Pabaiga, pradžia Nr. 7

Pieno ūkis

Visos naujai įstojusios šalys 2002 m. gamino 24,1 mln. t pieno, taigi pieno gamyba išsiplėtusioje ES padidėjo 20 proc. Senosiose ES šalyse apie 95 proc. pagaminto pieno superka pieninės, naujai įstojusiose - tik 72 proc., kita dalis parduodama tiesiogiai vartotojams arba sunaudojama gamintojų ūkiuose. Mažiausiai į pienines tiekia Latvijos – 53 proc., Lenkijos – 61 proc. ir Lietuvos – 63 proc. pieno gamintojai. Čekijoje priešingai: pieno surinkimas ir perdirbimas pieninėse pasiekia 92 proc.

Pieno gamybos ūkių struktūra naujai įstojusiose šalyse yra labai įvairi, tačiau daugiausia vyrauja smulkūs gamintojai. Pagal 2002 m. duomenis, šiose šalyse buvo apie 1,6 mln. pieną gaminančių ūkių, t.y. dvigubai daugiau negu ES-15 šalyse. Vien Lenkijoje tokių ūkių priskaičiuojama per 1,2 mln., tuo tarpu į pienines produkciją tiekė tik 380 tūkst. gamintojų. Panaši padėtis yra Lietuvoje ir Latvijoje, tik šiose šalyse be smulkiųjų yra nemažai ir stambių pieno gamybos ūkių.

Karvių bandos dydis. Dėl labai didelių skirtumų sunku nusakyti vidutinį melžiamų karvių bandos dydį. ES-15 šalyse vidutiniškai vienam pieno ūkiui prieš kelis metus teko 29 karvės, tuo tarpu naujosiose šalyse - tik 3. Nors kai kuriose naujosiose šalyse yra daug smulkių ūkių, tačiau didesnis pieno kiekis pagaminamas stambiuose ūkiuose. Pavyzdžiui, Čekijoje vidutinė banda yra 5 kartus didesnė negu ES-15 šalių vidurkis. ES-15 vidurkį viršija ir Estijos, Maltos bei Kipro ūkiai. Lenkijoje apie 45 proc. visų karvių buvo laikoma mažesnėse negu 10 gyvulių bandose. Geresnė padėtis Vengrijoje, kur vidutinis bandos dydis siekia 12 karvių. Ten apie 68 proc. melžiamų karvių laikoma ūkiuose su daugiau kaip 100 gyvulių.

Kvotos. Didelis pieno gamintojų skaičius labai apsunkina kvotų sistemos įvedimą bei jų tolimesnį valdymą naujai įstojusiose šalyse. Todėl kuo greičiau įvyks struktūriniai pakitimai, tuo greičiau pradės gerėti ekonominė pieno gamintojų padėtis, tuo anksčiau buvę smulkieji pieno gamintojai imsis alternatyvios žemės ūkio veiklos.

Produktyvumas. Karvių produktyvumas naujosiose šalyse yra labai skirtingas. Jis svyruoja nuo 3 100 kg pieno per metus Slovėnijoje iki 5 500 kg – Čekijoje ir Vengrijoje. Kipre primilžiai siekia 6 100 kg pieno iš kiekvienos karvės ir viršija ES-15 šalių vidurkį. Mažesnius primilžius iš dalies lemia ekstensyvus karvių laikymo būdas ir tai, jog mažiau naudojami koncentruoti pašarai. Jeigu po įstojimo į ES koncentruotų pašarų kainos sumažės, o kainos už pieną padidės, primilžiai gali išaugti gana greitai.

Kokybė. Naujai įstojusiose šalyse ne tik mažesni pieno primilžiai, bet ir žemesni jo kokybės rodikliai. Vidutinis pieno riebumas ES-15 šalyse siekia 4,07 proc., tuo tarpu įstojusiose šalyse – tik 4 proc. Žemesnis ir pieno baltymų kiekis, nors čia skirtumas nėra toks ryškus. Neišpildžius kokybinių ES reikalavimų žaliam pienui, tolimesnė ES rinka užsidaro visiems jo produktams. Toks pienas turi būti perdirbamas savo šalyje ir niekur neeksportuojamas. Pvz., 2002 m. Lenkijoje tik apie pusė parduoto pieno atitiko ES reikalavimus. Pereinamasis laikotarpis pieno kokybei pasiekti ES reikalavimus yra suteiktas iki 2006 m.

Įsigyti naują techniką bei įrangą, padedančią geriau įgyvendinti higieninius bei sanitarinius reikalavimus, yra ir bus įmanoma ne visiems ūkiams. To negalės padaryti smulkūs ūkiai. Jie bus priversti stambėti arba pasitraukti iš gamybos. Palankesnis ir mažiau kaštų reikalaujantis procesas yra smulkių pieno ūkių kooperacija. Tik apjungę jėgas ir pastangas tokie ūkiai galės konkuruoti pieno rinkoje. Kito būdo kol kas nėra ir niekas nieko geresnio ir racionalesnio pasaulyje dar nesugalvojo.

Vartojimas. Naujai įstojusiose šalyse pieno ir jo produktų suvartojimas yra gerokai mažesnis negu ES-15 šalyse. Sūrių suvartojimas įstojusiose šalyse nesiekia 10 kg vienam gyventojui, ES-15 šis rodiklis siekia 18,8 kg.

Paukštininkystė

Po įstojimo į ES paukštininkystė privalės prisitaikyti prie keliamų reikalavimų. Bene sunkiausia bus išpildyti ES standartus perdirbimo įmonėms, ypač jeigu jų apimtys yra nepakankamai didelės. Rinkos ekspertai teigia, kad naujai įstojusios šalys didesnę savo paukštienos dalį galės eksportuoti į ES senbuves bei kitus kraštus pagal ES susitarimus.

Lietuvoje paukštienos suvartojama mažiausiai visoje Europoje (1 gyventojui/kg). Daugiausia paukštienos suvalgoma Slovėnijoje ir Vengrijoje. Paukštienos gamyba kai kuriose šalyse yra mažesnė negu jos poreikis. Net ir Lietuva savo gamybos paukštienos produkcijos poreikį patenkina tik 94 proc., Latvija ir Estija - tik vieną trečdalį. Didžiausios paukštienos eksportuotojos yra Vengrija ir Lenkija. Išsiplėtusioje ES dar labiau padidės konkurencinė kova už rinkas, ir tik sumaniai ūkininkaujantys ūkininkai arba paukščių auginimo įmonės sugebės išsilaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Naujai įstojusių šalių kiaušinių gamintojai privalės prisitaikyti prie ES reikalavimų, ypač prie paukščių laikymo reikalavimų. Narvelinis vištų dedeklių laikymas ES bus leidžiamas tik iki 2011 m. Vėliau dedekles bus galima laikyti ne tik laisvai, bet ir vadinamuosiuose tvartiniuose narvuose. Šiuose narvuose turės būti įrengtos paukščių tupėjimo kartelės, lizdai, “dulkių vonios” ir plotai kapstymuisi.

Naujosios ES narės labiau orientuojasi į eksportą, ypač Lenkija ir Čekija, kur kiaušinių pagaminama žymiai daugiau negu suvartojama viduje. Lietuvą taip pat galima priskirti prie aktyviai kiaušinius eksportuojančių šalių. Šis eksportas iš Lietuvos dar labiau turėtų išaugti, nes apribojimų išvežti produktą į Vakarų šalis nebeliko.

Išvados ir prognozės

Pagal daugelį rodiklių Lietuvos žemės ūkio padėtis yra blogesnė negu kitų naujai įstojusių šalių. Pagrindinė priežastis - didelis, palyginti su kitomis šalims, smulkių, natūrinių ir pusiau natūrinių ūkių skaičius. Žemės ūkio restruktūrizacija, tai yra smulkių ūkių stambėjimas, neišvengiamas procesas visose naujosiose ES narėse, tarp jų ir Lietuvoje. Labai svarbu sutelkti visų lygių pastangas kuo efektyviau panaudoti ES teikiamą žemės ūkiui paramą. Teisingas investicijų krypties pasirinkimas yra pagrindinė konkurencingo žemės ūkio plėtojimo sąlyga. Lietuvos, kaip ir kitų šalių, žemės ūkiui suteiktas didelis šansas. Nuo to, kaip sugebėsime jį išnaudoti, priklausys visų kaimo žmonių ateitis bei gerovė.