Kai žieminių kviečių derlius siekia 8 t/ha, jų grūduose susikaupia per 170 kg/ha gryno azoto. Be to, dar apie 30–40 kg N/ha lieka šiauduose ir kitose augalų liekanose. Tačiau paprastai niekada tokia didelė azoto trąšų norma žieminiams kviečiams neduodama, kadangi dalį maisto medžiagų augalai gauna iš dirvožemio atsargų.

Be jokio tręšimo azoto trąšomis žieminiai kviečiai išaugina vidutiniškai 66 proc. optimaliai tręštų augalų grūdų derliaus. Grūduose vidutiniškai sukaupiama 102 kg/ha azoto. Visas azoto kiekis yra iš dirvos rezervų. Žieminiai miežiai, palyginti su kitais javais, azoto iš dirvos paima mažiausiai. Žieminiai kvietrugiai, rugiai ir rapsai užima tarpinę vietą. Beje, reikia prisiminti, kad kviečiai paprastai auginami po geriausių priešsėlių bei derlingiausiose dirvose, todėl turi geresnes sąlygas pasinaudoti dirvoje esančiais azoto junginiais. Galima daryti šias prielaidas:

gerose dirvose pavasarį visuomet yra daugiau augalams prieinamų azoto junginių negu lengvuose, lengvai išplaunamuose dirvožemiuose; sunkesnėse dirvose priešsėlio paliktas ar rudenį dėl mineralizacijos susidaręs azotas žiemą išsiplauna mažiau;

vietovės, kur dirva nuolat aprūpinta drėgme, yra mažiau priklausomos nuo kritulių; ten palankesnės sąlygos mineralizacijai ir azotui pasisavinti;

plačialapiai augalai, tokie kaip rapsai ar bulvės, palieka palyginti gerą dirvos struktūrą ir lengvai irstančias augalų liekanas; po jų pasėti augalai geriau pasisavina azoto junginius;

kuo vėliau subręsta augalai, tuo daugiau (dėl ilgesnio vegetacijos periodo) jie gali panaudoti laisvojo azoto.

Be specifinių skirtumų tarp atskirų augalų rūšių, yra didžiulis skirtumas tarp mažiausio ir didžiausio derliaus. Lemiamą vaidmenį turi dirvos ir klimato sąlygos. Kuo daugiau dirvoje yra azoto organinių medžiagų pavidalu, tuo daugiau jo gali gauti augalai. Nuolat organinėmis trąšomis (mėšlu, skystu mėšlu, nuotekų dumblu ar kompostu) tręšiamose dirvose visuomet yra daugiau azoto junginių negu ilgai tręštose mineralinėmis trąšomis.

Maisto medžiagų išsiplovimas

Rudenį, kai vyrauja palankios organinių medžiagų mineralizacijos sąlygos, sekliai įdirbtose ražienose yra užtektinai drėgmės ir jose gerai vyksta oro apykaitos procesai, skatinama aktyvi mikroorganizmų ir kitų dirvos gyvūnų veikla. Tuomet dirvoje susidaro didesni lengvai išplaunamų azoto junginių kiekiai. Jei rudenį mažai lyja (tai pasitaiko labai retai), beveik iki gruodžio mėnesio nitratai išsiplauna labai lėtai. Dažni lietūs rudenį nitratus iš dirvožemio plauna labai sparčiai. Kiek jų gali būti išplauta iki vegetacijos pradžios pavasarį, priklauso nuo klimato sąlygų žiemą bei ankstyvą pavasarį.

Šiuo metu tiriamas azoto poreikis atskiroms javų rūšims bei žieminiams rapsams: kiek augalams tam tikru augimo tarpsniu reikia azoto (skaičiuojamas visas esantis dirvoje, prieinamos formos ir gautas tręšiant).

Javams skaičiuojami du pirmieji tręšimai ir neįskaičiuotas vėlyvasis, paskutinis tręšimas. Žieminiams rapsams yra nurodomas visas jų tręšimas per vegetacijos periodą. Azoto poreikis paskaičiuotas imant vidutines jo atsargas dirvoje.

Kokios tręšimo strategijos laikytis?

Nustatyta azoto trąšų norma javams paprastai dalijama į dvi dalis. Didžiausia dalimi tręšiama, kai augalai jau būna pakankamai išsivystę. Startinis trąšų normos dydis priklauso nuo:

• pasėlių būklės: silpnai išsivystę, reti ar po žiemojimo nukentėję;
• azoto atsargų dirvoje.

Kadangi pagal augalams prieinamo azoto kiekį dirvoje tiksliai apskaičiuoti trąšų normos praktiškai ne visuomet pavyksta (nes tas kiekis labai greitai kinta), trąšų normą ir tręšimo laiką dažniausiai lemia oro sąlygos. Šalti, sausi ar drėgni orai mineralizacijos procesus stabdo; aukšta temperatūra, pakankama dirvos drėgmė bei gera jos aeracija – skatina.

Azoto trąšų kainos kyla, todėl jų naudojimas turi būti kuo racionalesnis ir greitai atsiperkantis. Pavyzdžiui, žieminių kviečių 1 tonai grūdų išauginti reikia apie 30 kg N, 11 kg P2 O5, 19 kg K2O ir 4 kg MgO. Toks apytikris maisto elementų santykis turi būti išlaikytas didinant ar mažinant trąšų normas.

Didžiausi grūdų derliaus priedai gaunami tręšiant azotu. Kokią įtaką skirtingos azoto trąšų normos turi kviečių grūdų derliui bei kai kuriems jo parametrams, matyti iš Vokietijoje atliktų bandymų rezultatų.

Didinant azoto normas, grūdų derlius atitinkamai didėja, tačiau iki tam tikros ribos. Matome, kad didinant azoto normas per 160 kg/ha, grūdų derlius praktiškai jau nebedidėja, o išbėrus 240–250 kg N/ha, jis turi tendenciją mažėti. Optimali azoto norma žieminiams kviečiams yra 185 kg/ha. Tačiau grūduose augalai azoto sukaupia daugiausiai patręšti 205 kg N/ha norma.

Didėjant trąšų normoms, azoto panaudojimas mažėja. Patręšus pasėlį 10 kg N/ha, augalai panaudoja apie 58 proc. išbertų azoto trąšų, tuo tarpu normą padidinus iki 250 kg N/ha, panaudojimas sumažėja daugiau kaip perpus. Mat azoto trąšos yra linkusios greitai išsiplauti ir, išbėrus didesnius jų kiekius, augalai nebesuspėja jų pasisavinti, o plovimo procesai vyksta nuolat. Peršasi išvada, kad nenaudinga didesnių azoto trąšų normų berti vienu kartu. Geriau jas dalinti į kelis kartus: taip bus ne tik pasiekta ekonominė nauda, bet ir sumažės aplinkos tarša. Optimali vienkartinė azoto trąšų norma, derinant jų nuostolius su išbėrimo sąnaudomis, yra 60–70 kgN/ha. Tada azoto nuostoliai neviršija 50 proc.

Baltymų kiekis grūduose didėja tręšiant iki 200 kg N/ha. Grūdų baltymingumui didelę įtaką turi azoto trąšų išbėrimo laikas, tačiau minėtuose bandymuose tokie variantai nebuvo numatyti. Daugelio kitų bandymų duomenys bei kai kurių ūkininkų patirtis rodo, kad patręšus kviečius paskutiniojo lapo pasirodymo tarpsniu, labiau didėja 1 000 grūdų masė. Tręšiant vėliau – nuo pirmųjų akuotų pasirodymo iki varpos išlindimo iš lapamakštės - grūdų derliaus priedo beveik negaunama, tačiau grūdų baltymingumas labai padidėja.

Galutinis azoto trąšų efektyvumas apskaičiuojamas, įvertinus gautą grūdų derliaus priedą, tenkantį kiekvienam panaudoto azoto kilogramui. Kuo didesnė azoto trąšų norma, tuo jų efektyvumas mažėja. Kai buvo išberta tik 10 kgN/ha, kiekvienas panaudoto azoto kilogramas didino kviečių derlių 32,4 kg . Tuo tarpu išbėrus 250 kgN/ha, grūdų derliaus priedas siekė vos 8,4 kg arba buvo beveik 4 kartus mažesnis, lyginant su mažiausia azoto trąšų norma.

Visa tai įvertinus pinigais matyti, kad esant vidutinei azoto trąšų kainai 1 Lt/kg veikliosios medžiagos, o vidutinei kviečių grūdų kainai 380 Lt/t, panaudojus 10 kg N/ha, kiekvienam padarytų išlaidų litui tenka 12,3 Lt pajamų. Tuo tarpu tręšiant 210 kg N/ha azoto normos, pajamos sumažėja iki 4,1 Lt, o tręšiant maksimalia 250 kg N/ha norma, šis rodiklis tepasiekia 3,2 Lt arba per 10 kartų mažesnis negu tręšiant mažiausia trąšų norma. Tai dar kartą įrodo, kad negalima siekti didelių derlių, naudojant pernelyg dideles azoto trąšų normas. Reikia sugebėti parinkti optimalias jų normas, kad didėtų ne tik grūdų derlius, bet ir ekonominiai rodikliai.

Visa tai įvertinus, galima padaryti išvadą, kad žieminiams kviečiams optimali azoto trąšų norma yra apie 210 kg N/ha. Ją nustatant, kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti dar į daugelį kitų faktorių: dirvos bei vietos klimato sąlygas, priešsėlį, sėjos laiką, kviečių veislę, trąšų naudojimo laiką ir kita.

Pagal užsienio spaudą parengė
dr. Algirdas ALEKSYNAS