Vieną, kaip šiemet reta, saulėtą gegužės mėnesio dieną apsilankius Romualdo ir Ritos Majerų ūkyje Kauno rajono Daugėliškių kaime, norėjosi sustabdyti ir pasidžiaugti ne taip dažna Lietuvoje gyvenimo akimirka – sveiki, stiprūs, gražūs žmonės, trys vaikai – dvi dukros ir sūnus, kartu tebegyvenančios kelios kartos, sėkmingai plėtojamas verslas. Kažin, ar mus Europa dar gali ko pamokyti, gal jau ji tegul mokosi iš mūsų žmonių?

Romualdas Majeras valdo per 1,5 tūkst. ha žemės. Daugiausia augina žieminių ir vasarinių kviečių, sėja ir miežių, rugių, kvietrugių, cukrinių runkelių, rapsų, šiek tiek pupų, žirnių ir garstyčių. Pernai pradėjo auginti kukurūzus grūdams, kuriuos laiko tikrai perspektyviu augalu Lietuvoje. Žmona Rita valdo malūną, kuris nuo pat pradžios – 1995 m. pabaigos iki dabar - per parą perdirba 10 t kviečių. Malami tik savi grūdai, taip pasiekiama geros kokybės, o miltai parduodami kelioms kepykloms. Prieš kurį laiką Romualdas Majeras įsigijo bebankrutuojančią Daugėliškių žemės ūkio bendrovę, kur ketina plėtoti gyvulininkystės ir pieno ūkį. Ten buvo likę 190 karvių, dabar jau – 280, iš viso – apie 600 galvijų. Jis ryžosi pasinaudoti SAPARD parama grūdų ūkiui modernizuoti. Galbūt ryšis pasinaudoti ir ES struktūriniais fondais moderniai melžimo linijai ir šaldytuvams įrengti.

Savo produkciją R.Majeras parduoda tiems, kas geriau moka. Tad cukrinius runkelius tiekia visiems perdirbimo kombinatams, grūdus – „Kėdainių grūdams“, „Kauno grūdams“, bendrovei „Linas ir Viza“, dalį kooperatyvui „Kotenas“, mat yra pastarojo kooperatyvo narys, kukurūzus – „Šiaulių gliukozei“, pieną – „Pieno žvaigždėms“ ir kitoms įmonėms.

Pradžia

Rita Majerienė – ekonomistė, kaunietė, rimtai lankiusi plaukimo treniruotes ir niekada nemaniusi verstis žemės ūkiu. „Verslas įsisuko palaipsniui, - sako ji. – Iš pradžių tikrai negalvojome taip smarkiai įnikti į darbus“. Romualdas Majeras 1983 m. baigė Žemės ūkio akademiją. Grįžęs į tėviškę dirbo agronomu, vėliau - kolūkio pirmininku, žemės ūkio bendrovės vadovu. Nepalankus valdžios požiūris į bendroves, kaip „laikiną reiškinį“ paskatino jį imtis savarankiškos veiklos. Ūkininkauti pradėjo tėvo Česlovo 60 ha žemėje, augino grūdus, pradėjo statyti malūną. Kaip sakė Romualdas, „profesija padėjo geriau orientuotis, bent žingsnį numatyti į ateitį“.

Buvo aišku, kad teks plėstis. Kai 1995 m. gruodį pradėjo veikti malūnas, savų grūdų neužteko, pirkdavo iš kitų ūkininkų. Derliaus kokybė būdavo labai skirtinga, kepyklos - nepatenkintos miltais. Buvo aišku, kad geriau auginti daugiau savų grūdų, kad užtektų malūnui. Tuomet reikėjo įsigyti daugiau technikos (pradėjo su Belarus‘u, Don‘u, Kirov‘u, Niva). „Su ta pirmąja technika ilgainiui nebegalėjome pasiekti norimos kokybės, našumo, negalėjome pasamdyti daugiau žmonių. Tuomet pradėjome žvalgytis į brangiąją vakarietišką techniką. Surizikavome pirkti 175 AJ traktorių John Deere, plūgą, sėjamąją, prieš 6 metus derliui doroti įsigijome ir tos pačios markės 6,1 metro pločio kombainą. John Deere technika gera, pasisekė ir su traktoriumi, ir su sėjamąja. Mašinos labai tinka dideliems plotams“, - pasakoja Romualdas. Turint daugiau technikos ir norint ją panaudoti, reikėjo daugiau žemės. Taip viskas ir vyko, vienas žingsnis lėmė kitą, sustoti nėra kaip. Štai ir dabar neaiški cukrinių runkelių, grūdų kainų ateitis verčia galvoti, kuo reikės juos pakeisti, jei auginti nebeapsimokės, nors daug investuota, daug energijos įdėta. „Kas čia žino, ar galėsime išlaikyti malūną. Sėjomainai reikia ir pievų, daugiamečių, vienamečių žolių ganyklų, reikia pagerinti priešsėlius javams“, - svarsto Romualdas. Todėl jis ir ryžosi supirkti pajus iš Daugėliškių žemės ūkio bendrovės žmonių. Gamybos įvairinimas - tai lyg ir tam tikras apsidraudimas rytdienai. Plėtojant gyvulininkystę, pieno ūkį bus galima iškęsti patiriamus nuostolius dėl cukrinių runkelių ar grūdų. Ateitis gali pasiūlyti dar daugiau netikėtų žingsnių, apie kuriuos šiandien dar nė negalvojama.

Veislės

Romualdas labai atidžiai renkasi augalų ir gyvulių veisles. Lietuvos juodmargės karvės apsėklinamos su amerikietiškų bulių sperma. Apie šaltą tvartą sako dar negalvojantis, nors Estijoje jau matęs tokį, o juk ten klimatas atšiauresnis negu pas mus. Taip laikomiems gyvuliams reikia daugiau pašarų, gal ir genetiką dar reikia gerinti. “Kažin, ar mūsų gyvuliai būtų atsparūs tokioms sąlygoms?“, – abejoja Romualdas. Ūkininkas gerai vertina laiko išbandytas kviečių veisles Zentos ir Širvinta, kurios labiau atsparios prastoms sąlygoms, tinka atsėliuoti, augina ir Busardą, Cardusą. Kukurūzus augina net 6 veislių – Semira, B-29, Elita, Jana, Justina, Renard, cukrinius runkelius – Helsinki, Belmonte, Figaro, Byzance.

Paklaustas, kaip vertina genetiškai modifikuotą produkciją, Romualdas atsako, kad viską lemia pinigai. Jei amerikiečiai tokius augalus augina, tai teks juos įsileisti ir į Europą, vis tiek jie pas mus atkeliaus, dar pinigus teks mokėti. Geriau jau patiems auginti ir žinoti, ką augini. Jis abejoja, ar visam pasauliui pasisektų susitarti visiškai neauginti tokių augalų.

SAPARD parama

„Pirmąją techniką pirkome už savo pinigus, labai bijojome imti kreditus. O ir bankai kreivai žiūrėjo į ūkininkus. Ir šiandien padėtis nelabai keičiasi, nors mes jau pasiekėme gerų ekonominių rodiklių, nuo 1999 metų apskaitą tvarkome dvejybine sistema. SAPARD programa pradėjome domėtis iš pat pradžių, kai tik pasirodė informacija apie tai, - prisimena Romualdas. - Jau tuomet pradėjome pildyti dokumentus, tačiau pasirodė, kad iš tiesų dar niekas nevyksta. Vėliau jau buvo sunku patikėti, kad sistema realiai veikia. Dar kurį laiką laukėme, bet kai pamatėme, kad žmonės jau tikrai gauna paramą, ryžomės ir mes“.

Buvo parengtas grūdų ūkio modernizavimo projektas technikai pirkti, paimta paskola iš „Vilniaus banko“. Visas projektas suskirstytas į 4 etapus. Sujungę 1 ir 2 etapus, Majerai pernai įsigijo kombainą, kukurūzų sėjamąją, teleskopinį krautuvą, skutiką, diskines akėčias, tankintuvą, tręštuvą. Šiemet projektas tęsiamas ir bus baigtas, tad iki metų pabaigos dar numatyta pirkti germinatorių, savaeigį purkštuvą, mašinų grūdams vežti. Iš viso paramos numatyta už 2,5 mln. Lt. Kaip sako R.Majeras, iš SAPARD laimi trys suinteresuotosios pusės: gerai firmoms, kurios gamina techniką, sujudinama jų rinka, gerai prekybininkams, gerai ir mums, paramą gaunantiems, nors ryžtis tokiai rizikai tikrai nėra lengva. Nesėkmės atveju gali vos ne visą verslą prarasti. Šiaip tikrai nesiryžtum tokiam mostui ir iš karto įsigyti tiek daug brangios technikos. Savo jėgomis verstumeis lėčiau, paprasčiau. Įtampa didelė - kad viskas laiku atsipirktų, kad bankui kreditus grąžintum.

Paklaustas, ar galvoja apie ES struktūrinius fondus, Romualdas atsako, kad reikia labai atidžiai viską įvertinti, tačiau norint konkuruoti su turtingais ES ūkininkais, teks rizikuoti. R.Majeras yra aplankęs daugelį Europos šalių, gali palyginti jų ir mūsų ūkininkų darbo sąlygas. „Duok Dieve, kad mes per 20 metų pasistatytume tokių pastatų, kokius jie turi, ar kelius, taip, kaip jie, susitvarkytume. Jie dar ilgai gali dirbti, nieko neinvestavę, turi tvirtą pagrindą, o mūsų ūkininkai tik pradeda viską kurti. Jei sąlygos būtų vienodos, galėtume patys viską užsidirbti, jokios paramos nereikėtų“, – apgailestavo ūkininkas. Jis piktinosi, kad Lietuvoje nespėjame statinių pastatyti, tam tikros tvarkos įvesti, 20-30 metų pagyvename ir vėl viską griauname, o juk galima buvo ir nesugriovus anos tvarkos ir pastatų tvarkytis, daug ką išsaugoti, panaudoti. „Pas mus gyvuoja savarankiškas „griovimo verslas“, dirba firmos, kurios tik griauna ir iš to gyvena. Anais laikais kunigas (Mykolas Krupavičius, vienas iš 1922 m. žemės reformos įstatymo rengėjų – autorės pastaba) parengė tokį žemės reformos įstatymą, kad visą Europą kiauliena užtvindėme. O dabar specialias akademijas, universitetus baigę žmonės žemės reformą taip supainiojo, kad niekaip negalime jos užbaigti“, - stebėjosi ūkininkas.

Tiesioginės išmokos

Nesusilaikėme nepasiteiravę, ar jau deklaruoti pasėliai ir pateiktos paraiškos tiesioginėms išmokoms. Ūkininkas to dar nebuvo padaręs, bet neabejojo, kad viską susitvarkys laiku, kai baigsis sėja. R.Majeras pats pirko GPS aparatą, jo žmonės matuoja laukus, nes šie išsimėtę per kelis rajonus, kitaip nebūtų įmanoma suspėti. Romualdas piktinosi, kodėl dabar matavimai turi būti atlikti tik su 3 proc. paklaida, o kai matavo profesionalūs geodezininkai, kuriems žmonės dar ir didelius pinigus privalėjo mokėti, jiems buvo leista 6 proc. paklaida. Kita vertus, jis mano, kad informuojant apie tiesiogines išmokas, būta per daug gąsdinimų: „Jeigu tik jūs padarysite klaidą, tai jums bus... Juk niekas nieko nenori apgauti, patys žmonės suinteresuoti, kad viskas būtų teisingai, bet nėra patyrimo, netyčia galima apsirikti. O susigaudyti tikrai sunku, nes informaciją skirtingi valdininkai teikė ne visiškai vienodą, chaoso tikrai bus, o kiek naudos - neaišku“.

Politika

Ūkininkai iš širdies piktinosi, kad politikai ir žiniasklaida leidžia sau kalbėti apie vieno Lietuvos ūkininko atostogas Šveicarijoje kaip apie ypatingą, išskirtinį atvejį. Lyg ūkininkai būtų ne visos visuomenės lygiaverčiai nariai, o visai kita genetinė veislė, „antri po karvės“ - kur jiems ten į užsienius važinėti. „Politikų, valdininkų ir perdirbėjų pasipūtimas labai žeidžia. Uždarykime žemės ūkį, matysim, kas tuomet liks iš Lietuvos perdirbimo pramonės. Iš ko tos „Rokiškio sūrio“ akcijos tokios vertingos, ar ne iš tų suvargusių močiučių sunešamo pieno, už kurį pienininkai joms minimumą temoka?“ - klausė jis. Žemdirbys kaip tas sliekas, kuris viską per save pervaro ir atiduoda kitiems, o šie pampsta ir pučiasi. Anot R.Majero, daugelis mano, kad įkurti darbo vietą žemės ūkyje esą labai paprasta. „O juk vien tiktai karvei įrengti „darbo vietą“ reikia mažiausiai 10 tūkst. litų – pastatyti tvartą, įrengti šaldytuvus, melžimo liniją. Norint, kad melžėja galėtų „moderniai“ melžti švarų, kokybišką pieną, reikia laikyti ne mažiau kaip 100 karvių. O ką kalbėti apie žmogaus darbo vietą, juk plikomis rankomis šiais laikais jau nieko nenuveiksi. Taigi paskaičiuokime“, - ragina ūkininkas.

R.Majeras mano, kad dabar tikrosios tiesos nei apie ES žemės ūkio ar kitų sričių politiką, nei apie tikrąją Lietuvos padėtį nesužinosi, juk artėja rinkimai. Jis tikisi, kad Lietuvos žemės ūkio ateitis pasimatys per kokius 5 metus, tuomet jau bus aiškiau, ką apsimoka ir ko neverta auginti.

Gyvenimo džiaugsmai

Didžiausias šios šeimos džiaugsmas - tai neabejotinai vaikai. Dukrai Indrei 18 metų, ji baigia gimnaziją Kaune, sūnui Gyčiui – 12, jis seka mamos pėdomis ir lanko plaukimo treniruotes, mažajai Martynai – 3 metukai. „Tai mūsų begalinis džiaugsmas, ji „nuima“ visus stresus“, - šypsosi Rita. Ji sakosi spėjanti mažajai vakarais paskaityti pasaką, sūnų nuvežti į treniruotes, su visais nulėkti į Kauną - teatrą ar kitus renginius. Bent dvi savaites per metus šeima susiruošia prie jūros ar kitur.

Daržams ar naminiams gyvuliams laiko nelieka, tad visas jų namų ūkis – didelis šuo, jūrų kiaulytė ir medyje lizdą susisukusi gandrų šeimyna. Toks jaukus vaizdas.