Šiuolaikinė dirvą tausojančioji technika ūkininkams turi padėti įgyvendinti norimą žemdirbystės strategiją, o ne tarnauti kaip klaidų ištaisymo įrankis. Štai vienas pavyzdys: anksčiau tinkamą dirvos struktūrą sėjamiems augalams pasiekdavome pasirinkdami atitinkamą sėjomainą, o dabar – giliai išpurendami dirvą.

Žemės dirbimo padargų gamintojai visaip skatina ir remia dirvą tausojančios technikos kūrimą. Naudojant ją, svarbu ne tik padargų funkcionalumas, bet ir augalininkystės bei dirvotyros žinios. Žemės ūkio technikos specialistų ir konsultantų užduotis – iš technikos pasirinkimo gausos rekomenduoti tinkamiausią ūkiui mašiną. Vokietijos žemės ūkio sąjunga (DLG) atliko vienuolikos kombinuotų dirvos dirbimo padargų testą. Gamintojai galėjo pademonstruoti technikos ypatumus, o specialistai įvertinti jos panaudojimo galimybes.

Pagrindinė kombinuotų žemės dirbimo padargų užduotis – tinkamai paruošti dirvą žieminių kviečių sėjai, kai trūksta laiko – nuėmus jų derlių. Palyginamuosiuose bandymuose dalyvavę gamintojai pademonstravo skirtingą dirvos dirbimo strategiją, kuria siekiama, pirmiausia, nuskutant ražieną, sudaryti optimalias sąlygas piktžolių sėkloms ir ant dirvos išbyrėjusiems grūdams sudygti ir, antra, giliai įdirbant dirvą, įterpti šiaudus ir paruošti sėklos guolį.

Tyrimo metu mašinos lauku važiavo du kartus: pirmyn ir atgal. Įvairius dirvos dirbimo parametrus (darbinis gylis, purenimo intensyvumas, sėklos guolio suslėgimas ir augalų liekanų įterpimas į dirvą) kiekvienas gamintojas galėjo pasirinkti laisvai.

Testo rezultatai atspindi skirtingus dirbimo būdus

Viena mašinų gamintojų grupė jau pirmojo seklaus įdirbimo metu siekė įterpti šiaudus į dirvą. Tam reikia sumaišyti palyginti storą žemės sluoksnį, t.y. nustatyti didesnį padargo darbinį gylį. Taikant šį būdą, yra siekiama, kad šiaudai kuo greičiau pradėtų pūti. Kad augalų liekanos sparčiau suirtų, reikia ne tik pakankamo dirvos drėgnio, bet ir gero šiaudų kontakto su žeme.

Antroji, kiek didesnė, gamintojų grupė padargus nustatė sekliau. Buvo pademonstruotas klasikinio sunkiojo kultivatoriaus su sparnuotaisiais noragėliais darbas 30–60 mm gyliu, visame padargo užgriebio plotyje visiškai pakertant augalų liekanas. Šiomis mašinomis buvo siekiama palikti piktžolių sėklas ir ant dirvos iškritusius grūdus kuo arčiau paviršiaus, o jiems sudygti optimalias sąlygas sudaryti gale agregato sumontuotais volais. Šiuo metu, didėjant degalų kainoms, tokią energiją taupančią technologiją įdiegė daugelis žemdirbių.

Agregatams važiuojant per lauką antrą kartą, skirtingos efektyvaus žemės dirbimo priemonės išsiskyrė dar akivaizdžiau, negu pirmojo sekliojo dirbimo metu. Kodėl taip yra, paaiškės įsigilinus į skirtingus ir iš dalies prieštaraujančius vienas kitam antrojo žemės dirbimo etapo reikalavimus.

Priklausomai nuo klimato sąlygų, sėjomainos ir lauko vietos, supurenti dirvą yra būtina arba visiškai netikslinga. Siekiant tausoti dirvožemį, šiaudus pageidautina įterpti nevisiškai, tačiau fitosanitariniu požiūriu augalų liekanas į dirvą reikėtų įterpti kuo geriau. Atsižvelgiant į tai, yra skirtingas ir įvairių padargų darbo rezultatas. Tai rodo šiaudų įterpimo, darbinio gylio bei degalų sąnaudų duomenys. Kiekvienas gamintojas šiuos rodiklius komentavo skirtingai.

Skirtingos žemdirbystės koncepcijos

Analizuojant testo rezultatus, žemės dirbimo mašinų gamintojai suskilo į dvi stovyklas ne tik dėl skirtingų žemdirbystės koncepcijų, bet ir dėl skirtingų techninių sprendimų. Kadangi buvo bandomi kombinuoti dirvos dirbimo padargai, juos reikėjo perreguliuoti skirtingam darbiniam gyliui. Kompaktiškuose padarguose, kuriuose darbinės dalys išdėstytos dviem eilėmis, paprastai reguliuojamas tik darbinis gylis, o noragėliai nekeičiami. Šių padargų panaudojimo sritis yra platesnė, bet specialius reikalavimus jie tenkina ribotai.

Kita gamintojų grupė bandė padargus priderinti prie esamų darbo sąlygų. Įvairūs noragėlių deriniai testo rezultatams turėjo didžiulę reikšmę. Tačiau pakeisti noragėlius užtrunka. Tam turėtų padėti greito darbinių dalių keitimo sistemos, kurios yra nepigios, bet komfortą vertina kiekvienas klientas.

Kitas klausimas, į kurį bandyta atsakyti DLG testo metu: kaip optimizuoti dirvos dirbimą – vienu kombinuotu padargu ar dviem specialiais, atitinkančiais atskirų technologinių operacijų reikalavimus? Suskirsčius demonstravimą į dvi dalis paaiškėjo, kurie padargai yra sukurti specialiai sekliai įdirbti dirvą, o kurie gali dirbti ir sekliai, ir giliai.

Prie sekliai dirbančių specialiųjų padargų yra priskiriami ne tik sunkieji kultivatoriai su specialiais noragėliais, bet ir padargai su besisukančiomis darbinėmis dalimis. Kompaktiškumu ir dideliu darbiniu greičiu (10–15 km/val. ir daugiau) išsiskiria lėkštinės akėčios. Jomis didelį našumą galima pasiekti ir mažesniuose ūkiuose. Agregatų našumas svarbus, įdirbant dirvą tuoj pat po derliaus nuėmimo, t.y. praktiškai važiuojant paskui kombainą. Be to, lėkštinių akėčių darbinės dalys mažiau dėvisi.

Prie kombinuotų agregatų taip pat priskiriami ir įvairių padargų deriniai. Tokių mašinų skirtingas darbo efektas pasiekiamas, naudojant skirtingas darbines dalis, išdėstytas keliomis eilėmis. Minėtuose bandymuose paaiškėjo, kokie reikalavimai keliami kombinuotų padargų naudotojui ir kaip reguliuojamos atskiros darbinės dalys.

Pasirinkimas turi būti apgalvotas

Nuspręsti, ar ūkiui tinka specialus, ar kombinuotas padargas, reikia gerai apgalvojus, ne tik įvertinus dirvos sudėtį ir struktūrą, bet ir stebint padargų darbą laukuose. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Žemdirbiai turėtų pasidomėti agregatų traukos galia, esant skirtingam darbiniam gyliui. Didėjant degalų kainoms, labai svarbu ir jų sąnaudos. Vertinant šį rodiklį, svarbu nesuklysti. Jei dirbama didesniu greičiu, atitinkamai didesnis ir našumas. Tokiu atveju didesnės bus ir degalų sąnaudos.