Raudonieji burokėliai – viena iš pagrindinių Lietuvoje auginamų daržovių. Europos Sąjungos augalų veislių kataloge yra įrašytos 146 valgomųjų burokėlių veislės ir hibridai. Įvairios firmos Lietuvos daržininkams siūlo apie 50 veislių bei hibridų burokėlių.

Viena dažniausių raudonųjų burokėlių (Beta vulgaris L. var. conditiva Alrf.) ligų yra lapų rudmargė (cerkosporozė). Beje, tai ir viena iš pagrindinių cukrinių ir pašarinių runkelių ligų. Rudmargę sukelia patogeninis grybas Cercospora beticola. Sergančių augalų šakniavaisiai neužauga iki reikiamo dydžio ir sukaupia mažiau sausųjų medžiagų.

Lapų abiejose pusėse susidaro nedidelės (3–5 mm skersmens) dėmelės, kurių centrai esti nuo gelsvai rusvos iki pelenų pilkumo, o kraštai – nuo tamsiai rudos iki purpurinės raudonos spalvos. Nekrotinėse dėmelėse matyti smulkūs, juodi taškeliai – grybo sporų telkiniai. Drėgnu ir šiltu oru dėmelių paviršiuje susidaro pilkšvas apnašas. Vėliau dėmės šviesėja, prakiūra ir lapai pasidaro skylėti.

Iš pradžių liga pasirodo atskirose lauko vietose, po to greitai išplinta visame lauke. Burokėliams užsikrėsti palankiausios sąlygos, kai oro temperatūra apie 25°C ir daugiau, naktį per 16°C, drėgmė didesnė kaip 70 proc. Rudmargė pirmiausia pažeidžia senus lapus, vėliau išplinta ir ant jaunesnių, gali pažeisti ir lapkočius. Stipriau pažeisti lapai vysta, džiūsta, gula ant žemės.

Grybas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis – tai ir yra pagrindinis pradinės infekcijos šaltinis. Vėliau užkratą platina vėjas, vanduo ir kenkėjai. Infekcija taip pat gali būti pernešama su sėkla.

Raudonųjų burokėlių veislių atsparumas rudmargei labai skiriasi. Įvertinant veislių atsparumą C. beticola grybui lauko sąlygomis, buvo pasirinktos vietinės kilmės burokėlių veislė Kamuoliai ir užsienietiški hibridai Pablo F1 ir Cilindre F1. Nustatyta, kad vegetacijos metu ant burokėlių lapų rudmargės paplitimas ir intensyvumas hibriduose buvo 1,7–2,7 karto didesnis, negu vietinės veislės Kamuoliai burokėliuose. Ypač neatsparus ligai buvo hibridas Pablo F1: pažeistų lapų buvo 80 proc., o ligos intensyvumas apie 26 proc.

Rudmargės plitimą burokėliuose skatina auginimo technologijų pažeidimai, atsėliavimas, kai burokėliai auginami šalia plotų, kur augo pernai. Burokėlius į tą patį lauką galima sėti ne anksčiau kaip po trejų metų.

Giliai užarus burokėlių lapus, sumažėja infekcijos rizika. Burokėlių pasėlius reikia nuolat apžiūrėti. Įprastai rudmargė pradeda plisti liepos antroje pusėje. Jei meteorologinės sąlygos yra palankios rudmargei plisti ir lauke matyti pirmieji ligos požymiai, rekomenduojama purkšti fungicidais. Be abejo, efektyviau fungicidais purkšti ligos plitimo pradžioje, negu rudmargei stipriai išplitus. Jeigu liga pasireiškia anksti ir sąlygos jai plisti yra palankios, gali prireikti purkšti pakartotinai. Auginant neatsparių veislių burokėlius, profilaktiškai purkšti fungicidais reikėtų net daigų tarpsniu.

Kadangi cukriniai runkeliai ir burokėliai priklauso tai pačiai balandinių (Chenopodiaceae) šeimai, tai ir ligos bei kenkėjai jiems kenkia tie patys. Todėl daržininkai, reikalui esant, naudoja runkeliams skirtas cheminės apsaugos priemones.

Europos Sąjungos šalyse valgomųjų burokėlių apsaugai nuo grybinių ligų yra registruoti fungicidai su šiomis veikliosiomis medžiagomis: azoksistrobinas (Lietuvoje su šia veikliąja medžiaga yra preparatas Amistaras 25% k.s.), difenokonazolas (Skoras 25% k.e.), mankocebas (Ditanas NT 75% g., Ataka NT 75% g., Penkocebas 75% g.), chlorotalonilas (Bravo 50% k.s.), krezoksim metilas (Kanditas 10% g.), epoksikonazolas (Opus 12,5% k.s.), tetrakonazolas ir kt.

Ekologiniuose ūkiuose užsienyje naudojami preparatai su šiomis veikliosiomis medžiagomis: lecitinu (Bio-Blatt 25 EC 0,9-2,0 l/ha norma), greipfrutų ekstraktu (Biosept 33 SL 1-1,5 l/ha norma, Grevit 200 SL 1,5 l/ha norma).

Kita ne mažiau svarbi burokėlių liga yra juodšaknė, kurią sukelia įvairūs patogeniniai dirvos mikroorganizmai. Iš visų daigų juodšaknės sukėlėjų tik grybas Phoma betae plinta su sėkla. Burokėlių daigus gali pažeisti keli patogenai vienu metu, todėl labai sunku nustatyti, koks grybas yra pirminis infekcijos šaltinis. Pavyzdžiui, Aphanomyces ir Pythium grybai labiau kenkia rūgštesnės reakcijos dirvose.

Burokėliai juodšakne gali sirgti nuo sėklos sudygimo iki kol susidaro 3–4 tikrieji lapeliai. Daigų pagrindinė šaknelė paruduoja, vėliau pajuosta, suplonėja. Daigai išlinksta, išvirsta. Sausesniu metu augalai vysta ir džiūsta, o lietingu oru supūva. Labiau juodšaknė pasireiškia, kai dygstant sėkloms yra vėsu, daug drėgmės. Kai dirvoje trūksta oro, jos paviršiuje susidaro kieta sudžiūvusi luoba. Kai kurie vėliau pažeisti augalai gali išgyventi, tačiau auga silpniau negu sveiki.

Efektyviausia priemonė nuo juodšaknės – sėklų beicavimas. Paprastai sėklos beicuojamos vienu ar keletu fungicidinių beicų, turinčių poveikį ir nuo per sėklą plintančio Phoma betae, ir nuo dirvos patogenų komplekso. Gera sėjomaina neleidžia dirvoje kauptis dideliam patogenų kiekiui. Paprastosios rauplės (sukėlėjas Actinomyces sp.) sausomis ir šiltomis vasaromis padaro daug žalos jautresnių veislių burokėliams. Šakniavaisių paviršiuje iš pradžių atsiranda neryškūs 1 mm dydžio iškilimai arba įdubimai. Pažeidimo vietoje audiniai vėliau sukamštėja ir žvaigždiškai sutrūkinėja. Visas paviršius pasidaro rauplėtas, negiliai žaizdotas. Nors paprastosios rauplės pažeidžia tik paviršinius šakniavaisių audinius, tačiau jos sumažina produkcijos prekinę vertę. Į rauplių žaizdeles gali patekti kiti patogeniniai grybai ir bakterijos, todėl šakniavaisiai gali pradėti pūti. Jei rauplėmis apsikrečia jauni burokėliai, jų šaknys išauga įsmaugtos.

Paprastųjų rauplių sukėlėjai mėgsta silpnai šarminės reakcijos, lengvas, daug organinių medžiagų turinčias dirvas. Jų vystymuisi optimali temperatūra 25–28°C, todėl paprastosios rauplės smarkiai pasireiškia šiltomis ir sausomis vasaromis.

Paprastųjų rauplių sukėlėjas plinta sporomis. Infekcijos pradai peržiemoja dirvoje ir apkrėstose šakniavaisiuose.

Cheminių augalų apsaugos priemonių nėra, todėl svarbu sėjomaina, netręšti šviežiu mėšlu, geriau fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, auginti paprastosioms rauplėms atsparias veisles, palaikyti dirvos drėgmės režimą.