Lietuvos pieno ūkis

Lietuvos bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje pieno gamyba sudaro apie 21 proc. Pienininkystė visuose regionuose yra viena svarbiausių veiklų, leidžianti kaimo gyventojams užsidirbti pinigų. Palankiose ir mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse pieno primelžiama beveik po lygiai - 51 ir 49 proc. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse rinkai pagaminamo pieno dalis sudaro 47 proc., nedaug pieno pagaminama labai nepalankiose vietovėse – 5 proc.

Lietuvai tapus ES nare, keičiasi finansinės paramos žemės ūkiui mastai, todėl svarbu patikimai įvertinti galimus pokyčius, kurie turės tiesioginės įtakos pieno ūkių veiklos rezultatams, darbuotojų užimtumui, pajamų dydžiui.

Lietuvoje su pieno gamyba yra susiję apie pusę kaimo užimtųjų gyventojų. Ūkių struktūra šalies pieno sektoriuje neracionali. Lietuvoje daugiausiai karvių laikoma smulkiuose ūkiuose. 2004 m. pradžioje apie 68 proc. visų karvių buvo toje ūkių grupėje, kur laikoma ne daugiau kaip 5 karvės, 12 proc. - nuo 6 iki 10, 9 proc. - 11–50 ir apie 11 proc. karvių laikė ūkiai, kurie turi didesnes negu 50 karvių bandas. Tačiau pieno ūkių struktūroje pastebima ir teigiamų tendencijų. Per 2002–2003 m. mažėjo ūkių, laikančių 1-2 karves, ir daugėjo ūkių, plečiančių karvių bandą. Ūkių, laikančių 11-20 karvių, padaugėjo 97 proc., 21–30 karvių – 90 proc., 31–50 ir 51–100 karvių – atitinkamai 77 ir 57 proc.

Pieno ūkis ES senbuvėse

ES senbuvėse vidutinis bandos dydis – 12-50 melžiamų karvių. Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Olandijoje vyrauja stambūs pieno ūkiai. Juose vidutinis bandos dydis viršija 50 karvių. Tuo tarpu Graikijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje vyrauja smulkesni ūkiai, kur bandos dydis nuo 5 iki 12 karvių. Lietuvos ūkiuose vidutiniškai yra 2,4 melžiamos karvės - 3 kartus mažiau negu smulkiame Graikijos ūkyje.

Smulkių ūkių padėtis

Smulkių pieno gamybos ūkių investiciniai pajėgumai yra maži. Ūkininkų ūkių gamybinės veiklos analizė rodo, kad dėl nepakankamos valstybės paramos, mažo ūkinės veiklos pelningumo dauguma smulkių pienininkystės ūkių nepakankamai apsirūpinę gamybiniais fondais, lėtai modernizuojama gamyba, todėl daugeliui ūkių kyla grėsmė neatlaikyti konkurencijos rinkoje. Pieno ūkiuose didelę ilgalaikio turto dalį sudaro žemė ir pastatai, trečdalį – šaldymo ir melžimo įrengimai ir tik nedidelė šio turto vertės dalis tenka moderniai pieno technologijos įrangai. Blogai melžimo ir pieno šaldymo įranga apsirūpinusiems smulkiems ūkiams bus sunku įgyvendinti pieno kokybės, veterinarijos, higienos bei sanitarijos reikalavimus. Šių reikalavimų įgyvendinimas kaip tik ir lems gamintojų konkurencingumą vieningoje ES rinkoje. Todėl svarbu modeliuoti pieno ūkių schemas, aiškinantis šios šakos konkurencingumo galimybes ir sprendžiant kaimo gyventojų socialines problemas.

Ekonomikos reiškinių tyrimai

Pasitelkus matematinius metodus, galima tirti kiekvieną ekonominį reiškinį. Tai leidžia atsižvelgti į daugelį veiksnių, išskiriant iš jų esmingiausius, nustatyti kiekvieno jų įtaką tyrinėjamam objektui, gauti daug sprendimo variantų ir atrinkti iš jų racionaliausius.

Taikant modeliavimo sistemą GAMS, optimizuojama įvairaus dydžio pieno ūkių gamyba, nustatoma racionali pasėlių bei gyvulių bandos struktūra, bendroji prekinė produkcija (vertine išraiška), išmokų dydis, pelnas bei darbo sąnaudos. Įvertinama finansinės paramos reikšmė ūkių ekonominei bei gamybinei plėtrai (tai daugumai žemdirbių labiausiai prieinamos tiesioginės išmokos, dirbantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse - kompensacinės išmokos dėl prarandamų pajamų ir parama pusiau natūriniams ūkiams).

Formuojant ekonominį ir matematinį pieno ūkio modelį, derinama augalininkystės ir gyvulininkystės gamyba, įvertinami sėjomainos reikalavimai, atsižvelgiama į galvijų bandos struktūrą. Pašarų poreikis atskirų rūšių gyvuliams ir jų grupėms nustatomas, atsižvelgiant į pagrindinių maisto medžiagų kiekį gyvulių reikmėms patenkinti.

Informacinė duomenų bazė, reikalinga modeliavimui, formuojama, remiantis Statistikos departamento leidinių duomenimis, augalų derlingumo bei gyvulių produktyvumo ir gamybos išlaidų normatyvai apskaičiuojami, įvertinant materialinių, darbo ir kitų išteklių kainų pokyčius. Žemės ūkio produkcijos kainos prognozuojamos (pagal regresijos lygtis), atsižvelgiant į ES šalių kainų pokyčius ir jų prognozes.

Augalų derlingumas ūkiuose nustatomas pagal žemės kokybę, naudojamas augalininkystės intensyvinimo priemones bei ankstesnių penkerių metų derlingumo lygį. Nustatytas atskirų augalų derlingumas mažiau nepalankiose ūkininkauti vietovėse (iki 35 balų), vidutinėmis šalies sąlygomis (39 balai) ir derlingose žemėse (48 balai).

Ūkių apsirūpinimo materialiniais techniniais ištekliais lygis nustatytas, remiantis žemės ūkio respondentinių įmonių duomenimis. Prognozuojant pienininkystės ūkių restruktūrizavimo pokyčius, atsižvelgta į materialinių išteklių ūkių plėtrai ir modernizavimui poreikį.

Rekomendaciniai pieno ūkių modeliai šalies regionams

Remiantis ūkio gamybos optimizavimo modeliu ir prognozuojamais ekonominiais rodikliais, parengti 5, 10, 20 ir 50 melžiamų karvių modeliniai ūkiai ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, vidutinėmis šalies sąlygomis ir derlingose žemėse. Prognozuojama, kad pieno primilžis 2004-2005 m. sieks 4 280 kg, vidutinė (fiziniu svoriu) pieno tonos kaina bus 597 Lt.

Atsižvelgus į tai, kad dauguma pieną gaminančių ūkių naudojasi ankstesnės statybos tvartais, siūlomuose modeliuose viena karvės laikymo vieta įvertinta, remiantis rekonstruotų tvartų verte.

Taikant matematinius metodus, buvo ieškoma optimalaus pieno ūkio gamybos varianto. Optimizuojant pieno ūkio gamybą, kriterijumi pasirinktas didžiausias pelnas. Derinant gamybos šakas, augalininkystės produkcijos auginama tiek, kad pieno banda būtų aprūpinama savos gamybos pašarais.

Pienininkystės ūkių modeliuose atsižvelgta į išmokas už žalienas ir pašarinius augalus po 123 Lt/ha bei auginamus javus – 320 Lt/ha. Daugumą (79 proc.) visų remtinų mažiau palankių ūkininkauti žemių sudaro žemės, už kurias bus mokama 195 Lt/ha (mažiau nepalankios ūkininkauti vietovės), likusioms – 260 Lt/ha (labai nepalankios ūkininkauti vietovės). Šiuo atveju analizuoti pienininkystės gamybos ūkiai, esantys mažiau nepalankiose ūkininkauti vietovėse, kurių didesnė dalis dalyvauja prekinio pieno gamyboje. Smulkūs ūkiai, kurie siekia plėtoti prekinį ūkį ir integruotis į bendrąją rinką, galės gauti 3,5 tūkst. Lt paramą, skiriamą pusiau natūriniams ūkiams. Šią paramą numatoma mokėti penkerius metus. Mūsų skaičiavimais, pieno gamybos ūkiai, turintys penkias karves (iki 20 ha), yra šios paramos gavėjai.

Skaičiavimai rodo, kad tokio pat dydžio (pagal karvių skaičių) pieno gamybos ūkiams, ūkininkaujantiems skirtingo našumo žemėse, reikalingas žemės ūkio naudmenų plotas skiriasi iki pusantro karto: derlingose žemėse 50 karvių ūkiui užtenka 105 ha ž.ū. naudmenų, tai mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse tokiam pat karvių skaičiui išlaikyti reikia 163 ha. Žalienų poreikio skirtumas šiek tiek mažesnis - 49 proc.

Pieno gamybos ūkiai, esantys mažiau nepalankiose ūkininkauti vietovėse, bendrosios žemės ūkio produkcijos (vertine išraiška) 1 ha ž.ū. naudmenų pagamina 18 proc. mažiau negu ūkininkaujantys vidutinėmis šalies sąlygomis ir 28 proc. mažiau negu derlingose žemėse. Panaši tendencija išlieka ir skaičiuojant bendrąjį ūkio pelną. Ūkiai pelno gauna nedaug (dalis panaudojama šeimos poreikiams) ir tai riboja šių ūkių plėtros galimybes, ypač tų, kurie laiko mažiau negu 10 melžiamų karvių. Ryškūs pokyčiai pastebimi ūkių pajamose, kai įvertinamos ES tiesioginės išmokos, kompensacinė parama žemdirbiams, įsikūrusiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, ir pusiau natūriniams ūkiams.