Cukringumas negali būti vienintelis cukrinių runkelių šakniavaisių kokybės rodiklis, nes nuo alfa-amino azoto kiekio net iki 67 proc. gali priklausyti cukraus nuostolių dydis melasoje ir baltojo cukraus kristalizacija. Esant vienodam biologinio cukraus kiekiui cukrinių runkelių šakniavaisiuose, perdirbimo metu dėl alfa-amino azoto poveikio gaunamas skirtingas baltojo cukraus kiekis.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje į cukraus fabrikus priimamų cukrinių runkelių kokybė pagerėjo. Šių pasikeitimų pradžia buvo 1970 m., kai cukraus fabrikai pradėjo atsiskaityti su cukrinių runkelių augintojais pagal tris kriterijus: šakniavaisių derlių, cukringumą ir alfa-amino azoto kiekį šakniavaisiuose.

Konkuruoti ES cukraus rinkoje įmanoma tik užauginus kokybišką cukrinių runkelių derlių. 2002 metais AB „Danisco Sugar Kėdainiai“ cukraus fabrike surinkta europietiška cukrinių runkelių kokybės analizavimo linija, kurioje cukrinių runkelių šakniavaisių kokybė šiemet bus nustatoma, kaip ir Europos Sąjungoje. Labai svarbu apibendrinti atliktus alfa-amino azoto tyrimų duomenis, kad būtų galima nustatyti kokybiškų cukrinių runkelių šakniavaisių užauginimo galimybes.

Alfa-amino azoto susikaupimą cukrinių runkelių šakniavaisiuose lemia auginimo vietos parinkimas ir skirtingos meteorologinės sąlygos. Dar didesnę įtaką daro didelės tręšimo normos, kurios pirmiausia padidina alfa-amino azoto kiekį. Nuo šių trijų faktorių (meteorologinių sąlygų, dirvos parinkimo ir tręšimo) įtakos cukrinių runkelių kokybė gali priklausyti iki 90 procentų. Vokietijos mokslininkai, apibendrinę gausybę alfa-amino azoto tyrimų, išskyrė keletą faktorių, kurie labiausiai lemia jo kau-pimąsi cukrinių runkelių šakniavaisiuose.

Europoje apibendrinus įvairius tyrimus, cukriniai runkeliai buvo pradėti tręšti azotu atsižvelgiant į pavasarį dirvoje esantį mineralinio azoto kiekį. Pagrindinis azoto kiekis buvo atiduodamas prieš sėją, papildomas tręšimas paankstintas ir sumažintos jo normos. Šiuo metu dauguma Europos cukrinių runkelių augintojų papildomai tręšia tik iki birželio pirmosios dienos.

Alfa-amino azoto tyrimai

Daugiau kaip prieš dešimtmetį pirmą kartą Lietuvoje, Rumokų bandymų stotyje, buvo tirta azoto trąšų įtaka alfa-amino azoto kiekiui cukrinių runkelių šakniavaisiuose. Amonio salietra buvo išberta prieš sėją tokiomis normomis: N45(45+0), N90(90+0), N135(135+0), N180(180+0), bei prieš sėją ir papildomai - N45(0+45), N90(45+45), N135(90+45), N180(135+45), N225(180+45). Pirmasis skaičius rodo azoto normos dydį, antrasis - azoto kiekį, išbertą prieš sėją, o trečiasis - papildomai išbertą azoto kiekį.

Didėjant priešsėjinio tręšimo azotu normai, alfa-amino azoto kiekis cukrinių runkelių šakniavaisiuose atskiruose variantuose padidėjo 43,0-163,5 proc., lyginant su kontrole. Didesnis negu optimalus alfa-amino azoto kiekis (90 mg 100 g-1 cukraus) buvo nustatytas cukrinių runkelių šakniavaisiuose, tręštuose azotu po 180 ir 225 kg ha-1. Kiekvienas prieš sėją išbertų azoto trąšų kiekio padidinimas 45 kg ha-1 veikliosios medžiagos alfa-amino azoto kiekį šakniavaisiuose padidindavo 19,3-40,6 procento. Tą patį azoto kiekį išbėrus vienu kartu, alfa-amino azoto kiekis šakniavaisiuose buvo 1,6-9,4 proc. mažesnis. Nustatyta, kad didėjant išberiamam azoto kiekiui į dirvą, šakniavaisiuose didėjo ir alfa-amino azoto kiekis.

Veislės svarba

Alfa amino azoto kaupimasis cukrinių runkelių šakniavaisiuose turi natūralias ribas, kurios priklauso nuo veislės savybių. Rumokų bandymų stotyje tirta azoto trąšų 120 ir 180 kg ha–1 (veikliosios medžiagos) įtaka alfa-amino azotui susikaupti cukrinių runkelių Mežotnenskij h.18, Amethyst, Matador, Perma veislių šakniavaisiuose ).

Azoto trąšos išbertos prieš sėją. Cukrinių runkelių veislės Mežotnenskij h.18 šakniavaisiuose (N120 fone) buvo rasta 115,4 mg alfa-amino azoto, arba 38,9 proc. daugiau negu Matador veislės. Padidinus azoto trąšų kiekį iki 180 kg ha-1 alfa-amino azoto Mežotnenskij h.18 veislės šakniavaisiuose padidėjo iki 156,0 mg, Amethyst – 103,4 mg, Matador – 96,7 mg, Perma – 102,0 mg 100 g–1 cukraus. Skirtingos veislės, augdamos vienodomis sąlygomis, sukaupia skirtingą alfa-amino azoto kiekį. Azoto trąšų 60 kg ha–1 priedas visų cukrinių runkelių veislių šakniavaisiuose padidino alfa-amino azoto kiekį ir kartu pablogino šakniavaisių kokybę.

Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje buvo tirta alfa-amino azoto kaupimosi dinamika cukrinių runkelių šakniavaisiuose. Nustatyta, kad bręstant cukriniams runkeliams alfa-amino azoto kiekis šakniavaisiuose mažėjo. Todėl cukrinių runkelių šakniavaisius, kuriuose yra daugiau sukaupta alfa-amino azoto, reikėtų pradėti kasti vėliau.

2001-2002 m. Rumokų bandymų stotyje tirta Lietuvos pietvakarių zonoje 14 tinkamiausių auginti cukrinių runkelių veislių. Šakniavaisiuose buvo nustatytas vidutinis alfa-amino azoto kiekis 87,4 mg 100 g-1 cukraus.

Trijose cukrinių runkelių veislėse - Ariana, Lorenza ir Anna - buvo atitinkamai 64,6; 67,9 ir 23,4 mg 100 g-1 cukraus didesnis alfa-amino azoto kiekis, palyginus su standartiniu (90,0 mg 100 g-1 cukraus) jo kiekiu. Visos šios veislės į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą įrašytos 1995-1999 m. Po 2000 m. į veislių sąrašą įrašytos cukrinių runkelių veislės buvo genetiškai geresnių technologinių savybių. Todėl jose alfa-amino azoto buvo nustatyta mažiau, palyginus su bandymo vidurkiu. Cukrinių runkelių selekcininkai nuolat atnaujina Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą.

Agrotechnikos ir tręšimo įtaka

Rumokų bandymų stotyje 2002 metais buvo tirtas alfa-amino azoto kiekis cukrinių runkelių šakniavaisiuose, užaugintuose „ARVI cukraus“ fabriko Marijampolės zonoje. Šių tyrimų metu nustatyta, kad alfa-amino azotas pristatomuose į fabriką šakniavaisiuose svyravo nuo 78,3 iki 265,6 mg 100 g runkelio svorio. Kuo daugiau buvo rasta alfa-amino azoto, tuo mažiau šakniavaisiai buvo cukringi. Jų cukringumas atitinkamai svyravo nuo 17,4 iki 14,6 procentų.

Tyrimo duomenys rodo, kad jau šiuo metu apie pusė augintojų sugeba išauginti kokybiškus cukrinių runkelių šakniavaisius. Tačiau dalis augintojų, besivaikydami didelių derlių arba agrotechnikos klaidas besistengdami paslėpti papildomu tręšimu azoto trąšomis, daž-niausiai pertręšia cukrinius runkelius, kurių šakniavaisiuose nustatomas padidėjęs alfa-amino azoto kiekis.

2002 metais tos pačios cukrinių runkelių veislės buvo augintos keturiuose Lietuvos regionuose ir panaudota tam regionui būdinga agrotechnika ir tręšimas. Didžiausias alfa-amino azoto kiekis buvo nustatytas Kėdainių rajone (328,5 mg 100g-1 cukraus), šiek tiek mažesnis buvo Panevėžyje (207,8 mg 100g-1 cukraus) ir Joniškėlyje (138,8 mg 100g-1 cukraus), o mažiausias - Rumokuose (68,3 mg 100g-1 cukraus). Šie duomenys rodo, kad agrotechnika ir trešimas daro didesnę įtaką alfa-amino azoto kiekiui, palyginus su veislės savybėmis.

Geros veislės savybės yra viena iš ekonomiškiausių priemonių cukraus pramonės žaliavos kokybei pagerinti. Rinkos sąlygomis cukrinių runkelių perdirbimas į kokybišką cukrų, kuris pajėgtų konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje, daug priklausys nuo efektyvaus technologinio proceso ir išaugintų cukrinių runkelių šakniavaisių kokybės.