Lietuva yra pasirašiusi 1992 m. birželio mėnesio 11 d. Rio de Žaneire priimtą Biologinės įvairovės konvenciją, tuo įsipareigodama išsaugoti savo genetinius išteklius. Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvulių veislių ir jų genetinių išteklių išsaugojimas kartu yra istorinio ir kultūrinio tautos paveldo išsaugojimas.

Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės yra jau išnykusios. Kitos, kaip Žemaitukų veislės arkliai, šėmi ir baltnugariai galvijai, vietinės kiaulės, vietinės avys, vištinės žąsys buvo atsidūrusios prie išnykimo ribos.

Žemės ūkio ministerija 1996 m. patvirtino Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą ir sudarė Lietuvos gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo tarybą, kuri kiekvienų metų pradžioje pateikia retų vietinių veislių gyvulių ir paukščių genofondo saugojimo duomenis.

Lietuvos gyvulininkystės institutas ėmėsi iniciatyvos išsaugoti senąsias gyvulių veisles nuo visiško išnykimo. Buvo organizuojamos išlikusių senųjų veislių gyvulių paieškos įvairiose šalies vietovėse. Iš gyventojų pavyko supirkti vietinių veislių kiaulių paršelius, iš Vilniaus žirgyno ir pavienių asmenų – Žemaitukų veislės arklius. Surinktos vietinių šiurkščiavilnių avių grupelės ir šėmi bei baltnugariai galvijai laikomi Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo centre ir Lietuvos gyvulininkystės institute. Vištinių žąsų buvo likę tik užsienio šalių paukščių kolekcijoje. Iš jų nupirkus ir parvežus šių paukščių kiaušinių, Gyvulininkystės institute pavyko atkurti vištinių žąsų pulkelį.

Vis labiau intensyvinant galvijininkystę, plinta produktyvios, specializuotos veislės, kurios pamažu išstumia vietines senąsias veisles. Nors Lietuvos galvijai buvo intensyviai gerinami įvairių juodmargių ir žalųjų veislių buliais, iki šių dienų dar išliko ir vietinių būdingų spalvų bei savybių baltnugarių su juodais šonais ir šėmų (melsvai pilkų), baltų su rudais šonais galvijų. Daugiausia tokių gyvulių buvo auginama privačiuose ūkiuose. Vietiniai galvijai turi ūkiškai naudingų savybių ir jas gerai perduoda palikuonims. Jie gerai prisitaiko prie vietos sąlygų, yra nereiklūs, ramaus būdo, gamina geros sudėties ir kokybės pieną. Prie saugotinų veislių priskiriamos ir senojo tipo Lietuvos žalosios karvės.

Lietuvos vietinės kiaulės būna įvairių spalvų: baltos, rusvos, juodos, bet dažniausiai deglos. Daug vietinių kiaulių turėjo išskirtinį, tipišką požymį - karoliukus (auskarus) po kaklu. Dėl šio požymio Lietuvos vietinės kiaulės yra unikalios, nes Europoje daugiau tokių kiaulių neišliko. Vietinės kiaulės yra vidutinio ilgio, tvirto kūno sudėjimo, nereiklios laikymo ir šėrimo sąlygoms, ramaus būdo. Jų oda storesnė ir apaugusi ilgesniais šeriais negu Lietuvos baltųjų. Jos yra smulkesnės už Lietuvos baltąsias. Pastarosios veislės senojo tipo kiaulės taip pat įtrauktos į vietinio genofondo sąrašą.

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys sveria 30-40 kg, veda po 2-3 ėriukus, nuo vienos avies prikerpama 1-1,5 kg pilkos, baltos, rusvos, juodos vilnos. Joms būdingos plonos kojos, plikas pilvas, apaugęs tik dengiamaisiais plaukais, stora oda, siaura nosis, plati kakta, trumpos ausys ir vidutinio ilgumo uodega.

Sena vietinė Žemaitukų arklių veislė žinoma jau nuo VI-VII amžiaus. Jie garsėjo kaip karo arkliai ir iki pat šių dienų išsaugojo savo gerąsias savybes. Žemaitukai nedidelio ūgio (aukštis ties gogu 128-142 cm), tačiau labai ištvermingi, stiprūs, atsparūs ligoms, vislūs ir ilgaamžiai. Šie arkliai yra gražaus eksterjero, energingi, bet patiklaus charakterio. Žemaitukai - universalūs žirgai, tinkami žemės darbams, mėgėjiškam jojimo sportui, turizmui. Žemaitukų veislę būtina išsaugoti ne vien kaip mūsų istorijos ir kultūros reliktą, bet ir kaip neįkainojamą arklininkystės genetinį fondą. Žemaitukų veislės pagrindu XVIII a. buvo sukurta Trakėnų veislė, o XX a. – Lietuvos sunkieji bei sustambinti Žemaitukai, kurie taip pat priklauso vietiniam genofondui ir yra saugomi.

Vištinės žąsys išvestos, neplaningai kryžminant senąsias vietines žąsis su Rytprūsių naminėmis, o vėliau su Emdeno ir iš dalies su Pomeranijos veislių žąsimis. Jų eksterjeras būdingas mėsai auginamoms žąsims. Vištinių žąsų pūkų ir plunksnų išeiga didelė, taikant dalinį gyvų žąsų ir žąsiukų pešimą.

Lietuvos retų vietinių gyvulių bei paukščių genofondui išsaugoti Valstybė skiria išmokas: už galviją – 800, arklį – 1 500, kiaulę – 250, avį – 250, žąsį – 50 litų per metus. Išmokos mokamos vietinių veislių gyvūnų savininkams, pasirašiusiems sutartį su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos dėl vietinių veislių gyvūnų išsaugojimo.