Žvelgiant iš šalies atrodo, kad kartu su Europos Sąjungos išmokomis ateina žemės ūkio klestėjimo metas. Neva nusipirks žemdirbiai geresnės technikos, atnaujins technologijas, pasistatys gamybinių pastatų ir galės konkuruoti su vakariečiais. Belieka tik rūpintis, kad kaimui skirtos lėšos nepakliūtų į kitas kišenes. Tik ar patys ūkininkai sugebės taip investuoti į gamybą, kad įsigytos priemonės atsipirktų ir, joms susidėvėjus, žemdirbiai neliktų prie suskilusios geldos. O gal tai tik jų privatus reikalas?

Technologija – tai ne tik gamybos priemonės, materialusis jos pagrindas, bet ir intelektualusis turinys – žinios, patyrimas, sugebėjimai. Pirmiausia, tai praverčia, pasirenkant tinkamiausias savo laukams mašinas ir padargus ne metams ar kitiems, kaip sėklas ar trąšas, o visam dešimtmečiui. Renkantis jas, reikia atsižvelgti ir į europinio žemės ūkio raidos perspektyvą: išteklius ir aplinką tausojančią gamybą, ekonomiškai efektyvią ir ekologiškai saugią žemdirbystę, toliau didėjančias degalų, trąšų ir kitų išteklių kainas.

Kad nauja brangi technika atsipirktų, teks geriau susigaudyti mūsiškių nepastovių gamtos sąlygų bei dirvų įvairovėje ir nepaklysti agrotechnikos vingiuose. Lankstus technologinių galimybių ir technikos potencialo išnaudojimas – konkurencingo ūkininkavimo sąlyga – neįmanomas be vakarietiško profesionalumo, tikros žinių visuomenės žemės ūkio gamyboje.

Žinių trūksta vidutiniokams

Dauguma stambiųjų ūkininkų suspėjo neblogai apsirūpinti šiuolaikine žemdirbystės technika. Jie ne tik įgijo mašinų efektyvaus panaudojimo patirties, bet ir baigia įveikti iš kolūkinių laikų paveldėtą keliolikos metų technologinį atsilikimą nuo Vakarų Europos. Kur kas sudėtingesnė vidutiniokų padėtis, ypač smulkesnių prekinių ūkių, dirbančių sena, sudėvėta, užsienio pakelėse surankiota technika. Jų šeimininkai praktiškai retai susiduria su technologijų naujovėmis ir yra mažiau kvalifikuoti.

Ateinanti nauja jaunųjų ūkininkų karta stokoja ne tik patyrimo, bet dažnai ir pagrindinių žinių, ką pirkti ir kaip dirbti savo ūkyje. Juk žemės ūkio mokyklose tebemokoma dirbti su prieš 20–30 metų sukurta technika. Šiuolaikiniai technologijų mokomieji komplektai joms neįperkami, tik kokį vieną kitą naujesnį padargą moksleiviai turi galimybės įvaldyti. Gerai, jei jiems pavyksta nors trumpai pasipraktikuoti užsienyje.

Bandymams neskiriama lėšų

Ne tik ūkininkai stokoja naujų žemdirbystės technikos ir technologijų žinių. Per mažai dar yra gerų šios krypties specialistų, ypač inžinierių, rajoninėse žemės ūkio grandyse. Gal todėl žemdirbystės technikos naudojimo klausimai ūkininkų verslo planuose nagrinėjami gana formaliai. Laukininkystės technologijos, deja, neprojektuojamos taip, kaip gyvulininkystės fermų ar sandėlių, kurių projektus rengia atestuoti specialistai.

Vis mažiau taikomosiomis žiniomis žemdirbius gali paremti nykstantis žemės ūkio mokslas. Kol gamybiniai technologiniai bandymai, naudojant šiuolaikinę techniką, neįmanomi, mokslo darbuotojams tenka apsiriboti kur kas siauresniais ir pigesniais teoriniais, laboratoriniais procesų tyrimais, atitinkančiais mokslo publikacijų reikalavimus. Trūksta kompleksinių technologinių žemdirbystės sistemos tyrimų, padedančių susiorientuoti, kaip komplektuoti ir kooperuoti gamybos priemones įvairių ūkių sąlygomis. Be jų ūkininkams teks ir toliau remtis brangesniu pirmykščiu „mėginimų ir klaidų“ metodu.

Sampratą formuoja firmos

Svarbi vieta tuščia nelieka – žemės ūkio technologijų pažangos politiką perėmė didžiųjų Vakarų Europos firmų atstovai Lietuvoje. Jie remiasi dideliu užsienio šalių patyrimu ir mokslo duomenimis, savų darbų rezultatais, todėl firmų rengiamose lauko dienose ir seminaruose pateikiama daug naudingos ir vaizdžios informacijos, ypač reikalingos mažiau patyrusiems ūkininkams. Tačiau ji turi reklaminį vienpusį pagiriamąjį pobūdį. Apie mašinų ribotas galimybes, tuo labiau apie trūkumus vietos sąlygomis, neinformuojama (net jeigu gaminių neigiamos savybės firmos specialistams jau žinomos), kad nepasinaudotų konkurentai.

Neretas mokslo darbuotojas, ieškodamas didesnių galimybių, „parsiduoda“ firmoms. Žinoma, jų giriama technika atrodo vertingiau, bet tokių mokslo žinių (kaip ir reklamos) objektyvumas lieka abejotinas. Būtų kitaip, jei tyrimų įstaigos galėtų imtis lyginamųjų technologinių bandymų, vienodomis sąlygomis įvertinančių kelių firmų gaminius, ir atvirai skelbtų rekomendacijas dėl jų naudojimo ypatumų. Taip, kaip priimta tirti augalų veisles ir agrochemikalus, o pirmaujančiose šalyse – ir mašinas. Deja, Lietuvoje kol kas neprigijo nei valstybiniai, nei versliniai užsakymai tokiam žemės ūkio technikos vertinimui.

Technikos pasirinkimo veiksniai

Kad ir kaip būtų sudėtinga, patiems žemdirbiams tenka apsispręsti, ką pirkti, ir tik po to praktiškai įsitikinti pasirinkimo sėkme. Svarbu, kad renkantis mašinas ir padargus nesusuktų galvos siūlomos kainų nuolaidos ar serviso privalumai. Verčiau pradėti nuo bazinių dalykų: auginamų augalų, dirvos savybių, agrotechnikos ir aplinkos sąlygų. Po to jau galima spręsti, kurią technologijos grandį reikia atnaujinti, kad būtų nauda. Svarbu, kad nauja priemonė technologiškai sietųsi su gretimomis, nedubliuotų jų poveikio, atitiktų dirvos sąlygas (jei, pavyzdžiui, pakanka akėčių ir volų, kam pirkti brangų tikslųjį kultivatorių).

Skaudi Lietuvos ūkininkų ekonominė rykštė – per mažas technikos metinis apkrovimas, nepakankamas jos galimybių išnaudojimas, kai stokojama savo ūkyje žemės ir kooperatinių ryšių su kaimynais. Jei vienam plūgo korpusui per metus tenka mažiau kaip 40 ha arimų, o vienam sudėtingo kultivatoriaus ar sėjamosios darbinio pločio metrui mažiau kaip 100 ha pasėlių, net ir esant geram derliui, sunku tikėtis, kad šie padargai atsipirks bent per dešimtmetį. Laukininkystės prekiniuose ūkiuose geriau nenaudoti nenašių, mažesnių kaip 3–4 korpusų plūgų ir siauresnių kaip 3–4 m kitų žemės dirbimo ir sėjos agregatų.

Koks plūgas, toks turi būti ir pagrindinis žemdirbio traktorius (25–30 AG galios vienam plūgo korpusui arba vienam kombinuoto kultivatoriaus užgriebio metrui). Ne mažiau svarbi ir traktoriaus pakabos keliamoji galia. Kuo sunkesnis pakabinamasis plūgas ar kultivatorius, tuo ji turi daugiau pranokti jo masę. Nesvarbu, kad perkamas traktorius mažesnis ir pigesnis negu kaimyno, verčiau tegu jis bus labiau apkrautas ir dirbs ekonomiškiau.

Tik įvertinus visus veiksnius, galima pradėti rinktis perkamos mašinos gamintoją ir modelį. Nepatartina žiūrėti tik į mažesnę kainą, kad pigiai nupirktas agregatas nekainuotų dvigubai. Dažnai nei kaina, nei įtaigi reklama neatspindi gaminių kokybės ir patvarumo. Tai, pirmiausia, priklauso nuo gamintojo patyrimo, gamybos apimties ir komplektuojamų darbinių dalių atsparumo.

Ne mažiau svarbu, kokiai klimato zonai ir dirvų tipui skirta firmos gaminama technika. Todėl vargu, ar, tarkim Švedijoje, ūkininkai perka Amerikos prerijų ar Italijos vynuogynų padargus. Ne visada verta pasikliauti ir kaimyninių šalių patyrimu, ypač kuriose žemės lengvesnės, labiau sukultūrintos, orai palankesni ir technologinė drausmė tvirčiau prigijusi. Geresnis patarėjas – labiau patyręs artimas kaimynas. Dera, žinoma, atsižvelgti ir į technikos sertifikatą, tačiau šis rodiklis greičiau atspindi darbo ir aplinkos saugą, negu visapusišką techninį lygį.

Kai aišku, ką ir iš ko verta pirkti, galiausiai galima tartis ir dėl kainos, ir dėl techninės pagalbos įsisavinant, prižiūrint ir remontuojant pirkinį.

Sakoma: koks įnagis, toks ir meistras. Tai tinka ir žemdirbiams, siekiantiems pranokti pirmtakus ir lygiuotis į vakariečius.