Vis daugiau kalbama apie taupias, efektyvias, tausojančias, tvarias sistemas, kurios mažina įvairių išteklių naudojimą, saugo aplinką ir vartotojus aprūpina saugiu bei kokybišku maistu. Vienas iš svarbiausių tokių sistemų elementų – ankštiniai augalai ir jų teikiama nauda.

Daugiametės ankštinės žolės – tai vienas svarbiausių augalinės kilmės baltymų šaltinių, vienas pigiausių visaverčių pašarų šaltinių, vienas saugiausių azoto šaltinių kitų augalų mitybai ir vienas iš natūraliausių bei kokybiškiausių dirvožemio gerintojų. Ankštinių augalų paskirtis ir naudojimo galimybės įvairios. Būtent nuo jų daugiafunkcinės paskirties bei žmogaus gebėjimo tuo pasinaudoti labai priklauso ūkininkavimo sėkmė, žemės ūkio ekosistemų ir visos aplinkos būklė.

Ieškoma ilgaamžiškesnių žolynų

Pagrindinis trūkumas - beveik visi ankštiniai mišiniai (išskyrus tuos, kur buvo tinkamos auginimo sąlygos liucernoms) labai derlingi tebūna trumpai. Stengiantis juos išlaikyti derlingus kuo ilgiau, reikia papildomų sąnaudų - brangių azoto trąšų.

Ilgaamžiškesnių ankštinių žolynų sėjomainoje stinga ne tik Lietuvoje. Stabilesnių žolynų ieškoma visoje Europoje, ypač kuomet svarbiau gauti ne didelį, bet ekologiškai švarų, vertingą ir pigų derlių. Be liucernų, ilgaamžiški ir mažiau reiklūs dirvožemiams yra baltieji dobilai. Todėl įvairiose Europos šalyse baltieji dobilai auginami ne tik ganyklose, bet ir šienaujamuose žolynuose.

LŽI tirta, kaip baltieji dobilai veikia žolyno botaninę sudėtį, apsirūpinimą azotu, derlių, pašaro kokybę, dirvą bei po jų sėjamus augalus. Taip pat įvertintas ir labiau įprastų sėjomainoje ankštinių žolių - raudonųjų dobilų bei liucernų - potencialas. Tyrimai buvo atlikti lengvo priemolio karbonatingame glėjiškame rudžemyje. Trejus metus buvo auginami mišrūs žolynai, o ketvirtaisiais metais - žieminiai kviečiai. Žolynų mišiniai buvo sudaryti iš lietuviškų veislių baltųjų dobilų Atoliai ir Sūduviai, raudonųjų dobilų Arimaičiai, liucernų Birutė, daugiamečių svidrių Sodrė bei pašarinių motiejukų Gintaras II, žieminių kviečių sėta veislė Širvinta.

Vertintas žolynų derlingumas

Geriausiai suprantamas, įprastas, o agronominiu požiūriu bendriausias augalų naudos vertinimo rodiklis – derlingumas. Pirmaisiais žolynų naudojimo metais (I n.m.) baltųjų grynų ir mišrių žolynų sausųjų medžiagų derlius siekė tik 3,89-5,19 t/ha. Visi liucernų gryni ir mišinių žolynai derėjo panašiai kaip varpinės žolės, tręštos azotu N240 kg/ha. Raudonųjų dobilų grynų ir mišinių, baltųjų dobilų ir baltųjų dobilų bei varpinių žolynai buvo mažiau derlingi negu varpinių žolynas, tręštas N240 kg/ha.

Antraisiais žolynų naudojimo metais (II n.m.) didžiausias derlius, kaip ir pirmaisiais metais, gautas iš žolynų su hibridinėmis liucernomis. Didėjant liucerninių žolynų amžiui, derlius beveik visuomet gaunamas didesnis. Raudonųjų dobilų ir varpinių bei grynų raudonųjų dobilų žolynai davė kiek mažesnį derlių negu pirmaisiais metais, bet ir antraisiais raudonųjų dobilų bei varpinių žolynas buvo derlingesnis negu grynų varpinių žolynas, tręštas N240.

Baltųjų dobilų žolynai gryni ar su varpinėmis derėjo menkiau, bet menkiausias derlius, žinoma, gautas iš azotu netręštų varpinių. Baltųjų dobilų žolynai mums neįprasti šienaujamuose žolynuose, tačiau galvota, kad jie bus naudingi trečiąją pjūtį, ypač žolynuose su raudonaisiais dobilais. Reikia pastebėti, jog raudonųjų dobilų veislė Arimaičiai, auginta bandymuose, neblogai išsilaikė antraisiais naudojimo metais ir neleido baltiesiems dobilams stipriau konkuruoti.

Trečiaisiais žolynų naudojimo metais (III n.m.) visų žolynų derlingumas gerokai sumažėjo, lyginant su pirmaisiais ir antraisiais metais, tačiau, kaip ir ankstesniaisiais metais, geriausiai derėjo liucerniniai žolynai. Beje, trečiaisiais metais žolynai ir naudoti buvo trumpiau, nes po antrosios žolės derliaus nuėmimo plotai jau buvo ruošiami žiemkenčių sėjai. Nors ir antrosios pjūties derlius buvo labai menkas. Baltųjų dobilų žolynų derlius tapo panašus į raudonųjų dobilų žolynų derlių, tačiau patikimas pranašumas neišryškėjo net ir trečiaisiais žolynų naudojimo metais.

Taigi, apibendrinant žolynų derlingumo rodiklį, galima konstatuoti, jog baltųjų dobilų gryni ir mišrūs žolynai per trejus naudojimo metus pjaunamuose žolynuose laukiamų rezultatų nedavė, derėjo menkiausiai. Sausųjų medžiagų derlius siekė tik 3,89-5,19 pirmaisiais, 3,63 - antraisiais ir 2,09-2,21 t/ha - trečiaisiais žolynų naudojimo metais. Lauktas jų pranašumas sezono metu trečąją pjūtį bei vėlesniais trečiaisiais žolynų naudojimo metais, bent prieš raudonųjų dobilų žolynus, taip pat neišryškėjo. Baltųjų dobilų žolynams augti bei derėti buvo nepalankios ir klimato sąlygos – vyravo sausringi sezonai. Stabiliausiai derėjo gryni liucernų ir mišrūs žolynai, kurių sudėtyje buvo liucernų. Jų sausųjų medžiagų derlius siekė 8,31-9,78 t pirmaisiais, 7,41-9,61 t - antraisiais ir 6,74-7,59 t/ha - trečiaisiais žolynų naudojimo metais. Silpnesnis derlingumo potencialas buvo grynų raudonųjų dobilų ir mišrių su raudonaisiais dobilais žolynų pirmaisiais naudojimo metais (6,82-8,76 t/ha). Žolynai su Arimaičių veisle labai gerai derėjo ir antraisiais žolynų naudojimo metais. Sausųjų medžiagų derlius buvo 5,80-6,99 t/ha, ir sumažėjo iki 1,74-2,47 t/ha tik trečiaisiais žolynų naudojimo metais.

Biologinio azoto fiksavimas

Viena iš svarbiausių ankštinių žolių savybių - biologinio azoto fiksavimas. Ankštiniai augalai bei žolės yra labai svarbūs ir augalininkystės, ir gyvulininkystės, ir mišrios krypties ūkiuose ekologinio ar tausojamojo ūkininkavimo sistemose, nes pastarosios yra priklausomos nuo ankštinių augalų fiksuojamo biologinio azoto.

Daugiametės žolės - vertesnė žalioji trąša negu žieminiai rugiai ir po jų sėti mišiniai žaliajai trąšai. Jos dirvožemyje palieka 139–231 kg/ha azoto, priklausomai nuo užimamos sėjomainoje dalies, dirvožemio savybių, klimato sąlygų. Po įvairiu dažnumu auginamų ankštinių žolių pasėti javai gali derėti labai skirtingai. Po gerai išsilaikiusių trečiamečių liucernų netręšiami azotu miežiai ir avižos dera geriau negu po išretėjusių dobilų. Po vienerius metus naudojamų įvairių ankštinių pasėti miežiai dera maždaug vienodai, bet patikimai geriau, negu po motiejukų, tręšiamų 120 kg/ha. Taigi sėjomainos ankštinės žolės (ankštinių/varpinių žolynai) atlieka gyvybiškai svarbią funkciją ekologinėje sistemoje: fiksuoja atmosferos azotą ir jį padaro prieinamą galvijams bei sėjomainos augalams. Ekologinėje ūkininkavimo sistemoje ankštinių/varpinių žolynų ar ankštinių javų dalis sėjomainoje lemia bendrojo azoto kiekį, nuo kurio priklauso sėjomainos augalų derlius.

Azoto kiekis žalienose yra labai susijęs su ankštinių kiekiu žolynuose. Pastebėta, kad biologinio azoto fiksavimas ir ankštinių kiekis didžiausias dvejų naudojimo metų žalienose, bet antramečių raudonųjų dobilų šaknys sukaupia mažiau azoto negu pirmaisiais metais. Pirmųjų naudojimo metų žalienos su didesniu ankštinių kiekiu gali būti geresnis mineralizuoto azoto šaltinis kitiems sėjomainos augalams negu trečiųjų metų žalienos su mažesniu ankštinių kiekiu. Tačiau senesnės žalienos su didesniu augalinių liekanų ir šaknų biomasės kiekiu gali būti efektyvesnės, stabilizuojant azotą huminėse dirvožemio frakcijose ir užtikrinant lėtesnį azoto mineralizavimą.

Liucernų/varpinių, baltųjų dobilų/varpinių ir grynų liucernų žolynai visais trejais tyrimo metais davė didžiausią N derlių ir fiksuoto N2 kiekį. Baltųjų dobilų/liucernų/varpinių žolynas davė mažiausią N derlių ir fiksuoto N2 kiekį pirmaisiais ir antraisiais metais, bet trečiaisiais metais - beveik analogiškus, kaip minėti liucernų derliai. Baltieji dobilai gryni ir mišinyje davė mažiausius N derlius ir fiksuoto N2 kiekius.

Didžiausia bendra šaknų ir likusių po nupjovimo žalių ražienų masė ir azoto kiekis joje buvo po grynų liucernų ir baltųjų dobilų/liucernų/varpinių žolynų. Panašus azoto kiekis sukauptas ir raudonųjų dobilų šaknyse bei antžeminės dalies liekanose

Kviečiai geriausiai derėjo po liucernų

Žieminiai kviečiai buvo auginami įvairių ankštinių žolių poveikiui nustatyti, todėl nebuvo naudotos nei mineralinės, nei organinės azoto trąšos. Žieminiai kviečiai augo naudodami tik žolių sukauptas ir dirvoje su šaknimis bei likusios žalios ražienos liekanomis paliktas maisto medžiagas. Tokias auginimo sąlygas galime laikyti kaip vieną iš organinio ir juo labiau tausojamojo ūkininkavimo būdo variantų. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis, beje, įvertinant dar ir nepalankias klimato sąlygas, žieminių kviečių derlius negalėjo būti labai gausus. Tačiau ir šiuo atveju išryškėjo, kad žieminiai kviečiai, augę po įvairių liucerninių žolynų, buvo derlingesni negu augę po kitų ankštinių ar varpinių žolių, o augę po dobilų ar dobilų/varpinių žolynų gerokai derlingesni negu po netręštų azotu varpinių žolynų. Žieminiai kviečiai, auginti po baltųjų dobilų, po raudonųjų dobilų bei po liucerninių žolynų derėjo atitinkamai 0,52-0,93, 0,84-0,92 ir 1,58-1,85 t/ha geriau negu po varpinių žolynų.

Iš daugybės tyrimų aiškėja, kad ankštinių žolių vertė tausojamosios ar ekologinės žemdirbystės sistemose gali skirtis nuo nulinės iki teigiamos, ir ji labai priklauso nuo jų vystymosi, išsilaikymo bei naudojimo. Ankštiniai augalai be gausybės pliusų gali turėti ir neigiamų aspektų (pavyzdžiui, azoto išsiplovimas), ypač juos auginant kaip monokultūrą. Dažniau naudojant tą pačią ankštinių žolių rūšį taip pat gali kilti „dirvos nuovargio“ problemų. Ankštinių naudos optimizavimo problema išlieka įvairiomis klimato bei dirvožemio sąlygomis. Todėl reikia naujų tyrimų, atskleidžiančių galimybes iš ankštinių gauti dar didesnę naudą, ypač tausojamosios ir ekologinės žemdirbystės sistemose.