito atveju) ir organizmo intoksikacijos uždegiminiais produktais pasunkėja gyvulio kvėpavimas, susilpnėja dujų apykaita plaučiuose ir kraujotakos sistemos veikla. Dėl to gyvulys gali staiga nugaišti.

Pleurito požymiai nėra labai būdingi, nes jie priklauso nuo pleuros pažeidimo pobūdžio ir laipsnio, nuo pirminės ligos (pneumonijos, pneumotorakso) pobūdžio bei eigos. Iš bendrų ligos požymių paminėtini ir kitoms kvėpavimo organų ligoms būdingi simptomai: bendras gyvulio nusilpimas, apatija, apetito sumažėjimas arba visiškas jo netekimas, kūno temperatūros pakilimas 1–2 laipsniais virš normos. Sergant sausuoju pleuritu, vienas iš būdingesnių požymių yra tai, kad čiupinėjant tarpšonkaulinius tarpus, gyvulys ima nerimauti, kadangi pleura esti labai skausminga. Taip pat gerai įsiklausius krūtinės ląstoje galima išgirsti trynimosi garsus.

Pleurito gydymas turi būti kompleksiškas. Pirmiausia gyvulys perkeliamas į sausas ir švarias patalpas, kur nėra skersvėjo. Racione sumažinamas stambiųjų pašarų kiekis. Kaip ir pneumonijos atveju, gydoma didelėmis antibiotikų dozėmis. Kaip pagalbinės priemonės naudojami hormoniniai preparatai (deksametazonas, prednizolonas ir kiti), nuskausminantieji ir karščiavimą mažinantieji preparatai (analginas, paracetamolis, aspirinas, novasul ir kiti). Sergantiems šlapiuoju pleuritu gyvuliams ribojamas vandens kiekis. Kartu su minėtais preparatais papildomai skiriama šlapimą varančiųjų vaistų (furozemido, heksametilentetramino). Kad greičiau praeitų uždegimas ir išsivaikščiotų uždegiminiai skysčiai, patartina krūtinės ląstą įtrinti dirginančiais tepalais (terpentino, ichtiolio, garstyčių ir kitais) arba šildyti lempomis.

Pūlinio pleurito atveju jau reikalingas chirurginis gydymas. Praduriama krūtinės ląsta, per adatą išleidžiami susikaupę skysčiai ir po to tiesiog į krūtinės ląstą suleidžiami gydomieji vaistų tirpalai.

Siekiant išvengti pleurito, visų pirma, reikia vengti peršalimą sukeliančių veiksnių (tai labai aktualu ir kitų kvėpavimo organų ligų profilaktikai) ir nedelsiant efektyviai gydyti pneumonija ar pneumotoraksu sergančius gyvulius.