Praėjusių metų pabaigoje buvo 420,9 tūkst. privačios ž.ū. paskirties žemės savininkų ir naudotojų (be sodininkų bendrijų narių), 579 žemės ūkio bendrovės ir kitos įmonės, 200,7 tūkst. gyventojų asmeninių ūkių. Ūkininkų registre įregistruota 45 tūkst. ūkininkų ūkių.

Ryškesnė verslinė orientacija būdinga tik ūkininkų ūkiams ir ž.ū. bendrovėms bei kitų juridinių formų žemės ūkio gamyba užsiimančioms įmonėms. Per pastaruosius metus, vykstant gamybos koncentracijos procesams ūkininkų ūkiuose, didėjo jų vaidmuo rinkoje. Ryškėja ūkių poliarizacija pagal dydį, investicines galimybes, ūkininkų verslumą. Formuojasi (nors ir negausus) stambių ūkininkų ūkių bei perspektyvių žemės ūkio bendrovių tinklas.

Ūkių dydis

Žemės ūkio visuotinio surašymo duomenimis, 2003 m. birželio 1 d. Lietuvoje buvo 279 tūkst. ž.ū. produktus gaminančių ūkių, žemės valdoje turinčių daugiau kaip 1 ha ž.ū. naudmenų (arba turinčių mažiau kaip 1 ha ž.ū. naudmenų, bet jų produktų pardavimo pajamos sudarė ne mažiau kaip 40 minimalių gyvenimo lygių). Vidutiniškai ūkiui teko 10,6 ha žemės, iš jos – 9,1 ha ž.ū. naudmenų (toliau tekste - ŽŪN). Vidutinis ūkio dydis Lietuvoje per pusę mažesnis negu vidutinis ES ūkio dydis ir prilygsta vidutiniam Portugalijos ūkio dydžiui (Graikijoje ir Italijoje vidutinis ūkis yra dar mažesnis). ES šalyse pastebima ūkių stambėjimo tendencija - vidutinis ūkio dydis per dešimtmetį išaugo beveik 1,5 karto.

Įregistruoti 45 tūkst. ūkininkų ūkių valdė beveik pusę (46 proc.) ŽŪN, o jų vidutinis dydis - 25,7 ha viršijo šalies vidurkį 2,8 karto (2002 m. vidutinis registruoto ūkininko ūkis buvo 15,2 ha).

Šeimos ūkių surašyta 233 tūkst., jie valdė 43 proc. ŽŪN, o jų vidutinis dydis - tik 4,7 ha. Žemės ūko bendrovių, akcinių, uždarųjų akcinių, kooperatinių bendrovių ir kitų kategorijų ūkių buvo 0,6 tūkst., jie valdė 11 proc. ŽŪN. Šių ūkių vidutinis dydis, priklausomai nuo įmonės juridinės formos, įvairus - nuo 304 iki 697 ha.

Šalyje vyrauja maži, iki 5 ha, ūkiai. Jie sudaro beveik 2/3 visų ūkių, valdo apie 19 proc. ŽŪN (vidutinis tos grupės ūkio dydis - 2,8 ha). Nuo 5 iki 10 ha ŽŪN turėjo 21 proc. visų ūkių (jie valdė apie 16 proc. ŽŪN). Dideli ūkiai (valdantys 100 ir daugiau ha ŽŪN) sudarė 0,7 proc. visų ūkių, valdė 25 proc. ŽŪN. Didžiausi ūkiai Šiaulių, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, mažiausi – Alytaus, Telšių ir Utenos apskrityse, t.y. mažiau palankių ūkininkauti žemių regionuose.

Ūkių verslumas

Surašymas užfiksavo palyginti žemą ūkių prekingumo lygį. Produkciją pardavimui gamina 14 proc. ūkių, 55 proc. ūkių parduoda tik likutį, 31 proc. produkciją gamina savo reikmėms.

Surašymai Latvijoje ir Estijoje 2001 m., Lenkijoje - 2002 m. užfiksavo panašius žemės ūkio rodiklius. Vidutinis ūkio dydis nedaug skiriasi, tačiau žemės ūkio naudmenų koncentracijos lygis labai netolygus. Ūkiai, turintys 50 ir daugiau ha, Estijoje valdo 56 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų, Lietuvoje ir Latvijoje - apie trečdalį, Lenkijoje mažiausiai – tik 26 proc.

Lietuvoje vyrauja mišrūs augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai. Apie 68 proc. ūkių sėja iki 2 ha javų, tačiau šių ūkių pasėti javai sudaro tik 12 proc. visų javų ploto. Ūkiai, kuriuose javų pasėliai viršijo 50 ha, sudarė vos 1 proc., tačiau juose auginama daugiau negu trečdalis visų javų (iš jų 186 ūkiai sėjo daugiau kaip po 400 ha javų - 16 proc. visų javų).

Pramoniniai augalai (rapsai, cukriniai runkeliai, linai, kmynai) auginami stambesniuose ūkiuose. Ūkiuose, kur vidutiniškai sėjama daugiau kaip 50 ha pramoninių augalų, išauginama 61 proc. derliaus. Daugiau kaip po 20 ha pramoninių augalų augino 18 proc. ūkių.

Beveik visos bulvės ir lauko daržovės auginamos ne didesniuose kaip 1 ha plotuose. Daugiau kaip 5 ha bulvių auginančiuose ūkiuose užauginta 8 proc. viso derliaus. Ūkiuose, kur auginama daugiau kaip 5 ha lauko daržovių, jų užauginta 20 proc. viso derliaus.

Galvijus (įskaitant ir karves) augina 208 tūkst. ūkių. Daugiau kaip pusė ūkių laiko 1-2 galvijus (19 proc. visų galvijų), 39 proc. ūkių laiko 3-9 galvijus (42 proc. visų galvijų), tik 0,3 proc. ūkių - 50 ir daugiau galvijų (15 proc. visų galvijų).

Karves augina 69 proc. surašytųjų ūkių, iš jų 78 proc. laiko 1-2 karves (tokiuose auginama 44 proc. visų karvių). Ūkiai, kur laikomos 3-9 karvės, sudaro 36 proc. visų karvių. Surašymas parodė, kad vyksta pieno gamybos koncentracijos procesas: 0,4 proc. ūkių, vidutiniškai laikantys 20 ir daugiau karvių, turi daugiau kaip 13 proc. visų karvių (iš jų 9 proc. karvių buvo laikoma 134 ūkiuose, vidutiniškai auginančiuose 100 ir daugiau karvių).

Labiau koncentruotas kiaulių auginimas. Beveik pusė kiaulių laikoma stambiuose ūkiuose, auginančiuose 100 ir daugiau kiaulių. Avis augina apie 2 proc. ūkių, daugiausia jų laiko 10 avių (86 proc. ūkių), 30 ir daugiau avių - 112 ūkių.

Nors kol kas šalyje specializuotų ūkių mažai, tačiau ryškėja regioninė ūkių specifika, susijusi su gamtinėmis ir ekonominėmis žemės ūkio plėtros sąlygomis. Našių žemių regionuose dauguma prekinių ūkių specializuojasi augalininkystėje, tik maža dalis augina gyvulius. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse dauguma ūkių (net ir stambūs) yra mišrūs. Daugiašakė gamyba mažiau rizikinga, bet ir mažiau efektyvi. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse dominuoja maži ūkiai, čia sunku sukaupti lėšų investicijoms, kurti modernius specializuotus ūkius.

Žemės ūkio respondentinių įmonių 2002 m. duomenys rodo, kad palankiose ūkininkauti vietovėse augalininkystės produktai sudaro 95 proc. visos produkcijos. Ūkininkaujančių mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse augalininkystės ir gyvulininkystės produkcija sudaro panašią dalį, atitinkamai 56 ir 42 proc. (4 pav.).

Kokio ūkio modelio sieksime

Įvertinus ES valstybių patirtį ir mūsų šalies sąlygas, reikėtų siekti, kad specializuotas pieno ūkis laikytų 30 ir daugiau karvių. ES stabiliausios tokios fermos, kuriose laikoma 30–60 karvių. Specializuotuose kiaulininkystės ūkiuose 1 ha ariamosios žemės turėtų tekti 3–5 kiaulės, o bendras kiaulių skaičius ūkyje turėtų būti ne mažesnis kaip 200 penimų arba 30 paršavedžių. ES valstybėse vyrauja 40–100 paršavedžių fermos.

Priklausomai nuo gamtinių ir ekonominių sąlygų, atskiruose Lietuvos regionuose turėtų vyrauti tokių orientacinių dydžių specializuoti prekinės augalininkystės produkcijos gamybos ūkininkų ūkiai: javų – ne mažesni kaip 60–140 ha; augalininkystės, išskyrus javus, – ne mažesni kaip 40–80 ha; lauko daržovių – ne mažesni kaip 5–16 ha.

Derlingų žemių vietovėse turėtų vyrauti grūdų ir cukrinių runkelių auginimas, sodininkystė, kiaulininkystė, pienininkystė, o papildomos šakos būtų daržovių, rapsų, linų auginimas. Vidutinio derlingumo vietovėse turėtų vyrauti pieno ir mėsos galvijininkystė, kiaulininkystė, derinama su pašarinių grūdų, rugių, linų, daržovių, bulvių, vaisių ir uogų auginimu. Mažo derlingumo vietovėse pagrindinės šakos turėtų būti mėsinė galvijininkystė, avininkystė, bulvių, daržovių ir uogų auginimas.

Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo vykdomos investicinės paramos programos, skatinančios žemės ūkio subjektų modernizavimą, konkurencingumo didinimą, ES standartų įgyvendinimą, teikiama SAPARD parama investicijoms į pirminę žemės ūkio gamybą. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, nuo 2001 m. per šešis paraiškų priėmimo etapus pagal minėtąją kryptį buvo pateikta 512 paraiškų paramai gauti, pasirašytos 289 sutartys beveik 160 mln. Lt. Vidutinė vienos sutarties vertė - 0,5 mln. Lt. Daugiausia, 78 proc., visų sutarčių pasirašyta su Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Marijampolės apskričių ž.ū. subjektais. Pusė visų sutarčių pasirašyta su grūdinių augalų ir linų augintojais, 20 proc. - su pieno gamintojais.

Tikimasi, kad Lietuvos narystė ES paspartins struktūrinius pokyčius žemės ūkyje, konkurencingų ir specializuotų ūkių plėtrą. Šiam procesui įtakos turės ir ES investicinė, kompensacinė bei tiesioginė parama.

Pagal Kaimo plėtros planą 2004-2006 m., siekiant pagerinti ūkių struktūrą, įtraukti į žemės ūkio veiklą daugiau jaunesnių ūkininkų, sudaromos sąlygos vyresniems ūkininkams nutraukti prekinę žemės ūkio gamybą smulkiuose ūkiuose, o į ankstyvą pensiją pasitraukusių ūkininkų žemės valdas konsoliduoti. Siekiant paspartinti ūkių pertvarkymo procesą, parama bus teikiama pusiau natūriniams ūkiams, kad jie galėtų tapti prekiniais ūkiais. Be to, Kaimo plėtros plane numatyta programa „Parama diegiant ES standartus“, kurios tikslas – paremti žemės ūkio subjektus, įgyvendinančius ES higienos ir sanitarijos bei Nitratų direktyvos reikalavimus.

Pagal Lietuvos Bendrąjį programavimo dokumentą 2004-2006 m. bus įgyvendinama investicijų į žemės ūkio valdas programa, kurios pagrindinis tikslas – gerinti ūkių struktūrą ir didinti jų konkurencingumą. Siekiant, kad pradėtų ūkininkauti jauni žmonės, numatyta teikti paramą jauniems ūkininkams įsikurti. Viena iš svarbiausių prielaidų ūkiams stambėti yra žemės rinkos plėtra ir žemėnaudų sutvarkymas, numatoma teikti paramą žemės konsolidavimo projektams rengti ir įgyvendinti.