Stojant į Europos Sąjungą, visa Lietuvos teritorija buvo pripažinta jautria nitratams zona, nes 1994–1995 m. ištyrus 5 775 šachtinių šulinių vandens kokybę nustatyta, kad daugiau kaip trečdalyje šulinių nitratų koncentracija didesnė už leistiną normą 50 mg/m3 (didžiausia leistina amoniako koncentracija tvarte yra 15 mg/m3).

Būtent dėl azoto, patenkančio į Lietuvos vandenis, Kuršių marios yra labai eutrofikuotos (dėl eutrofikacijos vandens telkiniai dumblėja, užželia). Pastebimai daugėja fitoplanktono, intensyvėja vandens žydėjimas, susijęs su melsvadumblių vystymusi.

Vandens eutrofikacija vyksta ir šuliniai teršiami nitratais dėl azoto, patenkančio iš žemės ūkio veiklos.

Amoniako žala aplinkai

Amoniakas (NH3) – tai dujos, kurios intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam karbamidui. Mėšlas ir srutos iš pieninių galvijų fermų (taip pat iš ožkų, avių, kiaulių ir viščiukų) turi amoniako. Jis patenka į atmosferą ir paveiktas lauko oro deguonies lengvai jungiasi su vandeniu. Taip susidaro azotinės bei nitritinės rūgštys ir ore susiformuoja žmogui žalingos amonio nitratų dalelės.

Kenksmingi krituliai žaloja visą ekosistemą. Rūgštiniai lietūs keičia dirvožemio bei vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kinta augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgštinio lietaus poveikį, dirvožemį ir ežerus reikia kalkinti.

Amoniakas pažeidžia galvijų viršutinių kvėpavimo takų, akių gleivinę, didina kraujo spaudimą, kenkia širdžiai, mažina atsparumą infekcinėms ligoms. Kai amoniako koncentracija viršija 50 ppm (koncentracijos matavimo vienetai), gali būti pažeidžiami plaučiai. Amoniakas labiau negu CO2 kenkia sveikatai ir mažina produktyvumą. Daugiausia amoniako į aplinką patenka iš gyvulių šlapimo.

Tyrimais nustatyta, kad Amerikoje iš žemės ūkio į aplinką patenka apie 50 proc. amoniako, Švedijoje – 90 proc., Olandijoje – 63 proc.

Pastaraisiais metais tirta amoniako emisijos priklausomybė nuo įvairiausių veiksnių: oro judėjimo greičio, gyvuliams duodamų pašarų kokybės ir jų sudėties, patalpos oro temperatūros, mėšlo temperatūros, anglies ir azoto santykio mėšle, mėšluoto paviršiaus ploto, vėdinimo intensyvumo.

Nėra vieningos nuomonės

Pasaulio šalių mokslininkai nesutaria, koks mėšlas (kraikinis ar skystas) labiau teršia orą. Vakarų šalių specialistai teigia, kad kraikinis mėšlas labiau kenksmingas, o Rytų – kad skystas. Pagal Vakarų valstybių standartą, kiekvienas gyvulys į aplinką išskiria 8,8 kg azoto per 190 d. tvartinį laikotarpį.

Palyginus azoto nuostolius iš kraikinio ir bekraikio mėšlo, galima pasakyti, kad tvarte jie yra beveik vienodi, tačiau laikymo metu iš kraikinio mėšlo šie nuostoliai gali būti 10 kartų didesni, negu iš bekraikio. Todėl ūkiuose siūloma įrengti bekraikio mėšlo šalinimo sistemą, kaip vieną iš priemonių amoniako emisijai mažinti.

Užsienio specialistų atliktais tyrimais nustatyta, kad kuo intensyviau vėdinamos tvarto patalpos, tuo intensyviau amoniakas garuoja į aplinką. Kuo didesnis oro judėjimo greitis tvarte, tuo mažesnė amoniako koncentracija jame. Vadinasi, ūkininkai klysta galvodami, kad vėdinimo angas reikia vienodai laikyti atidarytas ištisus metus. Kad tvarte nebūtų per didelis oro greitis, jas reikia reguliuoti (žiemą angos turi būti mažiau atidaromos, vasarą – daugiau). Tyrimai, atlikti natūraliai vėdinamoje boksinėje su grotelinėmis grindimis karvidėje, parodė, kad NH3 emisija karvei vasarą buvo 12,4 g per parą, o žiemą – 50 proc. mažesnė (G. Brose, E. Hartung).

Šaltose karvidėse amoniako mažiau

LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos instituto profesoriaus B. Kavolėlio atliktais tyrimais nustatyta, kad tvartiniu laikotarpiu amoniako emisija iš gyvulio vietos rišamų karvių ir boksinėje karvidėje su grotelėmis dengtais mėšlo kanalais buvo vienoda – apie 29 g per parą, o neapšiltintoje boksinėje kur kas mažesnė – 17 g per parą. Amoniako emisija per 220 d. tvartinį laikotarpį iš gyvulio vietos neapšiltintoje karvidėje buvo 3,7 kg, o apšiltintoje – 6,4 kg.

Tyrimais nustatyta, kad 1 m3 srutų yra 1–2 kg bendrojo azoto. Neturint srutų talpyklų, per metus į paviršinį vandenį iš ūkių, turinčių daugiau kaip 10 SGV (sąlyginis gyvulio vienetas – 1 melžiama karvė arba 3 telyčios (nuo 1 metų), arba 5 veršeliai (iki 1 m.), arba 2 mėsiniai galvijai (iki 2 m. amžiaus), arba 3 veislinės kiaulės su paršeliais, arba 8 penimos kiaulės, arba 2 arkliai, arba 9 avys, arba 150 vištų dedeklių, arba 2 500 broilerių), patenka nuo 500 iki 1 000 tonų bendrojo azoto. Atlikta analizė rodo, kad iš esamų gyvulininkystės

ūkių, turinčių daugiau kaip 10 SGV, įrengus mėšlides, į drenažą patektų apie 700–800 tonų azoto mažiau. Baltijos jūros baseino valstybės įsipareigojo sumažinti azoto patekimą į aplinką 50 proc.

Kad ūkininkai galėtų įvykdyti šiuos reikalavimus ir išspręstų aplinkosaugos problemas, numatyta Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano programos „Standartų laikymasis“ tikslas – padengti dalį pieno gamintojų išlaidų, įgyvendinant ES Pieno ir Nitratų direktyvų reikalavimus.

Iki 2007 m. mėšlidės turi būti įrengtos ūkiuose, laikančiuose 300 SGV, iki 2011 m. – daugiau kaip 10 SGV. Iki pastarųjų metų bus patikslintos nitratų pažeidžiamos zonos ir parengta ketverių metų programa, kurią turės vykdyti visi ūkiai, turintys daugiau kaip 10 SGV.

Kad mažiau nitratų išsiplautų nedideliuose, iki 10 SGV, ūkiuose, reikėtų mėšlą kaupti laukuose, pakilioje reljefo vietoje, kurios neapsemtų polaidžio ir liūčių metu. Tokiuose ūkiuose srutoms absorbuoti kaupimo vietoje reikia supilti 50 cm aukščio orasausių durpių, 70 cm smulkintų šiaudų ar lapų sluoksnį, o mėšlo kaupą apjuosti 50 cm aukščio žemių pylimu ir apdengti plėvele arba apkasti 20 cm storio durpių ar smulkintų šiaudų sluoksniu.

Kiekviena ES šalis privalo vykdyti gruntinio ir gėlo vandens kokybės monitoringą (stebėjimą): nustatyti nitratų taršai jautrias zonas; įgyvendinti Geros žemdirbystės praktikos taisykles; patvirtinti Nitratų direktyvos įgyvendinimo veiksmų planą.

Įdiegus tinkamas mėšlo tvarkymo technologijas, Kuršių marių ir Baltijos jūros tarša azotu sumažėtų apie 10 proc., o mineralinių trąšų per metus reikėtų mažiau maždaug už 3,5 mln. Lt.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 278 tūkst. galvijų augintojų, kurie laiko apie 1 mln. galvijų. Iki 2007 m. 131 ūkyje (tai sudarytų 0,06 proc. visų ūkių), kuriuose yra daugiau kaip 300 SGV, turi būti įrengtos mėšlidės, o visuose kituose – iki 2011 m.