Lietuvai tapus ES nare, svarbu gaminti konkurencingus, rinkoje paklausius  žemės ūkio produktus pagal tausojamosios žemdirbystės plėtros principus. Tausojamojo ūkininkavimo srityje ypatingas dėmesys skiriamas ekologiniam žemės ūkiui, kuris sukuria ekonominei, socialinei, gamtosaugos bei etnokultūrinei kaimo plėtrai palankią aplinką ir leidžia gerinti gyvenimo kokybę.

ES Bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą. Europoje metinis šios rinkos augimas sudaro apie 30 proc. Šis ūkininkavimo būdas sparčiai plinta ir Lietuvoje. Ekologinio žemės ūkio plėtros plane 2006 metams numatyta siekti 5 proc. nuo viso ūkininkaujamo žemės ploto.

Ekologiškai ūkininkaujantiems valstybės parama teikiama nuo 1997 m., tad jau sukaupta tam tikra patirtis. Galima prognozuoti, kad daugiausia paramos pagal KPP agrarinės aplinkosaugos priemonę Lietuvoje bus skiriama ekologiniam ūkininkavimui plėtoti.

Lietuvos ūkis perorientuojamas į ekologinį daug sparčiau negu kai kuriose Vakarų šalyse. Tai rodo ekologinio ūkininkavimo sektoriaus augimo tempai.

2003 m. sertifikuota 700 ūkių, jų plotas pasiekė 23,3 tūkst. ha. Palyginti su 2002 m., jis išaugo net 2,6 karto. Dau-giausiai 2002 m. ekologiškai buvo ūkininkaujama Molėtų (933 ha), Varėnos (782 ha), Klaipėdos (709 ha), o 2003 m. - Šalčininkų (2 579 ha), Ukmergės (1 375 ha), Ignalinos (1 359 ha) rajonuose.

Anksčiau buvo manyta, kad ekologiškai ūkininkauti verta tik mažuose ūkiuose, tačiau dabar vidutinis ekologinės gamybos ūkis yra kelis kartus didesnis negu vidutinis įprastinės krypties ūkis. Tradicinės gamybos ūkis 2003 m. buvo 10,5 ha., o vidutinis ekologinės gamybos ūkis Lietuvoje pasiekė 33 ha (2000 m. buvo 20 ha). Ekologiškai ūkininkaujama ir mažuose, ir dideliuose ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse. Didžiausias ekologinės gamybos ūkis – 567 ha. Dideli ūkiai pasirinko ekologinio ūkininkavimo kryptį, tikėdamiesi sėkmingai konkuruoti rinkoje. Be to, reikšmingos yra ir valstybės mokamos kompensacinės išmokos už sertifikuotą žemės plotą. Tačiau ūkininkams, kurie ekologinio ūkininkavimo imasi vien dėl išmokų, greitai tenka pasitraukti iš šios veiklos, jeigu nieko savo ūkyje nekeičia ir ūkininkauja senais metodais. Už ekologinio ūkininkavimo taisyklių pažeidimus 5 metams atimti sertifikatai iš 7 ūkių. Yra ir kitokių pavyzdžių - 2003 m. už pavyzdingą ūkininkavimą padėkos raštus gavo 10 ūkininkų.

2003 metais buvo sertifikuota 12 pirmųjų ekologinės žuvininkystės ūkių, kurie ekologiškai žuvis augina beveik 3 tūkst. ha plote. Tai nauja ekologinės gamybos sritis, kuri papildys ekologiškų produktų asortimentą. Ekologinė žuvininkystė sėkmingai plėtojama Norvegijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Islandijoje ir kitose šalyse.

Augant ekologinių ūkių skaičiui, daugėja ir įmonių, perdirbančių ekologišką produkciją. 2002 m. sertifikuota 13 ekologišką produkciją perdirbančių įmonių, 2003 m. – 18 (pieno, grūdų, daržovių perdirbimo įmonės). Vis daugiau ekologiškos produkcijos savo ūkiuose perdirba ir patys ūkininkai. Aštuoniolikoje sertifikuotų ūkių džiovinami vaistiniai ir prieskoniniai augalai, vaisiai ir uogos, daiginami grūdai, rauginamos daržovės, gaminami miltai. 2003 m. sertifikuoti 9 natūralios produkcijos rinkėjai, 6 įmonės, tiekiančios pagalbines medžiagas, kurios yra leidžiamos naudoti ekologinės gamybos ūkyje, 1 ekologiškų produktų realizacijos įmonė. Plečiasi ir ekologiškų produktų asortimentas.

Ekologiškos produkcijos gamintojai galėtų daugiau auginti ekologiškų grūdų, ypač trūksta kviečių, rugių, miežių. Vis dar nepakankamai užauginama ekologiškų daržovių, bulvių, vaisių ir uogų. Tad ūkininkams yra didelės galimybės plėsti savo veiklą.

Pagal patvirtintą Ekologinio žemės ūkio plėtros programą 2006 m. sertifikuotas žemės plotas turėtų sudaryti 5 proc. žemės ūkio naudmenų (2003 m. buvo 1 proc.). Tolesnę ekologiško ūkininkavimo plėtrą skatins vartotojų švietimas, ūkininkų mokymas, kooperacija, dėmesys ekologiškos produkcijos perdirbimui ir rinkodarai. Vienas iš svarbiausių ekologiško ūkininkavimo plėtros veiksnių yra švietimo ir mokymo įstaigų veikla, masinės informacijos priemonės. Kuriama ekologiškų produktų duomenų bazė sudarys prielaidas informacijai kaupti ir skleisti įvairioms tikslinėms grupėms – perdirbėjams, prekybininkams, vartotojams, padės formuoti visuomenės nuomonę apie ekologiškų produktų naudą sveikatai. Padidėjus gamybos apimtims ir ekologiškų produktų asortimentui, atsiras daugiau galimybių juos parduoti kitose ES valstybėse. Ekologinė gamyba taps viena iš alternatyvių darbo vietų kūrimo kaime priemonių.

Ekologiškų produktų rinka

Svarbūs ekologiško ūkininkavimo rinkodaros laimėjimai yra sertifikavimo sistemos bei Lietuvos ekologiškų produktų ženklo sukūrimas. Europos ekologiško ūkininkavimo veiksmų plane jau yra numatytas privalomas ES ekologiškos produkcijos ženklas. VšĮ „Ekoagros” sertifikuotą lietuvišką produkciją galima parduoti ir ES bendrojoje rinkoje. Lietuva yra viena iš 18 pasaulio valstybių, gavusi IFOAM (Tarptautinės ekologinio žemės ūkio judėjimo federacija) akreditaciją ir priimta į UKROFS (Jungtinės Karalystės ekologiškų maisto produktų standartų registras). Taigi lietuviški ekologiški produktai atitinka aukščiausius standartus.

Nors sukurti tvirti teisiniai rinkodaros pamatai, ekologiškų produktų realizavimo sistema kol kas dar nėra susiformavusi. Nepakankamai dėmesio skiriama rinkos tyrimams bei rinkodarai. Skatinama produkcijos gamyba, o rinkos dar nesurastos. Viena iš mažo ekologiškų produktų rinkos augimo priežasčių - dar nesukurtos šių produktų prekybos struktūros. Tik 45 proc. sertifikuotos produkcijos parduodama kaip ekologiška, už ją gaunamas 20–40 proc. kainos priedas. Tai lemia kita (bene svarbiausia) nedidelės ekologiškų produktų paklausos priežastis – mažos gyventojų pajamos. Tiesiogiai iš ūkių parduodama 21 proc. ekologiškų produktų, mugėse ir turguose - 40 proc., parduotuvėse - 14 proc., kitur (dalį suvartoja augintojo šeima) - 25 proc.

Anglijoje ekologiškos produkcijos vartotoją išugdė mažos specializuotos ekologiškų, sveikų produktų parduotuvės. Tik vėliau, išaugus apyvartai, ekologiškais produktais susidomėjo stambūs prekybos tinklai. Lietuvoje didieji prekybos tinklai („VP Market“, „Rimi“, „Iki“) jau kuria ekologiškų produktų marketingo koncepcijas ir pradeda steigti ekologiškų produktų skyrius. Tačiau gamintojai kol kas negali užtikrinti nuolatinio tiekimo, trūksta didesnio produkcijos kiekio. Ekologiškų produktų stygius (menkas ekologiškų produktų asortimentas, nepastovus jų tiekimas) stabdo ir specialių ekologiškų produktų parduotuvių tinklo plėtrą bei riboja ekologiškų produktų reklamą. Todėl būtina ekologiškos produkcijos gamintojų kooperacija, užtikrinanti pastovų produktų tiekimą vietos bei ES bendrajai rinkai.

Ekologiškų produktų paklausą ES rinkoje rodo jų importo dalis. Anglija importuoja net apie 70 proc. ekologiškų produktų, Olandija - apie 60 proc. Austrija, pati gamindama daug ekologiškų maisto produktų, net 30 proc. jų įsiveža.