Jau penkeri metai Šiaurės Reino (Vokietija) žemės ūkio rūmai tiria apsaugos nuo dirvos erozijos galimybes. Programoje, kurioje dalyvavo patyrę cukrinių runkelių augintojai, buvo išnagrinėti cukrinių runkelių sėjos į mulčiuotą dirvą privalumai.

Sustabdo eroziją

Dėl lėto cukrinių runkelių augimo vegetacijos pradžioje ir plačių tarpueilių dirvos ilgesnį laiką būna neapsaugotos nuo erozijos. Stipresnis lietus dirvą suplaka, paviršiuje susidaro pluta, o kalvotose vietose vanduo viršutinį dirvožemio sluoksnį nuplauna į žemesnes vietas. Norint kalvotose vietovėse sėkmingai auginti cukrinius runkelius, būtina imtis specialių priemonių. Mulčias - viena iš tokių priemonių.

Laikoma, kad dirva mulčiuota, kai atsisakoma rudeninio ir pavasarinio dirbimo, o jos paviršius uždengiamas organinių medžiagų sluoksniu. Juo sunkesnė ir sausesnė dirva, tuo labiau įmanoma atsisakyti arimo. Mažiau tinka smėlio, greitai supuolančios, suslūgstančios dirvos. Neverta atsisakyti arimo šlapiose ir su aukštai esančiu gruntiniu vandeniu dirvose.

Gerose, dumblėti linkusiose dirvose mulčias neleidžia susidaryti plutai. Augalinės liekanos teigiamai veikia dirvos struktūrą, pagerina vandens susigėrimą bei ilgesnį išlaikymą. Dirva tampa atsparesnė suslėgimui, ilgiau būna drėgna, susidaro palankesnės sąlygos sliekams daugintis. Dėl aktyvesnės visų formų dirvos gyvybės veiklos pagerėja dirvožemio struktūra. Mulčiuotoje dirvoje, net ir po ilgesnio lietaus, galima daug anksčiau pradėti kasti runkelius.

Lėčiau auga vegetacijos pradžioje

Kelių bandymų stočių duomenys rodo, kad minimalus dirvos dirbimas, palyginus su įprastu, neturi esminės įtakos derliaus dydžiui bei jo kokybei.

Pastebėta, kad mulčiuotoje dirvoje augalai lėčiau dygsta, nes dirva lėčiau įšyla, būna drėgnesnė ir labiau supuolusi. Nors dygimo tarpsniu runkeliai mulčiuotoje dirvoje atrodo prasčiau, tačiau dėl to neverta nerimauti. Paprasčiausiai dygstantys augalai tarp mulčio

yra sunkiau pastebimi negu švarioje dirvoje. Vėlesniais augimo tarpsniais jokio didesnio skirtumo tarp augalų nepastebima. Lėtesnį augimą vegetacijos pra-džioje kompensuoja spartesnis jų augimas vėliau.

Žinoma, tolygiau sudygti ir sparčiau augti vegetacijos pradžioje augalams daug lengviau, kai dirva įdirbta giliai. Tačiau, norint apsaugoti dirvą nuo erozijos, nereikia dirbti dirvos giliai, nes tada paviršiuje lieka per mažai organinių medžiagų. Dažnai tenka ieškoti kompromiso tarp dirvos dirbimo gylio ir jos apsaugos nuo erozijos.

Keičiasi augalų apsaugos strategija

Minimaliai dirbant žemę, neišvengiamai sparčiau plinta piktžolės. Mulčiuotoje dirvoje vyksta piktžolių rūšių kaita. Daugiau atsiranda vienaskilčių bei šaknimis besidauginančių piktžolių. Seną strategiją, techniką bei priemones mulčiuotoje dirvoje reikėtų šiek tiek keisti. Pavyzdžiui, žieminių augalų kaitaliojimas su vasariniais padeda vienaskiltes piktžoles lengviau naikinti plačialapių augalų pasėliuose, dviskiltes paprasčiau naikinti javuose. Ypač svarbu sekliai įdirbti ražienas tuojau pat po javų pjūties. Taip paskatinamos sudygti piktžolių sėklos ir nubirę grūdai. Pavasarį būtina nuspręsti, ar reikia purkšti sisteminio veikimo herbicidais. Dažniausiai ši priemonė cukrinių runkelių mulčiuotoje dirvoje technologijoje yra priimama kaip standartas.

Palankiu oru gali labiau paplisti runkelių kenkėjai ir padaryti daug žalos. Juo sekliau įdirbama dirva, juo ilgiau jos apatiniai sluoksniai lieka nepajudinti, ir mulčiuotoje dirvoje ima veistis pelės. Dirvoje su organinėmis liekanomis susidaro palankios sąlygos pelėms daugintis. Intensyvus dirvos dirbimas sunaikintų dalį šių kenkėjų mechaniškai arba bent sumažintų jų maisto atsargas. Cukrinių runkelių pasėliuose pelės ieško augalų sėklų, jas išgliaudo ir suėda. Pirmiausia jos išgliaudo sekliai įterptas sėklas. Todėl labai svarbu cukrinių runkelių sėklas įterpti tinkamu gyliu. Kartais dygstančius runkelius mulčiuotoje dirvoje gali apnikti šliužai.

Mulčiuota dirva cukrinių runkelių sėjai pradedama ruošti nuo priešsėlio. Labai svarbu kuo anksčiau nuimti priešsėlio derlių, kad užtektų laiko užaugti tarpiniams augalams. Prieš sėjant tarpinius augalus, kruopščiai įdirbamos ražienos, kad kuo greičiau sudygtų piktžolių sėklos bei išbyrėję grūdai, ir dirbant žemę būtų sunaikinti.

Sausą vasarą piktžoles bei nuobiras dygti paskatina, kai įdirbtos ražienos privoluojamos žiediniais ar pentininiais volais. Sparčiau ir tolygiau sudygę tarpiniai augalai iki žiemos pasisavina dirvoje pasilikusius tirpius azoto junginius, stelbia dygstančias piktžoles bei saugo dirvą nuo erozijos. Per žiemą sušalę tarpiniai augalai savo mase uždengia dirvos paviršių.

Tarpiniai augalai turi sparčiai augti, išauginti daug žaliosios masės, neplatinti cukriniams runkeliams pavojingų ligų. Dažniausiai sėjamos facelijos, aliejiniai ridikai ir garstyčios.

Pavasarį labai svarbu teisingai įvertinti dirvos būklę, nes gali būti likę peržiemojusių piktžolių ar nuobirų daigų, ypač po šiltesnės žiemos. Tada būtina purkšti sisteminio veikimo herbicidais: raundapu ar kitais glifosato junginiais. Su herbicidais kartu galima nupurkšti ir skystomis trąšomis.

Tinkamas sėklos guolis

Pavasarį sušalusi tarpinių augalų masė dažniausiai būna trapi, todėl nesunku ją susmulkinti ar sekliai sumaišyti su viršutiniu dirvos sluoksniu. Dažnai augintojai pavasarį cukrinius runkelius sėja tiesiai į papildomai neruoštą, mulčiuotą dirvą. Tada prieš kiekvieną sėjamosios noragėlį pritvirtinamas diskas, kuris perpjauna eilutėje pasitaikiusius bepūvančius tarpinių augalų stiebus ir sėkla kokybiškiau įterpiama. Norint sekliai įdirbti mulčiuotą dirvą, reikia palaukti, kol ji pradžius, o mulčiuota dirva pavasarį džiūsta lėčiau. Jei purškiama raundapu, dirvą dirbti bei pradėti sėją galima tik praėjus 2–3 dienoms po nupurškimo, tačiau, jei dirvoje yra daug varpučių, dirbti galima pradėti tik praėjus 10 dienų. Pavasarį laikas labai brangus ir negalima delsti sėjos, todėl varpučius geriau išnaikinti prieš priešsėlio sėją. Mulčiuota dirva greičiau įšyla, kai ji sekliai (10–15 cm) įdirbama. Tą galima padaryti lėkštinėmis akėčiomis, skutikais arba frezomis. Pastarąsias labai svarbu sureguliuoti taip, kad būtų kuo mažesnis jų aktyvių darbinių dalių apsisukimų skaičius. Tada mažiau susmulkinama dirva ir nesugadinama jos struktūra.

Šiaudai mulčiui

Naudojant neariamąją dirvos dirbimo sistemą, dažnai mulčiuojama šiaudais. Mulčiuotos dirvos paruošiamieji darbai prasideda priešsėlio derliaus nuėmimo metu. Sausesnėse dirvose ir kai trūksta lietaus, mulčiavimas šiaudais turi tam tikrų privalumų, nes be mulčio pasėti tarpiniai augalai ne visuomet vienodai ir sparčiai sudygsta. Be to, kai priešsėlio derlius nuimamas vėliau, nemulčiuotoje dirvoje pasėti tarpiniai augalai nesuspėja užauginti didelio žaliosios masės derliaus, todėl šiaudų mulčias yra pranašesnis.

Paskleisti šiaudai sudaro apsauginį dirvos sluoksnį. Tada ne taip reikia skubėti po derliaus nuėmimo įdirbti ražienas. Raundapo purškimo laikas pasirenkamas taip, kad iki šalčių sunyktų visos piktžolės ir pavasarį liktų švarus laukas.

Lietuvoje jau yra nemažai ūkių, kuriuose cukriniai runkeliai sėjami į sekliai įdirbtą ir neartą dirvą, tačiau tarpinių augalų, kurie pagerina augalų augimo sąlygas, kol kas beveik niekas nesėja. Ši informacija turėtų sudominti cukrinių runkelių augintojus, ir naują Vakaruose sparčiai beplintančią technologiją jie pradės taikyti savo ūkiuose.

Pagal užsienio spaudą parengė dr. Algirdas ALEKSYNAS