Mėsinės galvijininkystės pelningumas labai priklauso nuo karvių žindenių reprodukcinių savybių ir jų pieningumo. Pagrindinė iš karvės gaunama produkcija yra veršelis, kuris 6–8 mėnesius auga ją žįsdamas. Mėsinė galvijininkystė pelningiausia, kai kiekviena karvė per metus atveda po veršelį, kuris nujunkymo metu būna gerai išsivystęs ir daug sveria.

Nujunkomo veršelio masė labai priklauso nuo karvės žindenės pieningumo, nes pirmuosius 3–4 amžiaus mėnesius jos pienas yra pagrindinis jauniklio maistas. Vidutinis mėsinių veislių karvių pieningumas siekia nuo 1 000 iki 1 600 kg per laktaciją. Paprastai kuo pieningesnė žindenė, tuo didesni veršelių priesvoriai. Nustatyta, kad karvės, per laktaciją pagaminusios 1 400 kg pieno, veršelis nujunkymo metu būna apie 20 kg sunkesnis negu karvės, davusios per šį laikotarpį 1 200 kg pieno.

Kadangi pirmaisiais gyvenimo mėnesiais pagrindinis veršelių maistas yra pienas, kurio maistingumas priklauso nuo žindenių šėrimo, tai jų šėrimo technikai bei pašarų kokybei turi būti skiriama daug dėmesio.

Veršiuojasi sezoniškai

Mėsinės galvijininkystės ūkiuose karvės dažniausiai veršiuojasi balandžio–gegužės mėnesiais. Tuo metu gimę veršeliai iki ganiavos periodo sutvirtėja ir ganykloje gerai auga. Karvių veršingumas, ypač paskutinieji 2 mėn. iki apsiveršiavimo, praeina žiemos mėnesiais. Pagrindiniai pašarai tuo metu būna šienas, silosas ar šienainis, koncentratai ir jų perdirbimo atliekos. Be to, mėsinės karvės noriai ėda ir šiaudus, pelus bei kitas augalininkystės atliekas.

Vasarą suaugę mėsiniai galvijai noriai ėda natūralių ganyklų žolę, paupių ir paežerių augmeniją, net ir medžių metūgius. Tačiau visais atvejais jų racionuose turi būti pakankamai energijos ir svarbiausių maisto medžiagų: baltymų, angliavandenių (ląstelienos, krakmolo, cukraus) bei riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir vandens. Gyvūninės produkcijos ekonominis pagrindas yra profesionalios žinios apie maisto medžiagų reikmes (mitybos normas) ir pašarų mitybinę vertę (maistingumą).

Svarbiausi pašarų rodikliai

Pagrindiniai karvių mitybos normų rodikliai yra pašarų sausosios medžiagos ir energija, išreikšta apykaitos energijos (AE) arba neto energijos laktacijai (NEL) vienetais – MJ. Labai svarbūs galvijų mitybos normų rodikliai yra žali baltymai, žali riebalai, žalia ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Trečioji mitybos normų rodiklių grupė – tai makroelementai Ca, P, S, Na ir Cl bei mikroelementai Cu, Co, I ir kt. Ketvirtąją mitybos normų rodiklių grupę sudaro vitaminai D, E ir vitamino A provitaminas – karotinas.

Dar vienas svarbus mitybos rodiklis – tai vanduo. Laktuojančioms karvėms ištisą parą neturi trūkti geros kokybės geriamojo vandens.

Kai kuriais atvejais karvėms gali prireikti net ir daugiau skysčių negu nurodyta lentelėje, nes vandens poreikis priklauso nuo Na kiekio pašare: jei jo daug, padaugėja ir skysčių poreikis. Bergždžioms karvėms vidutiniškai reikia 3–5 l skysčių 1 kg raciono sausųjų medžiagų.

Analizuojant ar sudarant racionus, visų pirma paskaičiuojama, kiek gyvulys galėtų suėsti pašarų sausųjų medžiagų (SM) per parą, t.y. nustatomas raciono tūris. Jis skaičiuojamas taip: duodamo per parą atskiro pašaro davinį (kg) dauginant iš sausųjų medžiagų kiekio 1 kg natūralaus drėgnumo pašare (nurodyto pašarų maistingumo lentelėse arba ištirto laboratorijoje). Vėliau, gautus visų raciono pašarų SM kiekius susumavus, nustatomas bendras raciono SM kiekis, kuris palyginamas su atitinkamu mitybinių normų rodikliu. SM perteklius rodo, kad gyvulys dalies pašarų nesuės, tuo pačiu gaus per mažai energijos ir visų kitų maisto medžiagų, o SM trūkumas reiškia, kad gyvulys bus nepaėdęs ir iš jo negausime planuotos produkcijos.

Analogiškai apskaičiuojami ir visi kiti mitybos rodikliai. Apskaičiuoti faktinio raciono ir mitybos normų skirtumai koreguojami, didinant ar mažinant pašarų davinius, racioną praturtinant priedais bei papildais.

Analizuojant racionus, svarbu kontroliuoti ir atskirų medžiagų santykį juose, nes įvairios medžiagos veikia viena kitą, daro įtaką pašarų maisto medžiagų virškinamumui bei įsisavinimui, atsiliepia karvių produktyvumui, pieno kokybei bei reprodukcijos rodikliams.

Mėsinių veislių karvėms pirmoje laktacijos pusėje kiekvienam 100 kg kūno masės normaliems virškinimo procesams palaikyti reikia apie 2,2–2,6 kg, o antroje laktacijos pusėje – apie 2,2–2,4 kg raciono SM. Veršingoms karvėms – 2,1–2,3 kg SM. Jų suvartojimas priklauso ir nuo raciono sudėties, visavertiškumo, fizinių ir mechaninių savybių bei virškinamumo. Jei racione yra daugiau geros kokybės sultingųjų pašarų, tai ir SM suvartojama daugiau.Energija laktuojančių karvių organizme būtina gyvybinėms funkcijoms palaikyti, kūno masei priaugti, gemalui vystytis ir pienui sintetinti. Per pirmuosius 3–4 laktacijos mėnesius, kai karvės pienas yra pagrindinis veršelio maistas, 100 kg karvės masės vidutiniškai reikia 14–18 MJ/AE, antroje laktacijos pusėje – apie 13–14 MJ/AE. Veršingoms karvėms, likus 2 mėn. iki veršiavimosi – apie 18,2 MJ/AE. Energijos reikmė didėja beveik 10 proc., jei karvės ganosi ganykloje.

Labai svarbus karvių mitybos rodiklis yra baltymai, kurie yra viena iš pagrindinių maisto medžiagų. Jie būtini ne tik kaip medžiagų apykaitos komponentas: iš pašarų baltymų karvių organizme susidaro kūno ir pieno baltymai. Todėl karvių produktyvumas labiausiai priklauso nuo baltymų kiekio racione ir jų biologinės vertės.

Apie 60–85 proc. pašarų proteinų, veikiami karvių didžiajame prieskrandyje mikroorganizmų išskiriamų proteolitinių fermentų, suskyla iki peptidų, amino rūgščių ir amoniako. Iš šių medžiagų mikrobai sintetina baltymus, kurie yra pasisavinami galvijo virškinimo trakte. Tokiu būdu karvės organizmas amino rūgščių gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos prieskrandžių mikrobinės masės ir likusių prieskrandyje nesuskilusių pašarų baltymų (15–40 proc.).

Pašarų baltymų skilimo greitis didžiajame prieskrandyje priklauso nuo jų tirpumo prieskrandžio skysčiuose. Jei tirpumas geras, jie skyla greičiau. Skilimo greitis turi atitikti mikrofloros galimybę spėti suvartoti amoniaką ir kitus baltymų skilimo produktus savo baltymams sintetinti. Nepanaudotas amoniakas šalinamas iš organizmo. Dėl to susidaro dideli pašarų baltymų nuostoliai. Karvėms didesnės vertės turi tie pašarai, kurių baltymų skilimo greitis prieskrandyje mažesnis, o žarnyne jie lengvai virškinami. Prie tokių pašarų priskiriamas daugiamečių žolių šienas, šiaudai, įvairių žolių silosas, džiovinti cukrinių runkelių griežiniai, sojos išspaudos ir rupiniai.

Pašarų angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis. Iš racione esančių angliavandenių galvijai gauna iki 85 proc. reikiamo energijos kiekio. Atliekant įprastą pašarų cheminį tyrimą, iš angliavandenių nustatomas žalios ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis. Ląstelienai priskiriama dalis hemiceliuliozės ir inkrustacinės medžiagos (ligninas ir kt.). Neazotinės ekstraktinės medžiagos yra cukrus, krakmolas, organinės rūgštys ir kt.

Galvijų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sudėtingus angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) skaido iki paprastesnių junginių (cukrų), kurie toliau paverčiami acto, propiono, sviesto ir kitomis rūgštimis.

Pašarų cukrų organizmui lengviausia panaudoti kaip energijos šaltinį. Optimalus cukraus ir baltymų santykis racione užtrūkusioms veršingoms karvėms yra 0,8:1,0, o laktuojančioms – 0,8:1,1. Tuomet prieskrandžių mikroflorai susidaro palankios sąlygos sintetinti amino ir riebalų rūgštis, taip pat B grupės vitaminus.Krakmolas, kaip ir cukrus, yra svarbus energijos šaltinis. Užtrūkusioms veršingoms karvėms krakmolo ir cukraus santykis racione turi būti 1,1:1,3, o laktuojančioms – vidutiniškai 1:1,5. Krakmolo racione neturėtų būti daugiau kaip 30 proc. SM, nes kitaip sumažėja ląstelienos virškinamumas.Ląsteliena normalizuoja pašarų masės virškinamumą. Prieskrandžių mikroflora ją skaido į lakiąsias riebalų rūgštis (acto, propiono, sviesto ir kt.), iš kurių karvių organizmas gauna energijos, o iš acto rūgšties gamina pieno riebalus. Mažiau pieningų (iki 10 kg pieno per parą) karvių racionuose ląsteliena gali sudaryti iki 28 proc. sausųjų medžiagų. Jei racione yra per daug ląstelienos, maisto medžiagos blogiau virškinamos, suvartojama daugiau pašarų produkcijos vienetui gauti. Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos žolių ląsteliena.Iš riebalų organizmas gauna ne tik energijos. Jie būtini ir normaliai maisto medžiagų apykaitai skatinti. Su riebalais į organizmą patenka juose tirpstantys vitaminai (A, D, E, K). Riebalai turi sudaryti 2–4 proc. raciono SM.Mineralinės medžiagos nors ir neturi energinės vertės, yra nepaprastai svarbios, nes dalyvauja visuose gyvulio organizme vykstančiuose apykaitos procesuose. Karvėms skiriamos tam tikros makroelementų: kalcio, vario, cinko, kobalto, mangano, jodo ir kt. normos.

Mineralines medžiagas bei jų santykį su kitomis medžiagomis reikia tinkamai subalansuoti. Karvių racionuose turi būti šarminė mineralinių medžiagų reakcija, kitaip tariant, šarminių elementų turi būti daugiau negu rūgštinių. Iš rūgštinių elementų pašaruose yra fosforo, chloro ir sieros. Iš šarminių – kalcio, natrio, kalio ir magnio. Kai kuriuose koncentratuose dažnai yra per daug rūgštinių elementų, o sultinguosiuose, žaliuosiuose pašaruose, šiene – šarminių. Geriausias rūgštinių ir šarminių elementų santykis produktyvių karvių racionuose yra 0,6:0,9. Kai šių elementų santykis netinkamas, prasideda acidozė ar alkalozė. Dėl rūgštinių elementų pertekliaus racione sumažėja kraujo šarmų rezervas.

Nuo kalio kiekio organizme priklauso, kiek pašarų karvė suėda. Šis elementas reguliuoja vandens balansą ir kūno temperatūrą. Dėl kalio pertekliaus pasisavinama mažiau magnio. Kai raciono SM kalio yra daugiau kaip 2 proc., karvėms reikia duoti daugiau magnio, nes jos gali susirgti tetanija. Jei gyvuliams šeriama daug ankštinių žolių šieno, šienainio arba siloso, jie gali gauti per daug kalcio. Dėl kalcio pertekliaus karvėms gali sutrikti jo apykaita veršiavimosi metu arba po jo. Bergždžioms karvėms geriausias kalcio ir fosforo santykis 1:1. Todėl jas tinka šerti ankštinėmis žolėmis arba ankštinių-varpinių žolių mišiniu.

Galvijams dažnai trūksta fosforo. Dėl to sutrinka reprodukcija, sumažėja pieningumas ir priesvoris. Tokių požymių gali būti ir dėl kitų priežasčių. Todėl reikia tirti ne tik pašarus, bet ir kraują. Tada tiksliau nustatomos minėtų sutrikimų priežastys. Kai racione kitų mineralinių medžiagų nėra per daug, tai rečiau trūksta ir magnio.

Mikroelementai ir vitaminai būtini

Antroji mineralinių medžiagų grupė yra mikroelementai. Blogiau, kai jų racione būna per daug negu per mažai. Pašaruose mikroelementų trūksta tada, kai jų būna per mažai dirvožemyje. Nors daugelio mikroelementų įtaka organizmo funkcijoms ištirta, tačiau žinių dėl jų tikslaus normavimo dar nepakanka. Tarp mikroelementų, kaip ir makroelementų, yra tam tikras ryšys. Pavyzdžiui, kalis susijęs su natriu ir magniu. Kai kalio pašare daugėja, reikia daugiau natrio bei magnio.

Kiek organizmas pasisavina mineralinių medžiagų, priklauso nuo daugelio veiksnių. Sendamas gyvulys vis mažiau pasisavina ir suvartoja mineralinių medžiagų. Jauni veršeliai pasisavina apie 90 proc. iš pieno gaunamo kalcio, o suaugusi karvė – iš pašarų tik 22–50 proc. Manoma, kad karvės pasisavina beveik visą suėstų pašarų natrį, kalį ir chlorą, o mangano tepasisavina 3–4 proc.

Kiek kurio elemento gyvulys pasisavins, labai priklauso ir nuo pašarų rūšies, pvz., iš šieno magnio organizmas pasisavina 25 proc., o iš jaunos žolės pavasarį – 10 proc. ir net mažiau, o tai ir gali sukelti tetaniją. Nustatyta, kad dėl didelio azoto kiekio mažiau pasisavinama magnio ir pakinta vario, molibdeno ir sieros santykis. Be to, gaudamos su pašaru daugiau mineralinių medžiagų, karvės jų pasisavina mažiau. Todėl, padidinus mineralinių medžiagų kiekį pašaruose, organizmas dažniausiai jų daugiau nepasisavina.

Daugumą vitaminų gyvuliai gauna su pašarais. Be to, suaugusių galvijų prieskrandžių mikroflora sintetina B ir C grupių vitaminus. Karvėms dažniausiai trūksta riebaluose tirpstančių vitaminų A, D ir E.Vitamino A karvės gauna su kombinuotaisiais pašarais, į kuriuos įdėta premiksų. Be to, vitaminas A karvių organizme susidaro iš žoliniuose pašaruose, morkose esančio betakarotino. Kai racione trūksta karotino ir vitamino A, pirmaveršės lėčiau auga, pakinta jų gleivinių epitelis, dėl to gali sutrikti kvėpavimas ir regos organų veikla, pablogėti reprodukcija, sumažėti atsparumas ligoms ir produktyvumas. Daugiausia karotino yra žolėje, gerame silose, šiene, pašarinėse morkose.

Trūkstant racione vitamino D, suminkštėja karvių kaulai, nes sutrinka kalcio, fosforo ir kitų mineralinių medžiagų apykaita. Be to, karvės blogiau apsivaisina, dažniau išsimeta, veršeliai gimsta silpni, dažnai su deformuotais sąnariais ir kojų kaulais. Karvėms reikia daugiau vitamino D, kai racione būna nenormalus kalcio ir fosforo santykis (norma 1,2:1,5).

Vitamino D nemažai turi saulėje džiovintas šienas, mielės, pramonės įmonių gaminami kombinuotieji pašarai. Šio vitamino karvių organizme susidaro ir žiemą, kai jos išleidžiamos saulėtą dieną pavaikščioti.Vitaminas E karvių organizme nesintetinamas, todėl vienintelis jo šaltinis – pašarai. Vitamino E reikia daugiau, kai pašaruose gausu nitratų. Kai jo trūksta, sutrinka karvių ruja, lytinių organų veikla, jos blogiau apsivaisina, žūva daugiau embrionų. Daug vitamino E yra jaunoje žolėje, sėlenose, išspaudose.

Bandos struktūra

Rentabilu ūkyje laikyti bent 10 mėsinių karvių ir veislinį bulių, nes mažesnėje fermoje buliaus laikyti neapsimoka, todėl ten karves tenka sėklinti. Karvių rujai stebėti ir joms sėklinti tenka sugaišti daug laiko, dėl to ir išlaidos būna didesnės. Remiantis mitybos normomis, mėsinių galvijų fermoje panašios fiziologinės būklės karvėms sudaromi grupiniai racionai.

Karvės pagal fiziologinę būklę skirstomos į tokias grupes:

• užtrūkusios veršingos (likus 2 mėn. iki apsiveršiavimo)
• šviežiapienės žindyvės (su 2–3 mėn. veršeliais)
• senapienės žindyvės (su 3–7 mėn. veršiais)

Be to, skirtingu metų periodu racionai skiriasi pagal tuo metu turimus pašarus.

Smulkiuose ir vidutinio dydžio bandose karvių veršiavimasis dažniausiai planuojamas žiemos (sausio–kovo) arba pavasario (gegužės–birželio) mėnesiais pagal fermos darbų ciklogramas.

Karvių veršiavimasis žiemą patogus tuo, kad ūkininkas žiemos metu turi daugiau laisvo laiko bandai stebėti. Labai svarbu nepavėluoti suteikti pagalbą sunkiai besiveršiuojančioms karvėms ir užtikrinti, kad veršeliai ne vėliau kaip per 2 val. po gimimo gautų žįsti pirmųjų krekenų.

Žiemą gimę veršeliai per vasarą su karvėmis ganosi ganykloje, todėl jiems nereikia tvartų. Ganiavos pabaigoje nujunkomi „žieminiai“ veršiai būna sunkesni už gimusius pavasarį ir nujunkomus žiemą. Jei ūkininkas rudenį nujunkytus veršius parduoda kitam ūkiui penėti arba paskersti (baltai mėsai), jam daugiau tvartų nebereikia. Tačiau žiemą atvestiems veršeliams būtinas pakankamai šiltas, gerai įrengtas tvartas.

Jei ūkyje nėra tinkamų tvartų, geriau, kad karvės veršiuotųsi gegužės–birželio mėnesį ganyklose. Šiuo atveju, esant geresnėms zoohigieninėms sąlygoms, veršiai rečiau serga, mažiau jų netenkama. Karvės kergiamos (sėklinamos) ganykloje, todėl ruja būna ryškesnė ir mažiau lieka bergždžių karvių. Parduodant žiemą nujunkytus veršius (sausio–kovo mėn.), 1 kg gyvojo svorio kaina būna šiek tiek didesnė.

Karvėms apsiveršiavus žiemą, jos kergiamos kovo–balandžio mėnėsį, jei apsiveršiuoja pavasarį – rugpjūtį–rugsėjį. Tuo laikotarpiu bulius atvaromas į jam priskirtų karvių grupę. Šiaip visą laiką veisliniai buliai laikomi atskirti.

Pasibaigus kergimo sezonui, atliekamas karvių veršingumo tyrimas. Reikia nepavėluoti parduoti bergždžias karves, nes jos per daug nutunka.

Veršeliams sulaukus 5–6 mėnesių, buliukus žindančios karvės atskiriamos nuo telyčaites žindančių karvių, nes tuo metu telyčaitės pradeda rujoti. Bandos galima neskaidyti, jei buliukai kastruojami arba visi grupės veršeliai realizuojami mėsai.

Žiemą apsiveršiavusių karvių veršiai atskiriami nuo karvių baigiantis ganykliniam laikotarpiui, pavasarį apsiveršiavusių – sausio–vasario mėn. Nujunkymo metu veršiai sveriami. Mažesnius veršius užauginusios karvės brokuojamos, o jų veršiai nepaliekami veislei.

Šėrimo ypatumai

Veršingos karvės, likus 2 mėn. iki apsiveršiavimo (paprastai tai būna žiemos mėnesiai) šeriamos šienu, vasariniais šiaudais, silosu arba šakniavaisiais ir koncentratais (geriau kombinuotuoju pašaru, nes juo lengviau subalansuoti raciono maisto medžiagas). Raciono struktūroje pagal maistingumą stambieji pašarai turi sudaryti 50–55 proc. raciono, iš jų šienas – 40–45, sultingieji pašarai – 20–25 proc.

Per pirmus 3–4 laktacijos mėnesius (pirmoje laktacijos pusėje), kai karvės veršiuojasi žiemos mėnesiais, jų racionuose stambieji pašarai turi sudaryti 35–40 proc., iš jų šienas 25–30, sultingieji pašarai – 35–40 ir koncentratai – 20–25 proc. raciono maistingumo.

Antroje laktacijos pusėje ir nujunkius veršelius, tvartiniu laikotarpiu karvės šeriamos pagal mažesnio maistingumo racioną. Jo struktūroje stambieji pašarai sudaro 40–45 proc., iš jų šienas 25–30, sultingieji pašarai – 33–36 ir koncentratai – 17–22 proc.

Vasarą laktuojančios karvės ganomos. Jeigu ganykla labai gera, jų papildomai šerti nereikia. Tačiau ganant karves prastesnėje ganykloje arba siekiant, kad žindomi veršeliai intensyviau augtų, joms papildomai duodama koncentratų (miežinių, kvietinių ar avižinių miltų arba jų mišinio). Karvės taip pat turi gauti valgomosios druskos ir pašarinių fosfatų.