Kada ir kur pastatytas pirmas šaltasis tvartas, tikslių duomenų nėra. Manoma, kad tokią laikymo technologiją pirmieji pritaikė skandinavai. Mūrines tvartų sienas jie pakeitė tentinėmis užuolaidomis. Amerikiečiai išlaidas statyboms dar labiau sumažino, sukūrę tvartą-palapinę (tentu dengtą angarą). Kaip gyvuliai jaučiasi tokiuose statiniuose, galima pamatyti ir Latvijoje. Šioje šalyje, taip pat ir Estijoje, amerikiečių propaguojamas galvijų laikymo būdas labai paplitęs.

Kad kone lauke auginamos karvės ne tik puikiai jaučiasi, bet dar ir pieno daug duoda, įsitikino grupė kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ narių. Kelionę į latvišką Ameriką organizavusio kooperatyvo direktorius Vytautas Lekešys pastebėjo, kad Lietuvos ūkininkai į naujoves žiūri atsargiai ir jiems ypač svarbu viską patiems pamatyti.

Šalta, bet sveika

Tai, ką Lietuvos ūkininkai išvydo Janio Ločmelio ūkyje, daugeliui sukeltų nuostabą. Kai kurie net pasakytų, kad su gyvuliais elgiamasi žiauriai, kad tokį augintoją reikia bausti. Jaunas ūkininkas melžiamas karves, nukirptomis uodegomis, laiko tentu dengtame angare, mažus veršelius plastmasiniuose nameliuose, o paaugusias telyčias vėjo perpučiamose stoginėse ant gilaus kraiko. Beje, panašiai prieauglį augina Šilutės rajono ūkininkas Remigijus Kelneris, o apie šaltąją veršelių auginimo technologiją Lietuvoje rašyta dar 1962–1965 m. išleistuose mokymo vadovėliuose. Tačiau toks prieauglio auginimo būdas Lietuvoje tuo metu nepaplito ne tik dėl konservatyvaus požiūrio, bet ir dėl prasto šėrimo.

Prieš ketverius metus Jungtinių Amerikos Valstijų konsultavimo kompanijos „Ag Consulting and Service“ konsultanto Lindelo Vaitloko (Lindell Whitelock) patarimais padrąsintas Latvijos ūkininkas ilgai nedvejodamas pastatė neįprastą būstą ir šiandien tuo džiaugiasi: sočiai šeriamų jo augintinių produktyvumas stulbinantis – net 11 tūkst. kg, o iš vienos piendavės per parą primelžiama beveik 70 kg pieno. Ūkininkas aiškino, kad šaltai laikomiems gyvuliams reikia daugiau energijos, todėl jie suėda daugiau pašarų, taigi ir pieno pagamina daugiau. A. Ločmelis sakė, kad per ketverius metus užsigrūdino ir gyvuliai, ir jis pats. „Ir pieno šaldyti beveik nereikia“ – juokavo latvis.

Jis neslėpė, kad produktyvumas padidėjo ir dėl to, kad karvės sėklinamos tik amerikietiškos kompanijos „World Wide Sires“ genetikos holšteinų veislės bulių sperma. „Tai labai produktyvi veislė, todėl gyvulius reikia šerti ypač gerai“, – kokybiškų pašarų svarbą akcentavo ūkininkas. Savo augintinėms jis gamina žolinių pašarų ir koncentratų mišinį, kuriuo šeria jas ištisus metus. Vasarą gyvulių negano. Karvės racioną sudaro šienainis, 2 kg sojų, 3 kg rapsų, 9 kg miežių, 120 g sodos ir mineralinės medžiagos. „Soda apsaugo nuo acidozės. Kukurūzų silosu pradėsiu šerti po mėnesio, nes dar neištyriau jo kokybės. Be to, dalį pasėlių sunaikino šernai, todėl daug energijos turintį pašarą šiemet teks pataupyti“, – patirtimi dalijosi gyvulių augintojas. Pieningas karves jis melžia tris kartus per dieną 16 vietų melžimo aikštelėje, kuri įrengta senajame tvarte.

Lietuvos ūkininkams labai rūpėjo ir pieno kainos, ir kokybė, ir kvotų sistema. J. Ločmelis turi 1 000 tonų kvotą. Išmokas už kvotinį pieną jis gavo dar gruodį – po 6 EUR už toną. Nors pieno tyrimus atlieka ūkininko produkciją superkantis Rygos kombinatas, jų rezultatais gamintojas taip pat nesiskundė, nes jokių nesusipratimų nebūta. „Už kokybišką natūralių sudėties rodiklių pieną gaunu 0,17–0,20 latų (apie 0,85–1,00 Lt). Vidutinis pieno baltymingumas 3,3 proc., riebumas 4,2 proc., somatinių ląstelių 240–260 tūkst./ml, bakterinis užterštumas 20–40 tūkst./ml“, – į lietuvių klausimus atsakinėjo J. Ločmelis. Latvijoje yra trys nepriklausomos laboratorijos, supirktą produkciją tiria ir pieno perdirbėjai. Standartinius pieno kokybės ir sudėties rodiklius nustato pieno supirkėjas. Kur tirti pieną, sprendžia pats gamintojas.

J. Ločmelio ūkis nedidelis – 120 ha ir 100 galvijų banda, iš jų 50 melžiamų karvių. Dar prieš dvejus metus jis augino bulves, grūdinius augalus, dabar visą plotą paskyrė pašarinėms kultūroms. Ūkininkas apsisprendė verstis tik pienininkyste prieš septynerius metus. Tada pradėjo taikyti ir šaltąją prieauglio auginimo technologiją. „Įstojus į ES, gyvenimas pagerėjo, pieno kaina šiek tiek pakilo, tačiau plėsti ūkį dar labiau neketinu. Norisi ir su vaikais daugiau laiko praleisti, taigi per daug apsikrauti darbais nenoriu. Svarbiausia, kad pinigų šeimai užtektų ir dar investicijoms liktų“, – teigė J. Ločmelis. Kaip ir dauguma lietuvių, jis ketina pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama. Nors ūkininkas nepeikė senos, užsienio fermerių naudotos įrangos, kuri ūkyje veikia bemaž penkerius metus, bet gautas lėšas investuos į melžimo ir pieno šaldymo techniką, žada keisti ir pašarų maišytuvą-dalytuvą.

Pernai pavasarinėje Lietuvos žemės ūkio universiteto parodoje tentu dengtus statinius pristatė UAB „Vyrybalt“. Pasak įmonės vadovo Gyčio Vyšniausko, dar niekas nesidomėjo galimybėmis angarą pritaikyti gyvuliams auginti. Dažniausiai juose ūkininkai laiko techniką, šiaudus, sodinukus.

Konsultantės darbas ūkininkauti netrukdo

Amerikietišką galvijų laikymo technologiją savo ūkyje pritaikė ir Valmieros rajono ūkininkė Ieva Rutkovska. Ji sakė, kad JAV konsultantai padėjo pakeisti nusistovėjusį požiūrį į gyvulių laikymą ir priežiūrą bei daugelį kitų dalykų. „Amerikietišką filosofiją suprasti ir pritaikyti savo ūkyje nebuvo sunku, o dabar gyvulius auginti kitaip, negu įprasta, dar lengviau“, – teigė jauna moteris, dirbanti ir veislininkystės konsultante privačioje, sperma prekiaujančioje įmonėje. Pasak Ievos, savo ūkyje ji užima vadovo pareigas: sprendžia, ką ir kaip padaryti, seka gyvulių produktyvumo duomenis, rūpinasi pašarais ir kitais atsakingais ūkio reikalais.

Ieva tarsi gidė vedžiojo po savo valdą ir pasakojo, kaip po truputį keitėsi jos ūkis. Moteris ūkininkauja nuo 1993 metų. Iš pradžių Rutkovskų šeima valdė 10 ha plotą, kuriame augino grūdinius augalus, melžė 8 karves. „Tada daug kas įrodinėjo, kad toks ūkis neperspektyvus. Bet kaip sakoma, nespręsk pagal kepurę“, – ironizavo I. Rutkovska. Prieš dešimt metų pradėtą kurti specializuotą pieno ūkį jauna šeima išplėtė iki 220 ha, bandą padidino iki 67 karvių. Pasinaudodami ES SAPARD projektų parama Rutkovskai pastatė 100 tūkst. latų kainavusią medinių konstrukcijų šaltą karvidę, kurioje vietoj sienų – pakeliamos užuolaidos iš tento. Be to, dar įrengė melžimo aikštelę. Ji dar iki galo neužbaigta: eksploatuojama tik viena melžyklos pusė (4 vietos). Prieauglis, telyčios ir užtrūkusios karvės laikomos senajame šiltajame tvarte. Kaip ir J. Ločmelis, Ieva dar prieš Kalėdas gavo išmokas už kvotinį pieną.

Vidutinis karvių produktyvumas – 8 500 kg. Siekdama didesnių primilžių, ji savo bandą gerina, karves sėklindama taip pat Amerikos holšteinų bulių sperma. Pernai vasarą ūkininkė dar parsivežė grynaveislių telyčių iš Estijos. Nuo 1998 m. I. Rutkovska parduoda tik aukščiausios rūšies pieną. Jos nuomone, pieno kiekis, sudėtis ir kokybė – gyvulio sveikatos ir priežiūros atspindys.

Kaip ir daugelyje JAV ūkių, naujojoje latvių karvidėje guoliavietės kreikiamos smėliu: kad mikrobams daugintis sąlygos nebūtų palankios. Gyvuliai kukurūzų silosu ir šienainiu šeriami iki soties, o koncentratų norma produktyviausioms karvėms siekia 16–17 kg (12 miežių, 2,5 rapsų, 2,5 sojų). Kombinuotieji pašarai dar pagardinami palmių aliejumi (300 g). Kad primilžiai padidėtų, ji ketina įsigyti maišytuvą-dalytuvą ir gaminti minėtų pašarų mišinį, nes dabar skaniausius pašarus karvės tiesiog išsirenka ir visko nesuėda.

Rekonstruotame tvarte

Trečiajame lietuvių aplankytame Andrio Karklio ūkyje karvės auginamos rekonstruotoje buvusio kolūkio karvidėje palaidos. Nors pastatas senas, bet ir čia jaučiama užjūrio patirtis: gyvuliai sočiai šeriami (šienainio ėda tiek, kiek nori, koncentratų gauna automatinėse šėryklose po 9–10,5 kg), o vietinių Latvijos žalųjų banda baigiama pakeisti juodmargiais Amerikos holšteinais. Ūkininkas negaili pinigų gerų bulių spermai įsigyti. Geriausiai įvertinto amerikietiško buliaus spermos dozė kainuoja 33 latus, prastesnių – 6–15 latai. Brangiausia sperma jis apsėklino apie 10 karvių. „Paprastai karvės apvaisinamos iš pirmo karto, vidutinis apsėklinimų skaičius – 1,2“, – sakė A. Karklis. Gerų tėvų palikuonės labai produktyvios: vidutinis bandos pieningumas 10 500 kg, pieno riebumas – 4,17 proc., baltymingumas – beveik 3,40 proc. Gyvuliai laikomi tik 3 laktacijas, nes, pasak ūkininko, pirmaveršės mišrūnės pieningesnės.

A. Karklis bandą ketina išplėsti iki 100 melžiamų karvių, dabar augina 77. „Daugiau gyvulių nelaikysiu, nes turiu 1 000 t kvotą. Žemės taip pat daugiau nepirksiu. Beje, niekas jos ir neparduoda, visi laukia kol dar labiau pabrangs“, – teigė ūkininkas, net negalėjęs atsakyti, kokia dabar žemės kaina. Jis tik žino, kad vargu ar kas hektarą parduotų už 500 EUR.

Nuo 1989 m. ūkininkaujantis latvis palaipsniui didino bandą ir tik prieš trejus metus gyvulius perkėlė į rekonstruotą karvidę, kurią įsigijo už 4 000 latų. Nors karvių laikymo sąlygos pakankamai geros, bet pastatą jis dar kartą pertvarkys, kad galėtų įvažiuoti maišytuvas-dalytuvas. Nauja mašina kol kas stovi sandėlyje. Ūkininkas suskaičiavo, kad rekonstrukcijos darbai atsieis 200 tūkst. latų, dalį lėšų jis tikisi gauti iš ES struktūrinių fondų.

A. Karklis dar ir pieno gamintojų kooperatyvo valdybos pirmininkas. Susikooperavę kaimo gyventojai už pieną gauna daugiau, negu parduodami pavieniui. Be to, kooperatyvas savo nariams urmu perka pašarus už mažesnę kainą. „Kooperatyvo apyvarta pernai pasiekė 1,2 mln. latų. Per dieną parduodame po 20 tonų pieno, kurį superkame iš 28 narių“, – sakė A. Karklis.

Visuose trijuose Valmieros rajono pieno ūkiuose dar neįdiegtos aplinkosaugos reikalavimus atitinkančios mėšlo šalinimo ir kaupimo sistemos. Ūkininkai ketina pažangią technologiją įrengti už struktūrinių fondų lėšas.

Per pusę pigesnė už metalinę

Lietuvos ūkininkai ypač domėjosi dar nematyta skysto mėšlo saugykla, kuri įrengta Smurgi kiaulininkystės ūkyje, auginančiame apie 4 000 penimų kiaulių. Trumpai jos eksploatacijos principą būtų galima apibūdinti taip: skystas mėšlas kaupiamas iškastoje didelėje duobėje, išklotoje 5 mm storio atsparia polietileno plėvele. Dar neturinčią pavadinimo konstrukciją ūkininkai „lagūna“ vadina.

Pasak danui Aleksui Rasmusenui priklausančio ūkio atstovo Roberto Leimanio, tokiai mėšlidei būtina įrengti drenažo sistemą, kontrolinius šulinėlius, ji turi atitikti ir daugiau reikalavimų, bet vis tiek tokia srutų saugykla kainuoja du kartus pigiau negu metalinė. Viena Olandijos kompanija, prekiaujanti mėšlo tvarkymo technika, 1 000 m3 talpos „lagūną“ įrengtų už 14 000 EUR.

Smurgi ūkyje danų specialistai įrengė dvi „lagūnas“, iš kurių srutos išsiurbiamos du kartus per metus. Prieš jas išvežant į laukus, susikaupęs mėšlas maišomas dvi dienas. Pasak R. Leimanio, tuo metu nemalonus kvapas toli pasklinda. „Kaimelio gyventojai ne kartą skundėsi. Kad mažiau smirdėtų, srutų duobės paviršių galima uždengti plėvele, apibarstyti smulkintais šiaudais arba specialiais milteliais. Taip susidaro pluta“, – patarinėjo jis.

Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovės pirmininkui Nikolajui Danilčenko labiausiai rūpėjo išsiaiškinti tokių mėšlidžių privalumus ir priežiūros ypatumus, mat jis planuoja pritaikyti neįprastą mėšlo kaupimo technologiją ir ūkio fermose. „Šiemet pastatysime du skysto mėšlo rezervuarus, bet jų tikrai neužteks, nes ūkis didelis, o kaupyklos labai brangios. „Lagūnas“ gerai būtų įrengti prie kiaulidės ir veršidės“, – svarstė ūkio vadovas.

Tokias mėšlides netrukus bus galima statyti ir Lietuvoje. Aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Vandenų skyriaus vyriausiasis specialistas Ričardas Zabulis „Mano ūkiui“ sakė, kad Mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos papildytuose reikalavimuose LAND, kurie bus patvirtinti per du mėnesius, jau išanalizuotos sąlygos tokioms kaupykloms įrengti.

Kiti kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariai su neįprastomis mėšlo saugojimo technologijomis ir amerikietiška gyvulių priežiūros sistema bus supažindinti vasarį vyksiančiame seminare.