Dygminai yra vienamečiai graižažiedžių šeimos augalai. Pagrindinė dygminų produkcija - neturintis nuodingų medžiagų aukštos kokybės aliejus. Išspaudose yra nemažai baltymų ir palyginti daug ląstelienos, todėl jos tinka galvijams, avims bei ožkoms šerti. Iš sumedėjusių
vegetatyvinių augalo dalių galima gaminti briketus ekologiniam kurui.

Dygminai priskiriami prie šilumamėgių, trumpadienių, gerai pakeliančių sausras augalų. Todėl jie auginami pietinėse – Afrikos, kai kuriose Pietų ir Vakarų Europos, Vidurinės ir Pietryčių Azijos - šalyse. Nemažai dygminų sėjama JAV, Čilėje, Irake, Bangladeše. Mažiau - Vokietijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Ukrainoje. Pagrindiniai dygminų eksportuotojai yra JAV ir Australija, o importuotojai - Izraelis, Europos Sąjungos šalys ir Japonija. Į Lietuvą dygminai iš Vokietijos ir Čekijos įvežti 1996 metais.

Dygminų stiebai apie 0,8–1,0 m aukščio, statūs, šakoti. Priklausomai nuo pasėlio tankumo, ant vieno augalo būna iki 95 žiedynų. Nors yra dygminų su įvairių spalvų žiedais, tačiau labiausiai paplitę geltonos, oranžinės ar raudonos spalvos žiedais žydintys augalai. Vaisius – sėklavaisis, primenantis saulėgrąžas. Luobelė tvirta, sunkiai perskeliama ir sudaro apie 40 proc. sėklų svorio. Subrendusios sėklos neišbyra. 1 000 sėklų sveria 20–50 g.

Šaknys liemeninės, įsiskverbia į dirvą nuo 0,5 iki 2 metrų gylio. Todėl sausros vegetacijos metu dygminams nėra labai pavojingos, lyginant su kitais Lietuvoje auginamais žemės ūkio augalais.

Dygminų auginimo
agrotechnika

Priklausomai nuo oro temperatūros, sudygus dygminams centrinis stiebas susiformuoja per 2–3 savaites, todėl tuo metu dygminai gali pralaimėti konkurencinę kovą su greitai augančiomis piktžolėmis. Augalai gerai toleruoja sausras. Pasėlis pradeda žydėti birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Priklausomai nuo veislių, klimato sąlygų ir pasėlio tankumo, žydėjimas tęsiasi 2–3 savaites. Kiekvienoje žiedo galvutėje subręsta 15–30 sėklų. Maždaug po keturių savaičių, t.y. dažniausiai rugsėjo antroje pusėje, sėklos subręsta. Vegetacijos laikotarpis tęsiasi 110–140 dienų.

Sudygę dygminai nebijo net iki -60C šalnų. Tačiau daugiau neigiamos reikšmės derliui turi šalti ir lietingi orai masinio žydėjimo metu. Tinkamiausios sąlygos, kai žydėjimo ir sėklų užmezgimo laikotarpiu būna šilta, sausa ir saulėta.

Nors dygminai nėra reiklūs dirvožemiui, rūgščių ir užmirkusių dirvožemių netoleruoja. Tinkamiausi yra drenuoti dirvožemiai.

Priešsėliai ir sėja

Geriausi priešsėliai – žieminiai javai, kukurūzai. Dygminai yra geras priešsėlis vasariniams grūdiniams augalams. Negalima atsėliuoti arba sėti po saulėgrąžų, garstyčių, rapsų, pupų. Lietuvos žemės ūkio universiteto bandymų stotyje toje pačioje vietoje dygminai sėti dvejus metus iš eilės, tačiau dėl to nei ligų nepadaugėjo, nei derlius nesumažėjo. Dygminų šaknys ilgesnės negu javų ar linų, todėl efektyviau panaudoja maisto medžiagas, kurių nesunaudojo prieš tai augę augalai.

Dirva turi būti nepiktžolėta. Iš rudens nuėmus priešsėlio derlių, nuskutamos ražienos. Vėliau suariama 25 cm gyliu. Išberiamos fosforo bei kalio trąšos ir laukas sukultivuojamas. Pavasarį prieš sėją sukultivuojama 5–8 cm gyliu, išberiamos trąšos ir laukas suakėjamas. Rekomenduojama tręšti N60P80K90 kg/ha trąšų norma, tačiau LŽŪU bandymų stotyje dygminų skirtumo šiemet nepastebėta ir netręšiant pasėlių (tręšti tik priešsėliai 2003 m.).

Sėjai naudojama sėkla turėtų būti 95 proc. švarumo ir ne mažiau kaip 85 proc. daigumo. Dygminai turi būti sėjami kartu su ankstyvuoju vasarojumi – Lietuvoje dažniausiai tai būna balandžio trečiąjį – gegužės pirmąjį dešimtadienį. Vėliau pasėjus, sumažėja derlius ir jo kokybė, ypač dėl pavėluoto derliaus nuėmimo, dėl netinkamų orų rudenį. Be to, vėlai pasėti dygminai būna mažesni, prasčiau šakojasi, mažesnis sėklų derlius ir aliejaus kiekis, nors orai ir būna palankūs. Dygminai gali būti sėjami, priklausomai ir nuo turimos priežiūrai technikos ir dirvos piktžolėtumo, 45; 30 ir 12–15 cm tarpueiliais.

Platesnėse eilėse augalai daugiau šakojasi, purenant tarpueiliuose sunaikinamos piktžolės. Sėjant siaurais tarpais, dygminai mažiau šakojasi, gali nustelbti lėtai augančias piktžoles. Tačiau siaurais tarpais galima sėti tik nepiktžolėtose dirvose, nes greitai augančios piktžolės stelbia dygminus.

Sėklos norma, priklausomai nuo tarpueilių pločio, yra nuo 15 iki 40 kg/ha. Didesnis sėklų kiekis nei sėklų derliaus, nei aliejaus kiekio nedidina, tik dygminai geriau konkuruoja su piktžolėmis. Tankus pasėlis leidžia dygminams konkuruoti su vėlyvojo dygimo piktžolėmis. Sėjamoji sureguliuojama taip pat, kaip ir miežiams, kadangi dygminų sėklos dydis beveik toks pat kaip miežių. Sėklos įterpimo gylis 2,5–4,0 cm. Daigai pasirodo per 8–15 dienų.

Piktžolių naikinimas

Piktžoles, ypač jų daigus, sunaikina žemės dirbimas, tarpueilių purenimas. Cheminiam piktžolių naikinimo būdui gali būti naudojami herbicidai dualas, treflanas ir kiti. Dualas naudojamas ir augalams vegetuojant, ir prieš jų dygimą. Tiesioginio veikimo herbicidas treflanas naudojamas rudenį ar pavasarį. Tačiau treflano negalima perdozuoti, nes gali pakenkti ir dygminams. Herbicidų, kurie naikina plačialapes piktžoles, dygminų laukuose geriau nenaudoti, ypač tiesioginiu kontaktiniu būdu.

Dygminų ligos

Jei vegetacijos metu oras drėgnas ir lietingas, dygminai gali susirgti lapų dėmėtlige (Alternaria carthanti). Ant lapų ir pažiedėse susidaro didelės, rudos, netaisyklingos formos dėmės. Dygminai serga ir bakterinėmis rūdimis (Pseudomonas syringae). Jų simptomai yra panašūs kaip dėmėtligės, tačiau lapų kraštai yra geltonai žali. Ant susirgusių rūdimis (Puccinia carthand) dygminų lapų atsiranda rudų taškų. Profilaktikos priemonės – tinkamai parinktos atsparios veislės ir beicuota sėkla. Iki šiol Lietuvoje minėtų ligų dygminų pasėliuose dar nepasitaikė.

Gali pūti dygminų žiedai, galvutės, šaknys, vysti visas augalas. Profilaktikos priemonės - vengti atsėliavimų, ketverių metų sėjomainoje neturi būti dygminų, saulėgrąžų, garstyčių, rapsų, pupų, sojų.

Kenkėjai

Kenkėjų, kurie padarytų didesnę žalą dygminų derliui, nepastebėta. Potencialūs kenkėjai būtų tripsai, saulėgrąžų kandys, įvairūs aruodiniai parazitai. Profilaktikos priemonės – sėklai skirti dygminai beicuojami. Likusius grūdus reikia išvalyti ir tuojau pat sunaudoti aliejaus gamybai, nes sandėliavimo metu daugiausia žalos padaro pelės. Vegetacijos metu, esant didesnei invazijai, tikslinga nupurkšti pesticidais. Tačiau dygminus auginant ekologiniuose ūkiuose, cheminės priemonės nenaudojamos.

Derlius nuimamas, kai dauguma lapų yra rudos spalvos ir labai mažai žalumos lieka vėliausiai žydėjusių galvučių pažiedėse. Stiebas sausas, bet netrapus, lengvai rankomis kuliamos baltos sėklos. Subrendusius dygminus reikia skubėti nuimti kuo greičiau. Priešingu atveju, esant pakankamai drėgnam orui ar užsitęsus rudeniniam lietui, galvutėse dygminai gali pradėti dygti.

Derlius nuimamas tiesioginiu kombainavimu javų nuėmimo kombainais. Tačiau kombaino kratytuvo drebėjimo greitis turi būti didesnis negu kuliant kitus javus, kad neužsikimštų.

Jei reikia, sėklos džiovinamos aktyviąja ventiliacija. Švarių sėklų drėgnumas neturi viršyti 8 procentų.

Panaudojimo sritys

Iš pradžių dygminai, ypač su raudonais ir geltonais žiedais, buvo auginami kaip gėlės. Dar ir dabar iš jų daromos puokštės. Naudoti jie ir augalinės kilmės maisto dažams gaminti. Tačiau pagrindinė dygminų produkcija yra neturintis nuodingų medžiagų aukštos kokybės aliejus. Jį galima naudoti maistui be papildomo apdorojimo (rafinavimo).

Pagal dominuojančias riebiąsias rūgštis, yra dvi dygminų rūšys: daug oleino riebiosios rūgšties sukaupę dygminai ir daug linolio riebiosios rūgšties sukaupę dygminai. Abi šios rūšys vertingos, nes turi mažiausiai prisotintųjų riebiųjų rūgščių, lyginant su kitais augaliniais aliejais. Todėl paprastai dygminų aliejus parduodamas dietinių maisto produktų parduotuvėse, taip pat naudojamas farmacijoje.

Dygminuose linolo riebiosios rūgšties gali būti iki 75-79 proc. visų riebiųjų rūgščių sudėtyje, t.y. daug daugiau negu kukurūzų, sojų pupelių, medvilnės, riešutų ir net alyvų aliejuose. Todėl šio tipo aliejus naudojamas salotoms paskaninti, majonezo bei minkštų margarinų gamyboje. Dygminų aliejus praktiškai nestingsta.

Aliejus, pagamintas iš dygminų rūšies su oleino riebiąja rūgštimi, nors ir brangus, tačiau tinkamiausias bulvių traškučiams ir restoranų gurmaniškiems patiekalams kepti.

Dygminų aliejuje yra apie 30 rūšių riebiųjų rūgščių. Aliejinių rūgščių sudėtis priklauso nuo jų rūšies, veislės, meteorologinių sąlygų bei auginimo technologijos. Pavyzdžiui, oleininio tipo dygminų aliejuje yra 65-70 proc. oleino, 20–25 linolo, 3-4 palmitino, 1-2 sterino ir visiškai nerandama arba būna tik pėdsakai linolino, eukoceno bei eruko rūgšties. Linolo rūšies dygminų aliejuje randama iki 75 procentų ir daugiau linolo.

Dygminų sėklose, priklausomai nuo jų rūšies bei veislės, yra: riebalų 25-45, baltymų 14-25, ląstelienos 36-44, pelenų 8-12 procentų. Nepakeičiamųjų amino rūgščių: lizino 3,7–4,6 g/kg, histidino 4,9–6,0, arginino 9,3–10,8, metionino 2,0–2,9, treonino 3,0–3,9, serino 5,1–6,2, gliutamininės rūgšties 25,1–32,4, prolino 6,8–7,9, glicino 6,8–7,8, alanino 5,0–6,0, valino 4,5–5,5, izoleucino 2,9–3,8, leucino 7,0–8,0, tirazino 3,0–4,0 ir fenilalanino 5,7–6,8 g/kg.

Lietuvoje tirtose natūralaus drėgnumo dygminų išspaudose rasta apie 14,7 žalių proteinų, 4,9 žalių riebalų ir 51,2 proc. neazotinių ekstraktinių medžiagų.

Išspaudose yra nemažai baltymų ir palyginti daug ląstelienos. Todėl dygminų išspaudos labiau tiktų galvijams, avims bei ožkoms šerti. Tačiau užsienyje pagal specialiąją aliejaus gamybos technologiją atskirtų nuo lukštų dygminų sėklų išspaudose būna palyginti mažai ląstelienos, o baltymų apie 40 procentų. Tokios išspaudos gali būti naudojamos kaip baltyminis priedas paukščių lesaluose.

Dygminų vegetatyvinės dalys kietos, sumedėjusios, o daugumos veislių lapeliai dygūs, todėl gyvuliams šerti netiktų. Nors ten, kur nėra pakankamai geros žolės, šeriamos avys, ožkos bei galvijai, gaminamas silosas. Mūsų sąlygomis geriausia būtų gaminti briketus ekologiniam kurui.

P.S. Ūkininkai, pageidaujantys įsigyti dygminų sėklų, gali kreiptis į LŽŪU Bandymų stotį tel.(8~676) 00 672 arba (8~687) 86 019