Specializuotų mėsinių veislių galvijų auginimas – specifinis verslas, reikalaujantis atitinkamo pasiruošimo, išsilavinimo, profesinių įgūdžių ir žinių. Mėsinės galvijininkystės specifika yra ta, kad pagrindinė gaunama produkcija yra ne pienas, o veršeliai, kurie 6-8 mėn. auga žįsdami karvę.

Specializuotų mėsinių veislių galvijų mėsa yra skani, maistinga, turi geras kulinarines savybes, todėl yra vienas iš vertingiausių maisto produktų. Mėsinių galvijų mėsos kokybę lemia du veiksniai. Pirmas – ilga kryptinga atranka ir paranka, atsižvelgiant į raumenų išsivystymą, ypač tose kūno dalyse, iš kurių gaunama vertingiausia mitybiniu požiūriu mėsa. Antras veiksnys – šėrimo ir laikymo sąlygos. Didesnę metų dalį suaugę gyvuliai ir prieauglis praleidžia ganykloje. Intensyviausio augimo metu jų mitybos pagrindą sudaro vertingiausi pašarai – karvės pienas ir pievų žolė. Tai daro teigiamą įtaką raumenų, ypač jų baltymų, sudėčiai.

Lietuvoje kol kas mėsinių galvijų auginama palyginti mažai. Štai 2003 metų pabaigoje buvo laikoma tik apie 2 tūkst. grynaveislių mėsinių galvijų ir apie 38 tūkst. mišrūnų, kurie sudarė mažiau kaip 5 proc. visų galvijų skaičiaus. Mėsinė galvijininkystė perspektyvus verslas, nes karvių žindenių ir mėsinių galvijų auginimo sąlygos Lietuvoje tinkamos. Be to, šiai šakai plėtoti skiriama nemaža valstybės parama. Lietuva turi tam tikrų pranašumų, palyginti su Vakarų Europos šalimis: dideli žolynų plotai, nebrangi žemė ir pigi darbo jėga, daug ūkinių pastatų, tinkamų mėsiniams galvijams laikyti. Vakarų Europos šalyse mėsinių galvijų dalis bandos struktūroje siekia 20-25 proc. Daugiausiai grynaveislių mėsinių galvijų auginama Prancūzijoje. ES šalyse mėsiniai galvijai išvedami, pieninių veislių galvijus kryžminant su mėsiniais. Jungtinėje Karalystėje tokie mišrūnai sudaro apie 60 procentų Vakarų Europoje mėsai auginamų galvijų skerdienos išeiga siekia 54-55 procentus Lietuvoje penimi galvijai mažiau raumeningi, skerdienos išeiga taip pat mažesnė (45-51 proc.).

Lietuvoje vyrauja ekstensyvus ganyklinis galvijų auginimas, tačiau jau pradėta naudoti specialias gyvulių penėjimo technologijas: derinamas ganyklinis ir subalansuotas šėrimas kombinuotaisiais pašarais. Tai didina gyvulių paros priesvorį ir beveik dvigubai sutrumpina penėjimo laikotarpį.

Veršelių auginimas
iki 8 mėnesių

Mėsinių veislių veršelių prieaugis priklauso nuo karvės pieningumo. Daugelio mėsinių veislių karvių jis svyruoja nuo 1 000 iki 1 600 kg per laktaciją. Kuo pieningesnės karvės, tuo didesni veršelių priesvoriai.

Pagrindinis veršelių maistas pirmuosius 3-4 mėn. amžiaus – motinos pienas. Iki 4 mėn. amžiaus 100 kg veršelio masės reikia 1,5-2,2 kg raciono sausosios medžiagos ir 21-24 MJ AE, nuo 5 iki 8 mėn. - atitinkamai 2,1-2,4 kg ir 19-21 MJ AE. Kadangi pirmuosius gyvenimo mėnesius mėsinių veršelių pagrindinis maistas yra motinos pienas, tai 1 kg SM rekomenduojamas toks virškinamųjų proteinų kiekis: nuo 1 iki 2 mėn. amžiaus auginant neintensyviai – 105-109 g, auginant intensyviai – 108-112 g, 3-5 mėn. – atitinkamai 108-113 ir 110-114 g ir 6-8 mėn. - atitinkamai 110-113 ir 113-114 g.

Labai svarbu, kad žindymo laikotarpiu veršeliai gautų pakankamai mineralinių medžiagų. Iki 4 mėn. amžiaus 1 kg raciono sausosios medžiagos turi būti 10-12 g, o nuo 5 mėn. - 8-9 g kalcio, fosforo - atitinkamai 6-8 ir 5-7 g, valgomosios druskos - 5-6 g.

Optimalus mikroelementų kiekis 1 kg raciono sausosios medžiagos yra toks: geležies - 65-70 mg, mangano - 50-60, cinko - 30-40, vario -12-16, kobalto - 0,8-1, jodo - 0,4-0,5 mg.

Iki 8 mėn. amžiaus veršeliams 1 kg raciono sausosios medžiagos turėtų būti 27-30 mg karotino, 0,5-0,6 tūkst. TV (tarptautinių vienetų) -vitamino D ir 35-40 mg - vitamino E.

Nuo dviejų savaičių amžiaus veršeliai pratinami ėsti šieną ir koncentratus. Vėliau koncentratų jiems duodama pagal numatytas šėrimo schemas.

Vasarą karves su veršeliais ganant geroje ganykloje, veršeliai papildomai šeriami tik koncentratais. Jeigu ganyklos žolė dar labai jauna, papildomai duodama ir šieno. Jei norima, kad veršeliai priaugtų po 950-1 000 g per parą, o ganykla prasta, prieauglį reikia papildomai šerti žaliaisiais pašarais ir koncentratais specialiuose garduose, į kuriuos negali patekti karvės. Besiganantiems veršeliams turi pakakti švaraus vandens, valgomosios druskos ir pašarinių fosfatų.

Pašarų reikmė veršeliui iki 8 mėn. priklauso nuo to, kiek laiko jis ganosi ganykloje, planuojamo priesvorio, karvės apsiveršiavimo laiko ir laikymo technologijos.

Prieauglis nuo karvių atskiriamas 6-8 mėn. amžiaus, baigiantis ganykliniam laikotarpiui. Paprastai jaunikliai atjunkomi likus 20-30 d. iki šalnų pradžios, kad pakaktų laiko paruošti karves ir veršelius žiemai. Atjunkant veršelius, jie individualiai pasveriami, suskirstomi į auginamų veislei ir mėsai technologines grupes.

Per pirmuosius 1,5-2 mėn. atskirti nuo motinų veršeliai patiria didelį psichologinį ir fiziologinį stresą. Jie nebegauna pieno. Atjunkytiems veršeliams neturi trūkti vandens, šieno, siloso. Be minėtų pašarų jiems kasdien reikia duoti po 2-3 kg koncentratų ir mineralinių priedų. Būtina stebėti, kad racione pakaktų baltymų.

Mėsiniai galvijai noriai ėda natūralių ganyklų žolę, paupių, paežerių ir miškų augmeniją, šiaudus, pelus ir kitas augalininkystės produkcijos atliekas. Tačiau jų racionuose turi būti pakankamai visų svarbiausių maisto, mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Racionali mėsinės galvijininkystės technologija jungia du tarpusavyje susijusius procesus: bandos reprodukciją ir veršelių auginimą iki 6-8 mėn. amžiaus; prieauglio auginimą ir penėjimą.

Bandos reprodukcija

Rekomenduojama, kad mėsinės galvijininkystės ūkiuose karvės veršiuotųsi sezoniškai. Numatant konkretų sezoninio veršiavimosi laiką, reikia atsižvelgti į apsirūpinimą pašarais, pastatais ir ganyklomis.

Jei ūkyje pastatyti geri tvartai, optimaliausias karvių veršiavimosi laikas – sausio-kovo mėnesiai (karvės apvaisinamos balandžio-birželio mėn.). Tuo metu gimę veršeliai iki ganymo pradžios sustiprėja ir ganykloje gerai auga, o iki nujunkymo priauga pakankamai svorio. Gerai peržiemojusios ir nesuvargusios karvės išgintos į pievas greitai atsigauna, aktyviai rujoja ir gerai apsivaisina.

Jeigu karvės veršiuojasi žiemą arba anksti pavasarį ūkiuose, kuriuose stokojama visaverčių pašarų, gimsta silpni veršeliai, o karvės sunkiai apsivaisina.

Ūkiuose, kurie neturi gerų pastatų ir trūksta pašarų žiemai, tačiau yra gerų ganyklų, būtų geriausia, kad karvės veršiuotųsi antroje balandžio pusėje ir gegužės mėnesį. Šiuo atveju karvėms žiemos mėnesiais veršelių neteks žindyti.

Gimus veršeliui, būtina įsitikinti, kad jis žinda karvę. Paprastai jauniklis per 1-2 val. išgeria pirmąją krekenų porciją. Jei veršelis gimsta silpnas ir nepajėgus pats atsikelti ir žįsti karvę, praėjus 1 val. po gimimo jam per specialią gertuvę su speneliu sugirdomos šiltos (38°C) krekenos. Kartais pirmaveršės nenori prisileisti veršelio žįsti. Tuomet joms fiksuojama galva ir supančiojamos užpakalinės kojos, o veršelio plaukai suvilgomi numelžtomis pirmosiomis krekenų čiurkšlėmis. Karvė, pajutusi savo krekenų kvapą, noriai prisileidžia veršelį.

Veršelių raciono
maistingumas

Auginant mėsinių veislių prieauglį mėsai iki 1 metų amžiaus, 100 kg masės reikia 2,3-2,7 kg raciono sausosios medžiagos ir 26-50 MJ AE, virš metų – atitinkamai 1,9-2,2 kg ir 17,2-20,8 MJ AE.

Jei priesvoriai nedideli, iki 1 metų amžiaus 1 kg SM turi būti ne mažiau kaip 98 MJ AE ir 90-95 g virškinamųjų proteinų. Siekiant didesnių priesvorių, l kg SM turi būti atitinkamai 103 MJ AE ir 95-100 g. Žalių proteinų procentas raciono sausosiose medžiagose turėtų sudaryti 11,8-12,5 ir 13,5-14 proc., žalia ląsteliena – 25-27 ir 23-25 proc., krakmolas – 12-13 proc., cukrūs – 5,5-6 ir 6-7,5 proc., žali riebalai – 2,8-3,2 procento.

Auginant prieauglį mėsai, būtina užtikrinti, kad 1 kg raciono sausųjų medžiagų būtų 6,3-6,6 g kalcio, 4,4-4,9 g fosforo, 3,2-3,4 g sieros, 5-5,2 g valgomosios druskos.

Mikroelementų kiekis reikalingas toks pat kaip ir veislei auginamam prieaugliui. Karotino 1 kg raciono sausųjų medžiagų turi būti 20-22 mg, vitamino D – 0,45-0,48 tūkst. TV ir vitamino E – 26-29,5 mg

Mėsai auginamas prieauglis žiemos mėnesiais šeriamas šienu, šiaudais, silosu, šienainiu, koncentratais, maisto perdirbimo pramonės atliekomis. Vasarą – įvairių žolynų žaliąja mase ir koncentratais. Prieauglis per parą šeriamas 2-3 kartus. Šeriant tris kartus, gyvuliai suėda daugiau žolinių pašarų ir tam pačiam priesvoriui gauti reikia mažiau koncentruotų pašarų.

Norint gauti vidutinius mėsai auginamo prieauglio priesvorius tvartiniu laikotarpiu, pagal maistingumą rekomenduojama tokia raciono struktūra: stambieji pašarai – 25-35 proc., sultingieji - 35-45 proc., koncentruoti - 30-35 proc.; siekiant didesnių priesvorių ir šeriant intensyviai – atitinkamai 20-25 proc., 35-40 proc. ir 38-48 proc.

Priklausomai nuo norimo gauti priesvorio, pašarų reikmė vienam gyvuliui per metus gali būti tokia: šieno – 0,65-0,95 t, vasarinių šiaudų – 0,15-0,28 t, siloso – 2,8-3,36 t, koncentruotų pašarų – 0,34-0,42 t, melasos – 0,02-0,05 t, žaliosios masės – 3,25-4,15 t. Penint atvirose aikštelėse, pašarų reikmė padidėja 10-12 procentų.

Vasarą nekastruoti buliukai laikomi pririšti tvarte ir sočiai šeriami žaliaisiais pašarais. Koncentratų pagal maistingumą duodama 20-30 procentų. Mėsai auginamos telyčios ir buliukai kastratai ganomi ganykloje palaidi. Jeigu ji derlinga, koncentratų galima ir neduoti. Svarbu, kad gyvuliai būtų aprūpinti vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis. Priklausomai nuo mėsinių galvijų veislės, prieauglis mėsai parduodamas 400-700 kg svorio. Tiek jis sveria būdamas 15-21 mėn. amžiaus.