Lietuvos pieno ūkis ateinančius metus pasitinka ne tik su tam tikrais pasiekimais, bet ir su kai kuriomis įsisenėjusiomis diskusijomis dėl per smulkių tiekėjų ir supirkimo kainų, perdirbėjų savivalės. Žurnalo svečiai – Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ administracijos direktorė Irma PILIPIENĖ, „Rokiškio sūrio“ gamybos direktorius Dalius TRUMPA, žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ direktorius Jonas KUZMINSKAS ir Konkurencijos tarybos vyr. specialistė ryšiams su visuomene Palmira KVIETKAUSKIENĖ.

Statistikos departamentas paskelbė, kad Lietuvoje vidutinė bazinio riebumo pieno supirkimo kaina per metus išaugo ketvirtadaliu ir spalį siekė 508 Lt/t, – 25,3 proc. daugiau negu 2003 m. tą patį mėnesį (405,3 Lt/t). Už į trečiąsias šalis išvežtą produkciją eksportuojančios įmonės planuoja gauti apie 27 mln. Lt, ir tai yra pagrindas supirkimo kainoms augti. Pagal išvežamos produkcijos dalį Lietuva yra viena didžiausių eksportuotojų visoje ES. Iš šalies išvežama pusė visų pagamintų produktų, tai labai daug, palyginti su kitomis šalimis narėmis. Lietuva pirmauja ir pagal pateiktų eksporto licencijų skaičių. Pagrindiniai eksportuotojai yra „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Vilkyškių pieninė“ ir „Marijampolės pieno konservai“.

Eksporto subsidijos mokamos tik už į trečiąsias šalis išvežtą produkciją, tačiau jų dydis į atskiras šalis labai skirtingas. Irma Pilipienė atkreipė dėmesį į tai, jog nuo rugpjūčio subsidijų visiškai neliko už į JAV išvežamus sūrius, jos mažėja ir į kitas šalis, bet gerai, kad subsidijos apskritai yra. Tai palengvina konkurenciją, nes iki įstojimo į ES lietuviški eksportuojami produktai nebuvo remiami, o turėjo konkuruoti su kitų šalių subsidijuojamais produktais. ES pieno vadybos komitetas renkasi kas dvi savaites ir svarsto visus su pienu susijusius klausimus, tarp jų ir subsidijas, todėl jų dydis nuolat kinta, pvz., pieno miltams nuo metų pradžios jos vidutiniškai sumažėjo 49 proc., sviestui – 26 proc. Iki ES narystės daugiausiai pieno produktų buvo eksportuojama į Rusiją, Uzbekistaną, Izraelį ir ES (į ten galėjome išvežti tik labai ribotą produktų kiekį, turėjome kvotas sūriams, sviestui, pieno miltams). Kai tapome ES nariais, kvotų nebeliko, tad rinka labai išsiplėtė.

Lietuvos teisės aktai, nusakantys pieno kokybės reikalavimus, yra visiškai suderinti su ES. Iš viso superkamo pieno reikalavimus atitinka 91–92 proc. Tie 8–9 proc. normų neatitinkančio pieno susidaro iš vadinamųjų „besitaisančiųjų“ gamintojų. Pagal ES direktyvą 92/46 (jos pagrindinės nuostatos yra perkeltos į Lietuvos teisės aktus), jei pieno kokybė ir neatitinka reikalavimų, iš gamintojo jis vis tiek yra superkamas 3 mėnesius, taikant nuoskaitas. Jeigu ir per tuos 3 mėnesius kokybė nepagerinama, pienas iš tokio gamintojo nebesuperkamas.

Kai tapome ES nariais, ant mūsų prekystalių atsirado daugiau importuotų pieno produktų, kartais ir pigesnių už lietuviškus, tačiau Lietuvos perdirbėjai mano, kad svarbu ne tik kaina, bet ir kokybė, skonis, pasirinkimo įvairovė, todėl didelės konkurencijos su įvežtais produktais dar nejaučiama.

Galvosūkiai dėl kainų

„Pieno centro“ direktorės I. Pilipienės nuomone, visuomenė klaidinama dėl supirkimo kainų, nes paprastai skelbiamos tik bazinių rodiklių pieno kainos. Pasak jos, tai sukuria iškreiptą vaizdą: realiai nėra tokio „bazinio“ pieno, yra tik natūralus pienas. „Vidutinė natūralaus pieno kaina pernai spalį buvo 523,8 Lt/t, šiemet – 642 Lt/t. Pavyzdžiui, superkame 129 tūkst. t pieno. Kai mes jį perskaičiuojame į bazinį, tarsi pripilame „oro“ ir tuomet tas pats kiekis išauga iki 158 tūkst. t, supirkimo kaina iškart sumažėja, tačiau realaus pieno yra tik 129 tūkst. t!“ – teigė I.Pilipienė.

Lietuvos pasirinkti baziniai pieno rodikliai – 3,4 proc. riebalų, 3,0 proc. baltymų – labai žemi, kai faktiniai natūralaus pieno vidutiniai rodikliai yra daugiau kaip 4 proc. riebalų ir 3,2 proc. baltymų. I. Pilipienė įsitikinusi, kad bazinė kaina tarnauja tik spekuliacijoms, nuolat dejuojant, kokios mažos esančios supirkimo kainos. „Kai bandoma lyginti Lietuvos ir kaimyninių šalių supirkimo kainas, tai imamos jų natūralaus pieno kainos, o mūsų – bazinio, tuomet vaizdas visiškai iškreipiamas“, - sakė Pienininkų asociacijos administracijos vadovė.

Tą pripažįsta ir patys gamintojai. Plungės ŽŪKB „Pieno gėlė“ direktorius J. Kuzminskas pritarė, kad pagal supirkimo kainą už bazinių rodiklių pieną, esame geresnėje padėtyje negu mūsų kaimynai latviai, lenkai ar estai. I. Pilipienė priminė, kad jau treji metai bandoma pereiti prie naujos kainų formavimo metodikos, be kurios nebegalima išsiversti. Ši metodika įvairiose šalyse skirtinga, kiekvienos šalies piene skiriasi ir riebalų, ir baltymų kiekis. ES įprasta, kad prireikus kainas palyginti, jos perskaičiuojamos pagal 3,7 proc. riebalų vidurkį, paliekant faktinius baltymus. I. Pilipienė pastebėjo, kad kaip tik gamintojai labiausiai ir nenori atsisakyti tos nerealios bazinės kainos, vengdami parodyti, kad iš tiesų už pieną jie gauna visiškai neblogą atlygį.

Nuo gegužės 1 d. per 6 mėnesius perdirbėjai už tą patį pieno kiekį gamintojams sumokėjo 83 mln. Lt daugiau. Pienininkų asociacija pripažįsta, kad tarp smulkiųjų ir stambiųjų pieno tiekėjų skirtumas tebėra nemažas. Šiuo metu stambiesiems mokama 80–85 ct/l, smulkiesiems – 50–55 centai.

Redakcijos pastaba. Kaip tik dabar Pieno taryba vėl diskutuoja dėl pieno kainos skaičiavimo metodikos. Jau sutarta, kad pagrindinė kaina bus skaičiuojama pagal baltymų ir riebalų vertę, tad tikimasi, kad dėl kainos priedų bei nuoskaitų susitarti bus lengviau.

Iš ko susideda kaina

„Rokiškio sūrio“ gamybos direktorius Dalius Trumpa tvirtino, kad mažesnė kaina smulkiesiems nėra paimta iš lubų, ji yra visiškai pagrįsta. „Norint supirkti pieną, reikia įrengti ir išlaikyti punktus, jų darbuotojus, šaldytuvus, laboratorijas, įsigyti tyrimų medžiagą, mokėti už tyrimus, kurie smulkiesiems ūkininkams labai brangūs, nes jų daug daugiau tenka daryti (ar tyrimas daromas iš 50 t talpos, ar iš 5 l – kaina ta pati), o kur dar transportavimo išlaidos“, – vardijo D. Trumpa.

Agrarinės ekonomikos instituto mokslininkė I. Kriščiukaitienė transportavimo išlaidas vertina kaip rimtą problemą, nes pieno surinkimo kaštai Lietuvoje prilygsta 100 Lt/t. Esama atvejų, kai pienas atsivežamas iš labai toli, bet, kita vertus, tai yra laisvos konkurencijos padarinys.

ŽŪKB „Pieno gėlė“ jungia 600 narių, laikančių nuo 1 iki 60 karvių, didžiąją jų dalį sudaro 5–8 karvių savininkai. Bendrovės direktorius J. Kuzminskas sakė, kad už pieną visiems yra mokama vienodai, nežiūrint, ar į kooperatyvą yra susijungę stambesni, ar smulkesni ūkininkai. „Tik pradėję tiekti didesnį pieno kiekį, mes išsiderėjome didesnę kainą, – aiškino J. Kuzminskas. – Turime kelis nuolatinius supirkėjus, likti su vienu būtų labai pavojinga“. Kooperatyvo narių pienas parduodamas tam, kas pasiūlo geresnes sąlygas. „Jį supirkėjams vežame patys. Galėtume ir į kitas šalis išvežti, tačiau kol kas aiškinimas, kad „ES – rinka be sienų“, tėra tuščia deklaracija. Perdirbėjai yra atlikę lobistinį darbą ir sienas mums užtvėrę. Jeigu turėtume savo perdirbimo įmonę, tuomet galėtume išvežti ir mes, o dabar negalime, tačiau sukame galvą, kaip tai padaryti“, – sakė direktorius. Jo manymu, jei pieną būtų galima išvežti iš Lietuvos, tai jo supirkimo kaina iškart pakiltų.

Kooperatyvų vargai

Perdirbėjai tikina, kad ūkiams stambėjant, keisis ir kainos. D. Trumpa pabrėžė, kad jie linkę skatinti gamintojų jungimąsi į kooperatyvus. Pasak jo, jeigu susijungtų bent tie žmonės, kurie neša pieną į tą patį punktą, tai iškart susitaupytų tyrimų lėšos. Įmonei kainuotų tik transportas, o pagal tiekiamo pieno kiekį toks kooperatyvas prilygtų stambiam ūkiui. Kooperatyvas išsirinktų žmogų, kuriuo visi pasitikėtų, šis rūpintųsi švara, tvarka ir kokybe.

„Kai įmonės pradės kontroliuoti, iš kokios zonos gauna kokybišką pieną ir iš kokios mažiau kokybišką, nuo to priklausys ir supirkimo kaina. Tuomet smulkiesiems bus rimtas ekonominis pagrindas jungtis“, – teigė D. Trumpa. I. Pilipienė pritarė, kad įmonėms patogiau iškart gauti didesnį pieno kiekį, tačiau ji akcentavo, kad svarbiausia – kokybė. Anot jos, didžiausias rūpestis išlieka, kad kuris nors vienas tiekėjas nesugadintų viso į bendrą talpą supilto pieno. O jei tiekiamas pienas yra prastas, tai iš tokio kooperatyvo menka nauda. Taigi viską lemia žmogiškasis faktorius.

J. Kuzminskas pabrėžė, jog kooperatyvai Lietuvoje kol kas gyvena labai sunkiai. Valstybės skiriama parama yra komplikuota – pateiktų paraiškų rezultatų reikia laukti pusę metų nežinant, ar ją gausi. O jei gauni, tai pasirinktam projektui įgyvendinti paliekamas tik mėnuo. Per tiek laiko net ir labai gerai suplanuotų darbų neįmanoma suspėti įgyvendinti, taigi dar patiri nuostolių. Kita problema, jei nori įsteigti vieną pieno surinkimo punktą ir būti patvirtintas kaip supirkėjas, – kaip garantą į banką privalai padėti 20 tūkst. Lt. Be to, kasmet bankui už šią paslaugą reikia sumokėti 2 tūkst. Lt. Kooperatyvui tai didžiuliai pinigai. „Tiek pat moka ir „Rokiškio sūris“, tad kur logika?“ – piktinosi J. Kuzminskas.

„Pieno gėlės“ direktorius sakė nesuprantąs, kodėl Pieno taryba niekaip neįsileidžia smulkiųjų tiekėjų atstovų, ir ten savo problemas sprendžia tik stambieji. J. Kuzminskas kritiškai vertino ir ŽŪM pusę metų rengtą sutartį, kurią privalu sudaryti su tiekėjais. „Sutartis 7 lapų, o tiekėjų daug ir kainos nuolat keičiasi, tad kaip šį reikalavimą galima įgyvendinti?“ – klausė direktorius.

Konkurencija ir koncentracija

Paskutiniu metu daugiau pokyčių rinkoje – vienos įmonės bankrutuoja, kitos jungiasi. Pienininkų asociacija „Pieno centras“ („Žemaitijos pieno“ grupė jai nepriklauso) prieš 10 metų jungė apie 40 įmonių, dabar – 12. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus stambiosios įmonės jungtis negali, nes bet koks jų susijungimas viršytų leidžiamą 40 proc. rinkos apimtį. D.Trumpa mano, kad Konkurencijos įstatymas šiandien nebeatitinka gyvenimo aktualijų ir stabdo pieno pramonės pažangą. Pasak jo, taip susiklostė, kad Lietuvoje veikia trys didelės pieninių grupės ir keletas smulkių, tačiau Europos mastu ir tos stambiosios yra labai mažos.

„Stiprėjant prekybos ryšiams su ES, juntama, kad ir tokia Lietuvos masteliu stambi įmonė kaip „Rokiškio sūris“ negali patenkinti net minimalių Vakarų Europos kompanijų poreikių. O jeigu tą minimalų poreikį suskaidai į dar mažesnius segmentus, tai mažėja ir kaina, ir pats požiūris į tave yra gana skeptiškas“, – dalijosi patirtimi D. Trumpa. Anot jo, Konkurencijos įstatymas Lietuvos rinką vertina kaip atskirą zoną, tačiau nuo narystės ES nacionalinės rinkos nebeliko. „Žinoma, jeigu norima, kad kiti mus valdytų, parsiduoti užsienio kapitalui galima labai greitai, tam didelio proto nereikia. Bet ar ne geriau susijungti ir patiems ką nors užsienyje nusipirkti?“ – svarstė D. Trumpa.

Visai kitokios pozicijos laikosi Konkurencijos taryba. Jos atstovė Palmira Kvietkauskienė aiškino, kad Konkurencijos įstatymas yra suderintas su Europos Komisijos nuostatomis, nes ir ten galioja ta pati 40 proc. rinkos apimties riba. Į klausimą, kaip tuomet suprasti, kad ES yra kompanijų, kurios veikia keliose valstybėse, ji atsakė, kad EK vertina kiekvieną atvejį atskirai ir priima dėl jo sprendimą. P. Kvietkauskienė pripažino, kad kartais 40 proc. riba tikrai yra viršijama. Tačiau jei tos kompanijos nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi rinkoje, tuomet atskirais atvejais joms leidžiama gyvuoti, o padėtis yra nuolat stebima. Ji įsitikinusi, kad reikia įvertinti visų rinkos dalyvių padėtį, ne tik perdirbėjų.

„Galbūt stambesniems ir būtų lengviau konkuruoti Europoje, bet ką tuomet daryti pieno gamintojams, jei liktų, tarkim, tik vienas stambus perdirbėjas, kokią kainą tuomet jis mokėtų žemdirbiui?“ – klausė Konkurencijos tarybos atstovė. Ji aiškino, kad jei įmonės nori jungtis ar priimti užsienio investuotoją, tuomet jos turi teikti prašymą Konkurencijos tarybai, o ši visapusiškai ištirs ir įvertins padėtį. Jei įsitikinama, kad dominuojanti padėtis rinkoje nesukuriama ir ja nebus piktnaudžiaujama, kitų rinkos dalyvių galimybės konkuruoti nepažeidžiamos, tuomet įmonei leidžiama veikti.

Parengė Virginija KRIVICKIENĖ