Ekologiško maisto poreikis išaugo ypač aukšto pragyvenimo lygio šalyse. Jo gamyba tapo svarbia sritimi bendroje maisto rinkoje. Vienas iš faktorių, lemiančių ekologiško maisto paklausos didėjimą, yra žmonių nerimas dėl intensyvaus ūkininkavimo šalutinio poveikio aplinkai ir sveikatai.

Stiprios ekonomikos šalyse ekologiškam maistui yra skiriama 2-4 proc. visų maistui skiriamų išlaidų. Tarptautinis prekybos centras (ITC) prognozuoja, kad 2005 m. išlaidos ekologiškam maistui sudarys 5-10 procentų.

Šiuo metu cukrus yra tik šalutinis produktas greitai augančioje pasaulinėje organinės produkcijos rinkoje. Tikimasi, kad 2005-2006 m. pasaulyje bus pagaminama 190 tūkst. t organinio cukraus, o tai sudarys 1 proc. išlaidų, skiriamų organiniam maistui.

Ekologiškiems cukriniams runkeliams auginti nėra sukurta specialių direktyvų, galioja tie patys reikalavimai, kaip ir kitiems augalams. Ekologiška cukraus žaliava perdirbama ne tuo pačiu laiku ir ne toje pačioje vietoje kaip tradicinė (intensyvaus ūkio). Tačiau tai nereiškia, kad ekologiškus šakniavaisius privaloma perdirbti tik tam skirtuose fabrikuose. Ekologiška žaliava yra perdirbama prieš ar po tradicinės cukraus žaliavos perdirbimo. Ekologiško cukraus fabrikams specialių technologinių reikalavimų nėra, išskyrus apribojimus, taikomus gamybos procese naudojamoms rūgštims ir kitiems ne žemės ūkio ingredientams, draudžiamiems vartoti ekologinėje gamyboje. Cukraus gamyboje leidžiama naudoti natrio karbohidratą, natrio hidroksidą ir sieros rūgštį. Runkelių sultims nuskaidrinti galima naudoti tik kalkes.

ES nuo 1992 m. prekiaujama ekologišku cukrumi, pagamintu iš cukranendrių. 1999 m. Danijoje perdirbti pirmieji Europoje organiniai cukriniai runkeliai ir pagaminta 400 t cukraus. Nepaisant didelės savikainos ir auginimo rizikos, ekologiškų cukrinių runkelių plotai plečiasi. Tuo pačiu didėja ir cukraus gamyba. 2000 m. pagaminta 3 000 t ekologiško cukraus: Vokietijoje – 2 000 t ir Olandijoje – 1 000 tonų. Anglijoje 2001 m. pagaminta 10 000 t ekologiško cukraus. Šioje šalyje sparčiai didėja augintojų skaičius.

Ekologiškų cukrinių runkelių auginimo technologija nuo intensyviosios skiriasi tuo, kad nenaudojamos sintetinės medžiagos.

Svarbiausi ekologiškų cukrinių runkelių auginimo aspektai:Tręšimas ir veislės

Naudojamos tik organinės kilmės trąšos: mėšlas, kompostas, žalioji trąša, kalio magnezija, kalio sulfatas ir kitos.

Specialių, tinkamų ekologiniam ūkiui veislių dar nėra sukurta. Tinkamiausios veislės tos, kurios adaptuotos tam tikram regionui. Taip pat labai svarbu parinkti veisles, kurios greitai augtų ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, kuomet gausiai plinta kenkėjai. Draudžiama naudoti genetiškai modifikuotas veisles.Sėkla ir sėja

Naudojama sintetiniais fungicidais ir insekticidais neapdorota sėkla. Sėjama kuo anksčiau. Jei pasėlis bus akėjamas, sėjama tankiau - 185-222 tūkst. vnt. ha-1 (10-12 cm tarp sėklų), jei nebus akėjama -120-130 tūkst. vnt. ha-1 (17,0-18,5 cm tarp sėklų). Pasėlių priežiūra

Piktžolių naikinimas. Mechaninių priemonių parinkimas piktžolėms naikinti priklauso nuo runkelių vystymosi tarpsnio:

• iki runkelių sudygimo piktžoles galima naikinti akėčiomis;
• kai runkeliai turi 2-4 tikruosius lapelius (BBCH 12-14), piktžolės naikinamos akėjant, ravint, purenant lysveliniu purentuvu;
• vėlesniais tarpsniais, nuo 6 tikrųjų lapelių iki runkeliai uždengia tarpueilius (BBCH 16-39), akėjama, ravima, purenama lysveliniu, virbaliniu, pirštiniu, rotaciniu ir šepetiniu purentuvais, kaupiama-vagojama. Suvėlinus piktžolių naikinimo pradžią, didėja šio darbo sąnaudos ir mažėja cukraus derlius.

Piktžolės naikinamos ir bioherbicidais. Nuo 1980 m., kuomet buvo įregistruotas pirmasis bioherbicidas, dabar yra sukurta mažiausiai 15 naujų biokontrolės preparatų ir identifikuota apie 100 mikroorganizmų, galimų naudoti piktžolėms naikinti. Tačiau biologiniai preparatai veikia lėtai ir nepakankamai naikina piktžoles, todėl gamyboje jie plinta lėtai. Lietuvoje tokių preparatų nėra registruota.

Grybinės ligos ir apsauga nuo jų. Cukrinių runkelių daigus pažeidžia daigų juodšaknė (sukėlėjai: Phoma betae, Phytium ultimum Throw, Aphanomy-
ces cochloides Dreschler, Rhizoctonia solani Kuhn.), o lapus pažeidžia rudmargė (sukėlėjas - Cercospora beticola Sacc.), baltuliai (sukėlėjas - Ramularia beticola), fomozė (sukėlėjas - Phoma betae Frank.), tikroji miltligė (sukėlėjai: Erysiphe communis L.K., Erysiphe betae Weltzein), rūdys (sukėlėjas - Uromyces betae Lev.).

Ekologiniame ūkyje grybines lapų ligas leidžiama naikinti fungicidais: 1 proc. bordo mišiniu ir 0,5 proc. vario oksichloridu. Be to, naudojami biologiniai preparatai ir augalų ekstraktai. Rekomenduojama auginti ligoms atsparias veisles: Sofarizo, Dorena ir kt.

Runkelių kenkėjai ir apsauga nuo jų. Runkelius dažniausiai pažeidžia runkeliniai amarai (Aphis fabae Scop.), runkelinės musės (Pegomya hyoscyami Panz.) ir runkelinės spragės (Chaetocnema concinna Marsh.). Jei runkelius pažeidė nematodai, būtina užkrėstuose plotuose auginti varpinius augalus ar dobilus, gausiau tręšti fosforu ir kaliu. Išvengti sprakšių lervų daromos žalos įmanoma tik įvertinus jų kiekį dirvoje. Radus daugiau kaip 15 lervų 1 m2, reikėtų iš viso nesėti runkelių. Insekticidai nuo minėtų kenkėjų nenaudojami.

Ekologiniame ūkyje ypač svarbu laikytis visų agrotechnikos reikalavimų, nes tai priemonės, kurios padeda sumažinti ligų sukėlėjų ir kenkėjų daromą žalą: laikytis sėjomainos, laiku tręšti, giliai ir kokybiškai aparti runkelių liekanas, tolygiai pasėti (ankstyvoji ir optimalaus gylio sėja), ardyti susidariusią plutą, naikinti piktžoles, kalkinti dirvas, sutvarkyti drenažą, sunaikinti po kaupavimo likusias augalų liekanas.

Kadangi auginant cukrinius runkelius, kaip ir kitus ekologiškus augalus, draudžiama naudoti sintetinius pesticidus ir trąšas, daug sunkiau laiku ir efektyviai sunaikinti piktžoles, kenkėjus ir ligų sukėlėjus. Šakniavaisių derlius gaunamas 20-60 proc. mažesnis, palyginti su išaugintu intensyviame ūkyje. Tačiau tai iš dalies yra kompensuojama 50-55 proc. didesne supirkimo kaina.