Per Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimus daugiausiai nelegaliai dirbusių asmenų aptinkama statybose – 31,3 proc., medienos ir medienos gaminių gamyboje – 13,8 proc., autoservisuose – 11,4 proc. Žemės ūkyje pažeidimų fiksuota palyginti nedaug, tik apie 6 proc. Kiekvienas atvejis atskiram žmogui gali turėti labai skaudžių pasekmių. Apie tai, koks darbas laikomas nelegaliu, ką turi žinoti darbdaviai ir darbuotojai, tardamiesi dėl darbo santykių, pasakoja Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius Vilius MAČIULAITIS.

Darbo sutartis

Tai yra sutartis tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbdavys įsipareigoja sudaryti darbuotojui darbo sąlygas ir mokėti užmokestį. Darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos ir kvalifikacijos darbą bei paklusti vidaus darbo tvarkai. LR teisės aktuose yra įtvirtinta 40 valandų darbo savaitė. Viršvalandiniai darbai Lietuvoje paprastai yra draudžiami, išskyrus griežtai LR Darbo kodekse nustatytus atvejus. Dirbančiam žmogui privalu suteikti teisės aktų nustatytą poilsį ir kasmetines apmokamas atostogas. Ši darbo norma yra siejama su darbuotojo sauga ir sveikata.

Dabar veikiantis Darbo kodeksas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Šiuo metu yra inicijuota daug pataisų, nes, taikant darbo nuostatas, kyla įvairių problemų, daugiausiai - dėl darbo laiko. Viršvalandinis darbas Lietuvoje apskritai draudžiamas, tačiau išimtinais atvejais jis leidžiamas, bet jo negalima dirbti ilgiau negu 4 val. per dvi iš eilės einančias dienas ir ne daugiau kaip 120 val. per metus. Pagal kelias darbo sutartis dirbantis žmogus negali dirbti ilgiau kaip 12 val. per dieną kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Neleidžiama iš eilės dirbti dvi pamainas.

Kai kuriose Europos valstybėse ypatingais atvejais yra leidžiama dirbti 60-65 val. per savaitę. Tais atvejais, kai darbo savaitės pailginimas yra būtinas, darbdaviai kreipiasi į atsakingą instituciją, pateikia svarius motyvus, dėl ko reikėtų 1 ar 2 savaitėms ilgesnio darbo laiko. Institucija įvertina visas aplinkybes ir leidžia arba neleidžia dirbti ilgesnį laiką. Prieš kurį laiką ir Lietuvos žiniasklaidoje buvo kilusi diskusija, ar nebus prailginta darbo savaitė. Tokios nuostatos įteisinimas abejotinas, nes ES darbo politika linkusi trumpinti darbo laiką. Ateityje ypatingais atvejais ilgesnė darbo savaitė gali būti įteisinta ir Lietuvoje, tačiau tai jokiu būdu neturėtų tapti bendra nuostata.

Žemės ūkis

Teisės aktai nereglamentuoja žemės ūkio kaip specifinės srities. Esmė ne ta, kokiu paros ar metų laiku darbuotojas dirba, svarbu, kad būtų darbo grafikai, kad žmogus žinotų, kada ateiti į darbą, kada išeiti. Žmogus turi turėti galimybę planuoti savo gyvenimą, ne tik tenkinti darbdavio poreikius.

Darbo sutartis yra standartinė, patvirtinta Vyriausybės nutarimu, ir tinka visiems. Kiek mažiau dokumentų reikia tvarkyti fiziniams asmenims, samdantiems ne daugiau kaip tris darbuotojus, tarp jų ir ūkininkams. Jiems nereikia pildyti darbo sutarčių registravimo žurnalo, tačiau instrukcijos apie saugų darbą yra privalomos visiems. Svarbu ne jas turėti, bet jų laikytis. Darbo sutartis sudaroma 2 egzemplioriais – darbuotojui ir darbdaviui. Svarbiausias dalykas, kad abi šalys susitartų dėl būtinųjų sąlygų: darbo funkcijų (ką žmogus dirbs), vietos (kur žmogus dirbs), užmokesčio (negali būti mažesnis už nustatytą minimalų), darbo laiko, suteikiamų garantijų. Visais įdarbinimo atvejais procedūra yra tokia pati – informuojama Sodra, kad darbuotojai priimti į darbą ir pradėti socialiai drausti. Darbuotoją samdantis ūkininkas Darbo inspekciją turėtų informuoti tik tuomet, jei samdo žmogų trumpesniam negu 20 valandų per savaitę darbo laikui.

Visose apskrityse ir 20 rajonų yra Darbo inspekcijos teritoriniai skyriai, todėl visuomet geriau pasiklausti jų patarimo iš anksto, o ne tuomet, kai jau nutinka kas nors negero.

Žemės ūkyje dėl darbų sezoniškumo didžiausia problema, kaip nustatyti darbuotojo darbo laiką. Čia nėra kokio nors vieno geriausio sprendimo, tačiau juk nėra ir taip, kad situacija būtų visiškai neprognozuojama. Jeigu planuojama šienapjūtė, tai ji ir vyksta. Jeigu sudaroma sutartis ir nutariama, kad žmogus dirbs 8 val. per dieną, bet dėl kokių nors aplinkybių jokio darbo neįmanoma jam organizuoti, tai darbo įstatymai numato galimybę skelbti prastovas.

Teisės aktai neleidžia organizuoti talkų, jų neapiforminus, tačiau visose teisės srityse, tarp jų ir darbo teisėje, veikia vadinamieji protingumo ir teisingumo kriterijai. Jeigu kaimynai padeda vienas kitam nusikasti bulves, aparti laukus, tai Darbo inspekcija čia jokio nusižengimo neįžvelgia.

Nelegalus (neteisėtas) darbas

Rimčiausias pažeidimas – darbas be sutarčių. Tai ir yra nelegalus (neteisėtas) darbas. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį numato baudą nuo 3 iki 10 tūkst. Lt (jeigu nusižengiama pakartotinai, bauda gali siekti 20 tūkst. Lt). Praktikoje tokių didelių baudų nėra taikoma, nes teismai randa priežasčių jas sušvelninti. Darbo inspekcija nenagrinėja nelegalaus darbo bylų, tik surašo protokolus. Tokius protokolus gali surašyti ir Sodros pareigūnai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Mokesčių inspekcijos ir Policijos departamento pareigūnai. Vyriausybė nuo 2001 m. yra pavedusi Valstybinei darbo inspekcijai kontroliuoti ir koordinuoti visų minėtųjų institucijų veiklą nelegalaus darbo kontrolės ir prevencijos srityje. Yra sukurta Centrinė nelegalaus darbo reiškinių kontrolės ir koordinavimo komisija, susidedanti iš visų šių institucijų atstovų. Ji nuolatos stebi, kokios yra nelegalaus darbo tendencijos, apraiškos ir siūlo sprendimo būdus.

Nuo šiol kontroliuojančių institucijų ratas dar labiau plečiasi – dėl nelegalaus (neteisėto) darbo pradedama bendradarbiauti ir su Muitinės departamentu, Kelių transporto inspekcija, Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Medicininio audito inspekcija, kitomis kontroliuojančiomis institucijomis. Vykdydamos savo funkcijas, jos kartu stebi, ar nėra neteisėtai dirbančių asmenų. Visos šios veiklos tikslas yra ne fiksuoti kuo daugiau pažeidimų, bet užkirsti kelią negatyviems reiškiniams.

Sutarčių rūšys

Darbo sutartys yra: nuolatinės; terminuotos; sezoniniams darbams; laikinosios; dėl papildomo darbo; dėl antraeilių pareigų; sudaromos su namudininkais; sudaromos patarnavimo darbams.Laikinosios sutartys. Jei norima žmogų samdyti tik kelioms dienoms skubiems darbams, laikinai nesantiems (sergantiems ar atostogaujantiems) darbuotojams pavaduoti, gali būti sudaromos laikinosios darbo sutartys. Šios rūšies darbo sutartys gali būti sudaromos ir su studentais ar moksleiviais jų atostogų metu. Jos sudaromos ne ilgesniam kaip 2 mėn. laikotarpiui. Tokių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo ypatumus reglamentuoja Vyriausybės nutarimas Nr. 1043 (2003 08 19). Pvz., laikinosios sutarties atveju atostogos nesuteikiamos, tačiau nutraukus sutartį, jos kompensuojamos. Laikinąją darbo sutartį galima nutraukti, jei darbuotojas serga ilgiau kaip 7 dienas iš eilės. Tuomet išeitinė išmoka apskaičiuojama pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, už likusį iki sutarties termino pabaigos laiką, tačiau ne daugiau kaip už vieną mėnesį. Jei darbdavys tokią sutartį nori nutraukti savo iniciatyva, jis turi išmokėti darbo užmokestį iki sutarties galiojimo pabaigos.Terminuotos sutartys. Tokios sutarties negalima sudaryti neterminuoto pobūdžio darbui. Jei atsitinka taip, kad terminuotos ar laikinosios darbo sutartys nutraukiamos, o nepraėjus 1 mėnesiui vėl sudaromos tiems patiems darbams, tai tokia sutartis darbuotojo reikalavimu pripažįstama neterminuota. Taigi taip elgdamasis rizikuoja pats darbdavys. Pirmiausia problemos sprendžiamos darbo ginču. Jeigu nepavyksta jų išspręsti gera valia, tuomet darbuotojas gali kreiptis į teismą. Teismui pripažinus sutartį neterminuota, darbdaviui tenka atsakyti už visas pasekmes. Be to, darbuotojas, bijodamas, kad su juo darbdavys nesusidorotų (darbinių santykių prasme), gali prašyti negrąžinti jo į darbą. Tuomet darbuotojui išmokamas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir išeitinė išmoka pagal Darbo kodekso 140 str. Jos dydis priklauso nuo darbo stažo.Sezoninio darbo sutartys. Jos tinka sezoniniam darbui įforminti (Vyriausybė yra patvirtinusi tokių darbų sąrašą). Sezonui pasibaigus, darbo sutartis paprastai nutrūksta, tačiau tokia sutartis nereiškia, kad ji būtinai yra ir terminuota. Tokia sutartis gali būti ir neterminuota, nenutrūkstanti tarp sezonų. Tuomet žmogus gali pasiimti atostogas, o dėl darbo užmokesčio susitaria abi šalys.

Atostogos būtinos

Kad ir kokia sutartis būtų sudaryta, vis tiek žmogus užsidirba atostogų. Jos arba suteikiamos, arba kompensuojamos pinigais. Darbo įstatymai numato, kad darbuotojas, nutraukdamas darbo sutartį, gali pasirinkti, ar pageidauja panaudoti neišnaudotas kasmetines atostogas, ar gauti už jas kompensaciją, tačiau ne daugiau kaip už trejus metus. Kol darbo santykiai nenutrūko, pakeisti atostogų pinigais neleidžiama.

Galimi pavojai

Žmonės ne visuomet pagalvoja, kokie pavojai jų tyko, dirbant nelegaliai. Iš tiesų nelegalus (neteisėtas) darbas kenkia ne tik valstybei, daugiausiai praranda patys žmonės. Jeigu žmogus dirba nelegaliai, jis nėra socialiai draudžiamas, nors tam tikrų pajamų ir gauna. Jei žmogus įsidarbina tik kelioms dienoms, tai gal ir nepajus socialinio draudimo naudos, bet kas bus, kai įvyks nelaimingas atsitikimas? Ūkiuose tokie atvejai labai dažni. Traumos atveju tokiam darbuotojui nebelieka galimybės gauti paramą. Įsivaizduokim, kad dirbantysis turi šeimą, taigi ši netenka maitintojo. Čia ir yra visas tų kelių dienų darbo blogis. Ilgiau trunkantis nelegalus (neteisėtas) darbas jau tampa žalingas ir dėl mokesčių.

Kaip ginti interesus

Darbo kodeksas numato darbuotojui daug teisių ir galimybių apsiginti, tačiau žmonės jų nežino. Pirmiausia derėtų kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Jeigu darbdavys yra privatus asmuo, apsaugoti darbuotojus nelengva, nes jis gali atleisti visus žmones, uždaryti įmonę ir įregistruoti kitą, bet kito kelio nėra – žmonės turi ginti savo interesus patys. Jokios institucijos ar atsakingo pareigūno prie kiekvieno žmogaus nepastatysi. Institucija yra tik įrankis, kuriuo žmonės gali pasinaudoti, gindami savo teises.

Net ir nelegaliai dirbęs žmogus gali bandyti ginti savo teises, jei, tarkim, dirbdamas ūkyje, nukentėjo, negavo užmokesčio ar pan. Ne visuomet teismas pripažįsta, kad buvo nelegalaus (neteisėto) darbo faktas. Tenka tą faktą įrodinėti, kviesti liudytojus, pateikti dokumentus, įrodinėti kitomis priemonėmis. Taip atsitinka dėl vienos svarbios priežasties – norint įrodyti nelegalaus (neteisėto) darbo faktą, būtina įrodyti, kad žmonės susitarė dėl atlyginimo. Neįrodžius šio fakto, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo dirbamas nelegalus darbas. Atlyginimas, materialinė nauda yra pagrindinis dalykas, dėl ko vyksta darbinė veikla. Jeigu pripažįstama, kad žmogus dirbo nelegaliai, jis turi visas galimybes gauti užmokestį ir socialinį draudimą. Pagal Darbo kodekso 99 str. darbo santykiai prasideda ne nuo sutarties sudarymo, o nuo to momento, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbo laiko, vietos, užmokesčio, funkcijų). Taigi kai dėl jų susitariama ir darbuotojui darbdavys leidžia dirbti, bet delsia sudaryti sutartį, darbuotojas gali įrodyti teismui, kad dirba nelegaliai, ir išsireikalauti viską, kas jam priklauso.

Taigi kad ir kaip darbdaviai norėtų išvengti su darbo santykiais susijusių mokesčių, įstatymų apėjimas nėra geriausias sprendimas, nes jeigu kas nors atsitinka, tai nukentėti gali ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys.

Kitų šalių patirtis

Lietuvoje nelegaliu darbu laikomas darbas be sutarties, tuo tarpu Europoje – tai ir darbas, nedeklaravus viršvalandžių, neinformavus tam tikrų institucijų, ar darbas, kai vykdoma neteisėta veikla. Statistikos duomenimis, kai kuriose valstybėse net 25-26 proc. BVP (bendrojo vidaus produkto) cirkuliuoja per nelegalų darbą. Ketvirtadalis BVP – milžiniški pinigai. Lietuvoje apie 28 proc. (beveik trečdalis) BVP prasisuka ten, kur nėra mokesčių, kur pinigai nelegalūs. Legalizavus tokius santykius, valstybė gautų didžiules mokestines pajamas. Tai būtų didelė nauda ir mums – kiekvienam ateina laikas, kai juo rūpinasi valstybė. Apmaudu, kad tik susirgę ar sulaukę pensijos pamatome, kad nieko negauname, nes pagal šalyje veikiančius įstatymus nieko neužsidirbome.

Parengė Virginija KRIVICKIENĖ