Ne viena didmiesčio moteris, praeidama pro prabangių, keliolika tūkstančių litų kainuojančių kailinių parduotuvę, norom nenorom žvilgteli į vitriną: švelnių kailių grožis vilioja… Deja, ne kiekviena sau gali leisti juos dėvėti. Vienoms to neleidžia globėjiški principai, kitoms – piniginė. Bet dar daug yra žmonių, kurie už prabangą nedvejodami pakloja ne vieną tūkstantį. Būtent jų įgeidžiai, kuriuos gudriai skatina mados magnatai, ir išlaiko kailinės žvėrininkystės pramonę.

Komercinės žvėrininkystės pradmenys Lietuvoje užfiksuoti 1950 metais. Sovietmečiu šalyje vienas po kito steigėsi tarybiniai žvėrininkystės ūkiai. Vėliau jie vienas po kito nyko – neištvėrė pasaulinės ekonomikos nuosmukio arba buvę vadovai neįvertino atsiradusių savarankiškos verslininkystės galimybių.

Išgyvenusieji sunkųjį laikotarpį šiandien stojasi ant kojų ir po truputį plečiasi. Jiems dar padeda prieš daugiau kaip dešimt metų įkurta Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija, kuriai priklauso dauguma augintojų. Dabar jų yra net daugiau negu buvo tarybiniais klestėjimo laikais. „Tuo metu žvėrelius augino 12 ūkių, krizės metais jų teliko 5, dabar asociacijoje yra apie 20 narių“, – sako žvėrininkystės versle per 10 metų besisukantis asociacijos pirmininkas, AB „Vilkijos ūkis“ vadovas Česlovas Tallat-Kelpša ir lyg kortas atskleidžia kone visas kailinės žvėrininkystės subtilybes.

Ekonomikos barometras

Švelniakailių žvėrelių auginimas rizikingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kailiniai – tai ne duona ir ne pienas, kuriuos žmogus vartoja kasdien. Tai prabangos prekė, perkama, pripažinkime, retai, paprastai tik kartą ar du gyvenime, arba niekada. „Žinoma, šiaurės kraštų gyventojams kailiniai – reikalingas apdaras, bet juk nebūtina nešioti prabangų nuo šalčio saugantį rūbą“, – pokalbį pradeda Č. Tallat-Kelpša.

Anot jo, apie ištiksiančią ekonomikos krizę žvėrelių augintojai sužino bene pirmieji. Staigus kailių paklausos ir kainos mažėjimas – akivaizdus ekonomikos nuosmukio pranašas. „Kai 1998 m. buvo skelbiama, kad ekonominiai rodikliai stabilūs, mes jau žinojome, kad artėja krizė“, – teigia verslininkas, paaiškindamas, kad tie, kurie pirko tik duoną ir marškinius, tos krizės ir nejautė, bet daugeliui šalies gyventojų tai buvo sunkūs laikai.

Žvėrelių augintojai atsidūrė ties riba, reikėjo rinktis: ištverti arba žlugti. Pasiryžę ištverti augintojai lapių kailius, kurių savikaina tuo metu siekė daugiau kaip pusšimtį JAV dolerių, parduodavo 4 kartus pigiau (po 15 USD). „Bankai bemat nusigręžė. Kapstykis pats kaip išmanai. Priverstas pardavinėti pusvelčiui, jei, kaip aš sakau, neturi lašinių, kitaip tariant santaupų, – išgyventas negandas prisiminė Č. Tallat-Kelpša. – Tada mes patyrėme daugiau kaip 2 mln. litų nuostolį, o daugelis žvėrininkystės ūkių tiesiog užsidarė“.

Šiandien 7 mln. litų apyvartą pasiekusio ūkio direktorius sako, kad tik pernai žvėrelių augintojai „išlipo iš duobės“. Jei dabar ištiktų panaši krizė, ūkiui išgyventi būtų kur kas lengviau. „Žinoma, turėtume nuostolių, bet ne tokių skausmingų“, – pripažįsta Č.Tallat-Kelpša. Vilkijos ūkis ne tik verčiasi kailine žvėrininkyste, bet dar kitiems augintojams teikia kailiukų apdorojimo paslaugas, gamina ir parduoda žvėrelių pašarus, veislinius gyvūnėlius, pagal užsakymus šaldo ir sandėliuoja šunų bei kačių maistui skirtus subproduktus. Beje, šaldytiems subproduktams paklausa ypač didelė, net nespėjama jų paruošti tiek, kiek reikia, tačiau daugiausia pajamų gaunama už kailius.

Augina audines ir lapes

„Vilkijos ūkis“ užima apie 30 ha plotą, pernai čia buvo laikoma 8 000 audinių ir 1 300 lapių patelių. Ūkyje veisiamos juodsidabrės ir žydrosios lapės, taip pat ir kitų

etų veislių (raudonosios, marmurinės, iš viso 6–7 veislių ir mišrūnų) gyvūnėliai. Vyriausioji technologė Remigija Žalienė sako, kad kiekviena lapė turi savitų bruožų ir skiriasi viena nuo kitos ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. „Laukiniai žvėreliai prijaukintiesiems grožiu ir dydžiu negali prilygti, – teigia specialistė. – Beje, raudonųjų lapių kailiai pernai buvo ypač madingi“. Vienu metu dėl mažos paklausos daugelis jas visai išnaikino. Vilkijoje šie žvėreliai buvo išsaugoti vien dėl veislės, o jų kailiai pernai parduoti kaip niekad pelningai. „Negalime atsisakyti nemadingų spalvų gyvūnų, nes čia sukauptas vienas geriausių šalyje veislinių žvėrelių branduolys, todėl mes jaučiame didelę atsakomybę“, – pabrėžė ūkio vadovas.

Veisliniai gyvūnėliai už kailius brangesni 2–3 kartus. Pavyzdžiui, pernai už Norvegijoje pirktas lapes reikėjo sumokėti po 350 EUR, dar po trečdalį šios sumos kainavo jas parsivežti. Apskritai, lapių Europoje veisiama mažiau negu audinių. Jas auginti arba labai pelninga, arba labai nuostolinga, o audinių kailiukai – visuomet stabiliai paklausi prekė.

Audinės laikomos ne ilgiau dvejų metų. Vilkijoje pusę bandos sudaro vienamečiai, pusę – dvimečiai žvėreliai. Išbrokuotos audinės keičiamos ūkyje išaugintais gyvūnais. Iš užsienio augintojų perkamos tik kitokios spalvos, atspalvio ar tipo audinės. Lapės veislei gali būti naudojamos 7–10 metų. Nors abiejų rūšių žvėreliai gana vislūs, atsiveda po 5–7, kartais net 10–16 palikuonių, bet vidutinė išeiga – 5–6 jaunikliai, kurie užauginami iki kondicinio kailio. Juodsidabrių lapių palikuonių būna dar mažiau – vos 3–4. Anksčiau daug nuostolių padarydavo varnos: iškritusius iš tinklinio narvelio audinių naujagimius jos tiesiog sulesdavo. Dabar vaikavimosi metu narveliai išklojami plastmasiniais kilimėliais.

Patelių nėštumas trunka apie 1,5 mėn. Lapės vaikuojasi labai tiksliai, o audinės kartais vėluoja net 3 savaites. Pastarosios apvaisinamos tik natūraliai, lapės – ir dirbtiniu būdu. Vienas audinių patinas gali apvaisinti 5 pateles, o lapinas – iki 10. Nors žvėreliai gana pikti, bet pasitaiko ir ypač draugiškų augintinių. „Lapių patinai labiau prisileidžia žmogų, nes dažniau laikomi ant rankų, kai imama sperma. Audinės agresyvesnės, jei kuri pagriebs pirštą, tai sunkiai jį ištrauksite“, – perspėjo Remigija. Dešimt metų ūkyje dirbanti moteris pasakojo, kad draugiškus lapiukus galima atskirti dar mažus: prižiūrėtoją jie pasitinka vizgindami uodegas kaip šunys. Tokius gyvūnus ūkio darbuotojai „rankinukais“ vadina. Deja, jaukios lapių patelės prastai vaikuojasi, todėl po metų išbrokuojamos.

Č. Tallat-Kelpša, lygindamas ankstesnes veisles, kurios buvo auginamos jam tik pradėjus vadovauti, su dabartinėmis, neslėpė pasididžiavimo: beveik visos rusiškos veislės baigiamos pakeisti užsienietiškomis, kurių kailiukai ne tik didesni, bet ir tankesnio poplaukio bei įvairesnių spalvų. Audinės yra grynaveislės daniškos, žydrosios lapės – grynaveislės suomiškos, o juodsidabrės jau penkerius metus gerinamos, poruojant jas su norvegiškais patinais.

Kailiukai apdorojami ūkyje

Nors sausio pradžioje kailių apdorojimo darbymetis jau buvo pasibaigęs, tačiau atvėrus sandėlio duris, akys raibo nuo kailių vaivorykštės. „Daug kam atima žadą čia įėjus “, – tarsteli Č. Tallat-Kelpša, pamatęs žurnalistų nuostabą. Kitoje patalpoje dar buvo šukuojami nebaigti apdoroti kailiai. Savo augintinių kailiukus tvarkė ir 1 000 audinių patelių laikantis raseiniškis Arvydas Šnipas. Smulkiems žvėrelių augintojams be stambesniųjų paramos išsiversti būtų labai sunku, nes kailių apdorojimo įrengimai labai brangūs. Č. Tallat-Kelpša tvirtino, kad konkurencijos tarp žvėrelių augintojų nėra, nes kailiukai parduodami aukcione, o ne čia pat už kampo. „Idėjomis dalijamės ir vienas kitam padedame. Kuo mūsų daugiau, tuo mes protingesni ir abipusė nauda didesnė“, – palankiai apie verslo kolegas mano Vilkijos ūkio vadovas.

Kokybiškai kailinių žaliavai (parduodami ne iki galo išdirbti kailiukai) paruošti reikia ne tik modernių įrengimų, bet ir specialiai tam gaminamų pjuvenų. Žvėrelių gyvenimo baigtis labai lengva: augintiniai tiesiog užmigdomi dujomis. Kailiukų paruošimas trunka apie 3–4 paras. Iš pradžių jie valomi šiltomis pjuvenomis specialiuose būgnuose, po to, kailiukai nuriebalinami ir vėl sukami būgnuose. Kad įgautų formą, jie užmaunami ant standartinių lentelių ir džiovinami atitinkamos temperatūros ir drėgmės džiovykloje, kelis kartus šukuojami, matuojami ir pakuojami. Už produkcijos apskaitą atsakinga Česlovo žmona Milda. Beje, moteris tik po dešimties darbo metų pasipuošė rudų audinių kailinukais.

Kokybė priklauso ir nuo klimato

Remdamasis patirtimi, Č. Tallat-Kelpša sako, kad kailis, kaip ir obuolys, kokybiškas būna tam tikrą dienų skaičių. „Per anksti nuskintas vaisius bus rūgštus, nuskynus per vėlai, didelė tikimybė, kad jis supus. „Sunokęs“ kailiukas būna apie 10 dienų. Daug pasiektume, jei juos sutvarkytume per 12 dienų. Deja kol kas nespėjame, nes trūksta įrengimų. Pradedame truputį per anksti ir baigiame truputį per vėlai“, – sako verslininkas. Paprastai kailiukų „derliaus“ sezonas prasideda lapkritį ir baigiasi gruodį.

Ūkyje auginamų audinių kailiukai geros kokybės – tankių, trumpų plaukų, aukcionuose didelė jų dalis (apie 70 proc.) vertinama aukščiausiu prekiniu ženklu. Žydrųjų lapių kailis prastesnis. Vadovas mano, kad taip yra dėl palyginti šilto Lietuvos klimato. Šiemet jos šeriamos daugiau angliavandenių turinčiu pašaru, tikintis pagerinti kailio kokybę.

Kainą lemia aukciono plaktukas

Pagrindinė kailiukų prekyba vyksta užsienio aukcionuose, kurie rengiami ištisus metus – žiemą dažniau, vasarą rečiau. Didžiausi iš jų organizuojami Kopenhagoje ir Helsinkyje, taip pat JAV. „Daugiausia produkcijos parduodame Suomijoje, nedidelę dalį pristatome į Kopenhagą“, – apie prekybą pasakoja ūkio vadovas. Iš viso pasaulio suvežtus kailiukus pagal įvairius kriterijus rūšiuoja ir vertina profesionalai. Dar nėra taip buvę, kad nors vienas iš jų nebūtų parduotas. Kailiukai su defektais kainuoja pigiau. Nuo kokios kainos prasidės aukcionas, aukciono taryba nusprendžia jo išvakarėse. Pasak verslininko, paprastai kaina nustatoma šiek tiek žemesnė negu buvo praėjusiame aukcione.

Kur parduoti ir kada parduoti, yra loterija, kaip ir su valiuta, – nežinai, kada jos kursas dar labiau nukris arba pakils. Kailiai brangsta ir pinga. To neįmanoma nuspėti. Pavyzdžiui, pernai raudonųjų lapių kailių paklausa labai išaugo. Aukcione pirkėjai besivaržydami ją užkėlė iki 215 EUR. Vidutiniškai už juodsidabrius kailius mokama apie 100 EUR, žydruosius – 60 EUR. Audinių patinėlių kailiukus galima parduoti po 30–50 EUR, patelių – 20–30 EUR. „Nors ir sekame madas, bet rinkos poreikiai nuolat keičiasi, juk moterys įnoringos“, – juokauja Česlovas ir rimtai priduria, kad vis dėlto kailių verslo pajamas labiau lemia ekonomika: jei žmonės uždirba daug pinigų, tai ir kailinius gali nusipirkti.

Kad rizika būtų kuo mažesnė, pakaunės ūkio produkcija vežama į visus aukcionus. Vienur išlošiama, kitur pralošiama. „Tokia mano politika. Gal neuždirbame labai daug, bet metų vidutines pajamas visada gauname“, – dėsto bendrovės vadovas.

Didins gamybą

„Vilkijos ūkyje“ dabar dirba 70 žmonių. Č. Tallat-Kelpša sako, kad tiek produkcijos, kiek gaunama dabar, galėtų pagaminti 30 darbuotojų. Kad verslas būtų efektyvus, reikia mažinti arba žmonių skaičių, arba didinti gamybą. „Mes pasirinkome antrąjį kelią. Nesinori atleisti žmonių, nes ambicijų tapti geriausiu šalies ūkiu mes turime“, – planus atskleidė vyras. Beje, jam perėmus verslą, žvėrelių bendrovėje dirbo 180 darbuotojų, bet ūkio našumas buvo labai žemas.

Siekiant padidinti efektyvumą, reikia investuoti į našesnę techniką ir pažangias kailiukų apdorojimo technologijas, kurios yra tikrai nepigios, ypač brangus specialus pašarams išvežioti skirtas transportas. Todėl jau pateikta paraiška struktūrinių fondų paramai gauti, nes savų pinigų viskam nepakaks. Už gautas lėšas bus pakeista ir dalis narvelių.

Seka senelio pėdomis

Kadaise Tiškevičiams priklausantį dvarą, kurio vietoje dabar įsikūrusi žvėrelių bendrovė, 1926 m. nupirko Česlovo senelis Jonas Tallat-Kelpša. Kaip sako jo anūkas, tais laikais buvo madinga turėti dvarą, bet įsigytoji nuosavybė agronomo specialybę turinčiam kauniečiui buvo ne tik poilsiui. Per dešimt metų jis sukūrė ūkį, kuriame augino sėklinius javus, veislinius galvijus, įveisė sodą ir medelyną. Iš viso Jonas Tallat-Kelpša valdė 125 ha. Veiklus žmogus nuo 1928 iki 1935 m. dirbo direktoriumi Žemės ūkio rūmuose. Dabartinis ūkininkų atstovybės pastatas pastatytas jo direktoriavimo laikais. Rodydamas savo giminės genealoginį medį, Česlovas pamini ir du senelio brolius, iš kurių vienas buvo Lietuvos karininkas, o kitas – chirurgas. Beje, visose tarybinėse enciklopedijose minimo kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos, sukūrusio „Kantatą Stalinui“, jame nėra. Du brolius sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. „Ten aš ir gimiau. Beveik visi čia stovėję pastatai buvo sudeginti“, – tęsia Česlovas, rodydamas į vieną išlikusią trobelę, stovinčią administracinio ūkio pastato kieme. Kadaise klestėjusį ūkį mena tik koridoriuose iškabintos nuotraukos. Kol kas nuosavybė į protėvių žemę neatstatyta, Tallat-Kelpšoms grąžinta tik 20 ha. Šeima valdo ir buvusio tarybinio ūkio pastatus.

Veiklumu bendrovės vadovas nenusileidžia savo seneliui. Iki Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, Č. Tallat-Kelpša 16 metų išdirbo Mokslų akademijoje, po to technikos mokslų daktaras dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Kaip ir jo protėvis, dabar jis dar ir pats ūkininkauja 200 ha ūkyje, vadovauja danams priklausančiai Jonavos rajono žvėrelių fermai. Paklaustas, ar užtenka viskam jėgų, jis neslepia, kad galva kartais taip užkaista, kad tenka susikaupusį garą išlieti dirbant fizinį darbą. Deja, doroti kailiukus pačiam laiko jau seniai trūksta. „Slegia ir didelė atsakomybė už priimamus sprendimus, nes klaidų nevisuomet pavyksta išvengti, o jų ištaisyti neįmanoma“, – vadovavimo sunkumus vardijo ūkio vadovas. Jis neneigia, kad šiam darbui didelės meilės nejaučia, o ir žvėrininkystė – ne jo hobis. Česlovo įsitikinimu, bet kokį darbą reikia dirbti taip gerai, kaip tik sugebi. „Aš tą ir stengiuosi daryti. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą treniruoja raumenis, aš treniruoju galvą ir ja naudojuosi, o kokiu tikslu – ne taip svarbu“, – gyvenimo filosofiją dėsto pašnekovas ir baigdamas vis dėlto priduria, kad darbo Vilkijoje rezultatais jis labai patenkintas.