Rododendrų vardas kilęs iš graikų kalbos: rhodon reiškia – rožė, dendron – medis. Tai erikinių (Ericaceae) šeimos augalas, kilęs iš Vakarų Azijos ir Centrinės Amerikos. Gentyje yra apie 1 000 rūšių ir daugybė varietetų, veislių bei formų. Gentyje patys įvairiausi augalų aukščiai: nuo labai aukštų, 5–7 metrų aukščio, iki labai mažų, sudarančių kilimus žemės paviršiuje. Rododendrų krūmai gali būti nuolat žaliuojantys arba metantys lapus. Rododendrų žiedai tuščiaviduriai.

Pasaulinėje praktikoje nuo Karlo Linėjaus laikų išliko du pavadinimai: azalijomis vadinamos lapus metančios rododendrų rūšys, o rododendronais (Rhododendron L.) – visžalės rūšys.

Rūšys ir veislės

Šiandien kambarinių rododendrų veislių galima pasirinkti pagal žiedų spalvą, formą, kai kurie yra kvapnūs ir dvispalviai.

Dažniausiai kambariuose auginamos dvi rūšys: indinis rododendras (Rhododendron indicum (L.) Sweet.) ir Simso rododendras (Rhododendron simsii Planch.). Indinio rododendro keras visžalis, žemas iki 30–50 cm aukščio. Žydi stambiais 5–7 cm skersmens žiedais, lapai tamsiai žali, odiški iki 3,5 cm ilgio. Žiedai būna ryškiai raudoni, alyviniai. Žydi birželio mėnesį. Natūraliai auga ant uolų Japonijos salose. Yra daug veislių tuščiaviduriais ir pilnaviduriais, baltais, rožiniais, įvairių atspalvių raudonais, gelsvai rausvais, violetiniais ir margais žiedais.

Kita rūšis – Simso rododendras (Rhododendron simsii Planch.). Visžalis krūmas išauga iki 1–1,5 m aukščio, stipriai šakojasi. Lapai 2–5 cm ilgio. Žiedai 3,5–5 cm skersmens, rožiškai raudoni, kartais rausvi arba balti. Auga aukštai kalnuose, drėgnuose Kinijos miškuose. Tai labai dekoratyvi rūšis. Kryžminant šią rūšį su kitomis rūšimis, gauta daugybė veislių, kurios yra labai dekoratyvios ir auginamos mūsų namuose.

Tinkamai laistyti ir parinkti vietą

Azalija mėgsta šviesias, gerai vėdinamas patalpas, tačiau reikia pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamiausia temperatūra 10–15°C, šiltesnėje patalpoje augalai žydi trumpiau. Jautriai reaguoja į skersvėjus, nemėgsta sauso oro, sausuose kambariuose gali numesti lapus, todėl nežydinčius augalus reikia dažnai apipurkšti drungnu vandeniu.

Žiemą vazoną su augalu reikėtų laikyti kiek galima vėsesnėje vietoje. Pastatyti ant nesaulėtos palangės arčiau balkono durų, o radiatorių uždengti drėgna medžiaga arba popieriumi. Orui drėkinti galima naudoti didesnį padėklą, kuris priberiamas gražių akmenukų ir pripilamas vandens. Augalas statomas ant akmenukų taip, kad vanduo nesiektų vazono dugno.Taip laikomas žydintis augalas. Jei augalas žiemą nežydi, jį galima laikyti ant grindų vėsiame kampe. Tik svarbu nepamiršti ten pastatyto augalo: nuolat laistyti ir purkšti vandeniu.

Vasarą azalija reguliariai laistoma nekalkėtu, minkštu vandeniu, nes žemė nuolat turi būti drėgna. Perdžiūvus žemei, augalas numeta lapus, o žiedpumpuriai paruduoja ir neišsiskleidžia. Rododendrai labai nemėgsta kalkingo vandens. Perlaistymas taip pat kenkia augalui, nes šaknys negauna pakankamai oro ir pradeda pūti. Patyrę gėlininkai pataria plastmasinio vazono šonuose padaryti papildomų skylučių, kad šaknys gautų daugiau oro.

Persodinimas ir tręšimas

Seni augalai persodinami kas 2–3 metai pavasarį, vos peržydėję. Nužydėjusius augalus būtina apgenėti, persodinti į rūgščias (pH 4–5) durpes ir įrengti gerą drenažą. Žemių mišinį galima paruošti iš durpių ir spygliuočių medžių pjuvenų santykiu 2:1 arba supuvusių spyglių žemės (parsineštos iš miško).

Tinkamiausi vazonai žemi ir plokšti, nes šaknys išsidėsto horizontaliai. Persodinti augalai gausiai palaistomi ir laikomi pavėsyje. Pavasarį, pradėjus augalui intensyviai augti, reikia patręšti azoto trąšomis.Vasarą augalą naudinga pasodinti lauke, pavėsyje, užuovėjoje, arba vazoną iki pusės įkasti į žemę.

Neturint sklypo, azaliją būtina išnešti į balkoną ir pastatyti žemai, pavėsyje, kad nepasiektų saulės spinduliai. To nepadarius, azalijos beveik nežydi. Žemė neturi perdžiūti, tačiau nereikia ir perlaistyti. Karštomis dienomis patartina augalą keletą kartų apipurkšti vandeniu. Žydintį augalą reikia tręšti kas antrą savaitę azalijoms skirtomis trąšomis ir kartą per mėnesį palaistyti parūgštintu vandeniu (5 ml sieros rūgšties, 10 l vandens), patrumpinti jaunus ūglius.

Rugsėjo mėnesį prieš šalnas augalas įnešamas į kambarį ir pastatomas į šviesią, vėsią vietą – tinkamiausi rytiniai ir vakariniai langai. Rudenį augalų negalima genėti, nes kitiems metams jie nesukraus daug žiedų. Žiemą azalija laikoma vėsiai, 8–10°C temperatūroje (galima net 5–6oC temperatūroje) ir laistoma tiek, kad žemė būtų nuolat drėgna, bet ne šlapia. Laikant šaltai ir šlapiai, pradeda pūti šaknys ir ūglių viršūnėlės pašviesėja. Norint greičiau pražydinti, augalas laikomas šviesiame, šiltame (18–20°C) šiltnamyje. Augalas turi būti gerai išsivystęs, šalia žiedinių pumpurų išaugę jauni ūgliai pašalinami.

Labai svarbu, kad patalpoje būtų pakankamai drėgnas oras ir pastovi temperatūra. Kol žiediniai pumpurai neišsiskleidę, azalija 2–3 kartus per dieną apipurškiama vandeniu. Augalui pradėjus žydėti, patalpos temperatūra turi būti 10–15°C.

Auginiais azalijos dauginamos kovo–balandžio mėnesiais arba rugpjūtį. Auginiai pjaunami 4–6 cm ilgio, apatiniai lapai nupjaunami ir sodinami į vazonus su durpių ir smėlio mišiniu. Vazonas uždengiamas stiklu arba plėvele ir laikomas 20°C temperatūroje, nuolat vėdinant ir apipurškiant vandeniu. Auginiai įsišaknija per 5–6 savaites. Jei šaknijasi sunkiai, galima panaudoti fitohormonus. Gerai įsišakniję auginiai sodinami į rūgščių durpių pripiltus 9 cm skersmens vazonus, dažnai purškiami ir laistomi. Paaugusių auginių viršūnes reikia nugnybti, kad susiformuotų gražesnis keras.