Metų pradžioje paskelbta, kad žemdirbių pajamos per 2004 m. išaugo 47 procentais. Žiniasklaida kone kasdien praneša apie ES milijonus, skirtus Lietuvos ūkininkams. Tai paskatino žurnalą „Mano ūkis“ imtis tyrimo, kuris bent iš dalies atsakytų į klausimą, kiek išaugo žemdirbių mokumas.

Mūsų pašnekovai – LŽŪBA generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS, Kauno r. Daugėliškių kaimo ūkininkas Romualdas MAJERAS, LŪS Panevėžio r. skyriaus pirmininkas Albinas JACEVIČIUS, bendrovių „Dotnuvos projektai“ komercijos direktorius Rimvydas BRAZAUSKAS, „Kemira GrowHow“ produktų vadybininkė Renata PETRAUSKIENĖ ir „Nutrilita“ sėklų skyriaus vadovas Rolandas EIROŠIUS.

Skolos kaupiasi

Pasak R. Eirošiaus, jų kompanija nepajuto, kad žemdirbių mokumas būtų bent kiek išaugęs, greičiau priešingai – jiems skolingi daugiau kaip trečdalis klientų. Kompanija tiesiog dūsta, negaudama lėšų. Pašnekovas piktinosi, kad žemdirbiai buvę apgauti pažadėjus, kad tiesioginės išmokos (TI) bus išmokėtos dar iki Naujųjų metų. Pažadėtu laiku negavus pinigų, skolos auga, kaupiasi, žemdirbiai neturi pinigų jas grąžinti.

Kita vertus, ūkininkai taupo kiek galėdami, nes laukia ateinant ES struktūrinių fondų, kuriuos galės gauti tik tuomet, jei ir patys pajėgs prisidėti prie projektų. Tad tiesioginių išmokų vėlavimas sukelia problemų ne tik patiems žemdirbiams, bet ir visiems kitiems subjektams, kuriems jie yra skolingi.

Viskas brangsta

A. Jacevičius pripažino, kad įplaukos į ūkius pernai išaugo, smarkiai augs ir šiemet, tačiau jei kalbėtume apie realiąsias pajamas, tai jos, palyginti su 2002–2003–2004 m., yra linkusios mažėti. Pasak jo, taip atsitinka dėl to, kad brangsta viskas, kas susiję su žemės ūkiu – trąšos, chemija, žemė ir jos nuoma, technika, statybinės medžiagos, elektra, darbo jėga ir pan. „Tarkime, vien salietra prieš dvejus metus kainavo 320 Lt/t, dabar – 620–640 Lt/t, o jei žmogus ima šį produktą iš firmos kreditan, tai jos kaina išauga iki 680 Lt/t“, – vardijo A.Jacevičius.

LŽŪBA generalinis direktorius J. Sviderskis pastebėjo, kad visi labai greiti skaičiuoti, kiek ES lėšų teks žemdirbiams, tačiau niekas rimtai neįsigilina, kas ir kiek realiai brangsta. Pvz., žemės nuoma kainuodavo apie 100 Lt/ha, o dabar jau pakilo iki 250–300 Lt/ha. Pernai itin smarkiai pakilo grūdų savikaina, nes jie buvo labai drėgni – net 7 proc. teko „nudžiovinti‘, kad būtų pasiekti 14–13 proc. Anot J. Sviderskio, jei neateitų tiesioginės išmokos, tai apskritai vargiai būtų galima sudurti galą su galu, ir visiškai nesutinka, kad dėl užtrukusių TI kalčiausia NMA. Pasak direktoriaus, nevertėjo pratęsti deklaravimo terminų, daug matavimo problemų, o ir iš valstybės biudžeto iki Naujųjų metų buvo skirta tik trečdalis tam reikalingų lėšų.

Už gerus kviečius 2003 m. ūkininkai gavo po 510–550 Lt/t, o 2004 m. rudenį ir šiemet, parduodant į intervencinius sandėlius, už juos mokama tik 350 Lt/t.

Per lėtai kyla pieno kaina, o galvijienos kainos apskritai yra sunkiai suvokiamos. Regis, dėl kempinligės Europoje mūsų galvijienos kainos turėjo išaugti, juo labiau, kad šalyje veikia daug skerdyklų, jos dirba visu pajėgumu, tačiau neaišku, iš kur atkeliavusią mėsą perdirba. Antraip galvijienos kaina tikrai būtų pakilusi.

„Perdirbėjai tikina, kad jautienos jiems reikia, tačiau tinkamos kainos už ją nemoka. Kai neliko muitų, įsigudrinta net buivolienos įsivežti. Kontrolės sistema dar neveikia taip, kaip turėtų, o dėl to kenčia galvijus auginantys ūkininkai“, – kalbėjo J.Sviderskis. Auga ir pieno savikaina, nes vis daugiau fermų modernizuojama. Tam buvo panaudotos ir SAPARD paramos lėšos, tačiau pusę lėšų teko pridėti savų, o tie „savi“ – skolinti iš bankų. Ten niekas nelaukia, kol kainos pakils pakankamai, palūkanas iš karto reikia mokėti.

Tas pats ir augalininkystėje, kur investuota į gerą techniką, pažangias technologijas. „Intervencija kaštus šiek tiek dengia, tačiau tik tiek, kad galėtum kaip nors gyvastį išlaikyti“, – teigė LŽŪBA generalinis direktorius. Kita vertus, jis pastebi ir gerų ženklų – visoje Europoje trūksta pieno. Į Lietuvą atvyksta estai, italai, lenkai, vokiečiai. Italai ketina Lietuvoje statyti sūrio gamyklą, o estai netgi galvoja vežtis iš Lietuvos žalio pieno. „Sertifikuotų ūkių pieną galima vežtis, kur tik nori, tad taip ir bus daroma. O į tas naująsias fermas gražu žiūrėti – švaru, higieniška, modernu, ten žmogus prie to pieno jau visiškai neprisiliečia“, – džiaugėsi J. Sviderskis. Pasak jo, nors smulkių ūkelių pieno savikaina ir mažesnė, tačiau atgal jau tikrai negrįšime ir karvių rankomis nebemelšime.

Klaidinanti propaganda

Javų augintojas R. Majeras sakė sunkiai galintis klausytis nuolatinių žiniasklaidos pranešimų apie augančias žemdirbių pajamas. Pasak jo, tai tikra anų laikų propaganda, tik įvilkta į kitus marškinius. „Ta klaidinanti propaganda tikrai niekam nieko gero neduoda, tik iškreipia visuomenės supratimą apie ES paramą ir realią ūkininko padėtį, – piktinosi R. Majeras. – Jei skaičiuotume, kad pajamos iš 1 ha siekia 3 tūkst. Lt, tai tiesioginės išmokos (300 Lt/ha) sudaro tik –10 proc. pajamų, tai labai maži pinigai. Tuo tarpu trąšos pabrango 30 proc., elektra – 10 proc., žemės nuoma – beveik 100 proc., neskaitant visų stambių investicijų. Taigi visoje apyvartoje pajamos lyg ir padidėja, tačiau jos nuplaukia į trąšų ir kitų prekių gamintojų, žemės savininkų kišenes, gauni mažiau negu tenka išleisti“, – skaičiavo ūkininkas.

Darbo jėga

R. Majeras nesutinka ir su kalbomis, kad Lietuvoje darbo jėga esanti pigesnė. Pasak ūkininko, kvalifikuotų darbuotojų tikrai trūksta. Jeigu randi gerą darbininką, tai ir mokėti tenka brangiai, neužtenka 400–500 Lt per mėnesį.

LŪS Panevėžio r. pirmininkas A. Jacevičius pabrėžė, kad darbo jėgos jau tikrai akivaizdžiai trūksta. Jis mano, kad stambiesiems ūkiams tai kelia rimtų problemų, nebespėjama nudirbti visų darbų. Tad gali tekti pereiti prie šeimos ūkio modelio. Gal net susimažinti žemės, kad ūkininkų šeimos nariai spėtų viską nudirbti savo jėgomis. Ieškoma ir kitų išeičių – mezgami ryšiai su profesinio rengimo centrais, įvairiomis mokyklomis, bandant sudominti jaunimą ir išsiugdyti patikimų kvalifikuotų darbuotojų.

J. Sviderskis sakė manantis, kad reikės atsisakyti nekvalifikuotų darbuotojų, taip bus galima pakelti atlyginimus kvalifikuotiems mechanizatoriams ar melžėjoms. Ir taip, pasak jo, bendrovės ir stambūs ūkininkai per ilgai sprendė socialines kaimo problemas.

Gyvenimo gerovė

A. Jacevičius atkreipė dėmesį į dar vieną skaudų dalyką – ūkių aplinką. Ne vieno ūkininko kieme stovi brangi technika, tačiau buitis labai kukli. Jis sakė, jog ūkininkai turi labai daug problemų: nesulaukę tiesioginių išmokų, nepajėgė iki metų pabaigos nusipirkti jiems skirtos kompensuojamo dyzelino normos, nespėję atiduoti vienų kreditų, jau priversti imti kitus. Tad išmokų ar lėšų už parduotą produkciją vėlavimas jiems sukelia labai rimtų problemų ir dar padidina skolas.

Žemdirbių mokumas

Bendrovės „Dotnuvos projektai“ komercijos direktorius R. Brazauskas pastebi, kad tie, kurie jau pasinaudojo SAPARD programa, ketina pretenduoti ir į ateinančius ES struktūrinius fondus. Dabar šimtais paraiškų technikai įsigyti teikia jaunieji ūkininkai, turintys galimybę gauti vienkartinę 25 tūkst. eurų paramą. ES parama sukėlė technikos įsigijimo bumą (vien „Dotnuvos projektų“ technikos pardavimai išaugo 80 proc.), nors klientų ratas ir nėra didelis. Stiprieji ūkiai daug investuoja, daug perka, daug skolinasi, o kreditus jiems teikiantys bankai praktiškai niekuo nerizikuoja.

Pasak R. Brazausko, panašu, kad jau pereinama į pramoninį ūkį, kai šalyje įsitvirtins apie 1–1,5 tūkst. ūkių. Tarp stambių ir smulkių ūkininkų kuo toliau, tuo labiau ryškėja didžiulė diferenciacija. Mažieji technikos įsigyti nepajėgūs, jiems bet kokia kaina yra per didelė, o technikos paslaugų sektorius neišplėtotas, dėl trumpo darbo laiko kainuoja brangiai.

Techniką parduodančių kompanijų Lietuvoje netrūksta, tad nors pati technika ir brangsta (o šiemet dėl itin pakilusios metalo kainos ji brango daugiau negu įprastu 3 proc. infliacijos lygiu, net 5–7 proc.), didelė konkurencija verčia pardavinėti ją su vis mažesniu pelnu. Ūkininkams tai paranku, jie turi iš ko rinktis, o rastis monopolijai šioje srityje nėra jokių galimybių. R. Brazauskas pastebi, kad dalies ūkininkų mokumas yra neblogas, nes auga ir panaudotos, ES neremiamos technikos pirkimas.

Žemės ūkio ateitis

Paklaustas, kokia ateitis laukia Lietuvos žemės ūkio ir jam dirbančių kompanijų, R. Brazauskas sakė manantis, kad ateityje išliks kokios 5–6 kompanijos. Dabar jos išgyvena šuolį, pakilimą, susijusį su ES parama. Vėliau, kai pirkimų sumažės, išliks tie, kurie pajėgs išgyventi ir sunkesnėmis sąlygomis. Į klausimą, ar nesibaiminama ūkininkų bankrotų, bendrovės komercijos direktorius paaiškino, kad dabar yra pakankamai daug saugiklių, verslo planus tikrina ir bankai, ir NMA. Bankrotų gali pasitaikyti, tačiau daug jų tikrai nebus. R. Brazauskas sakė neabejojantis, kad bent dešimtmetį Lietuvos žemės ūkio perspektyva yra gera.

„Visa žemės ūkio gamyba iš Vakarų slenka į Rytus – į Baltijos šalis, Čekiją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją. Tai lemia trys faktoriai: darbo užmokestis, kuris, tarkime, Danijoje yra 4 tūkst. Lt; vidutinė žemės kaina ten yra 20 tūkst. Lt, pas mus net ir pakilusi – apie 3 tūkst. Lt; ten – labai griežti ekologiniai reikalavimai, apsunkinantys gamybą. Deklaruojama, kad ir Lietuvoje šie reikalavimai gana aukšti, tačiau daug švelnesni negu Vakaruose“, – kalbėjo R. Brazauskas. Jis minėjo, kad į Lietuvą atvyksta daug užsieniečių, norinčių pirkti ar nuomotis žemės. Nors mūsų ūkininkai konkurencijos ir nebijo, tačiau atvykėliai sukelia jiems nemažai problemų, nes labai padidina žemės nuomos kainas. Užsieniečiams tai nėra dideli pinigai, tuo tarpu mūsiškiams – nemažos papildomos išlaidos.

Pasak UAB „Kemira GrowHow“ produktų vadybininkės R. Petrauskienės, išliks stambūs ūkiai ar ūkininkų kooperatyvai, kurie sugebės įvykdyti duotus įsipareigojimus pardavėjui, tiekėjui ar supirkėjui. Iš rinkos turės pasitraukti tie, kurie bus nemokūs arba labai vėluojantys, nesilaikantys žodžio. Visame pasaulyje svarbūs tie patys principai – mokumas, lojalumas, partnerystė. Pasak R. Petrauskienės, prieš kurį laiką ūkininkai sugebėdavo pasinaudoti įvairių Lietuvoje dirbančių kompanijų paslaugomis, nevykdydami savo įsipareigojimų, tačiau padėtis keičiasi. Nors Lietuvos ūkininkai dar nėra tvirtai prisirišę prie kurios nors vienos firmos, tačiau vis labiau pradeda suprasti, kad pastovumas, lojalumas yra kompanijų įvertinamas geru aptarnavimu, kreditavimu, įvairių nuolaidų paketais. Ūkininkas, pasirašydamas sutartį su firma, yra garantuotas, kad jo produkcija bus supirkta, kad jis gaus visą naujausią informaciją, visas reikalingas paslaugas, o pats turės daugiau laiko dirbti savo tiesioginį darbą.

Galvojant apie ūkių kryptingumą, J.Sviderskis įsitikinęs, kad ir ateityje saugiau bus likti su mišriu ūkiu, nors tokiame dirbti daug sunkiau. Pasak jo, augindamas vien javus, bent žiemą gali kiek pailsėti, o su mišriu ūkiu, su galvijais ištisus metus negali pasitraukti nuo gamybos, tačiau esi tikras, kad nežlugsi, net jei ištiks ir nederliaus metai. Pasak jo, didele dalimi žemės ūkio ateitis priklauso nuo Seimo daugumos ir Vyriausybės požiūrio. Užuot nuolat skaičiavus ES pinigus, jiems vertėtų greičiau kibti į darbus, kurių kaime dar labai daug reikia nuveikti.

Lietuvos ūkininkų laukia nelengvi, pilni įtampos ir sunkiai išmatuojamos konkurencijos metai. Galbūt dalis ūkių bankrutuos, dalis susijungs ar turės keisti ūkio šaką. Pats laikas pradėti kurti Ūkio bankroto įstatymą, kad visi procesai būtų aiškiai reglamentuoti, o į sunkią padėtį pakliuvęs ūkio subjektas turėtų galimybę vėl atsistoti ant kojų.