Tokia tema „AgroBalt 2004“ parodos metu diskutavo dabartinis ir buvę žemės ūkio ministrai Jeronimas KRAUJELIS, Medardas GRIGALIŪNAS, Vytautas KNAŠYS, Kęstutis KRISTINAITIS, Edvardas MAKELIS.

Tiesioginės išmokos, valdymo struktūra ir administraciniai gebėjimai

J.KRAUJELIS. Dabar aktualiausia - tiesioginės išmokos. Suma už žemės ūkio naudmenas, pasėlius ir gyvulius tikrai įspūdinga – daugiau kaip 600 mln. litų. O dar didžiulės Kaimo plėtros plano programų lėšos, kurių dalis irgi yra susijusios su žemės deklaravimu. Taigi jei tie pinigai bus paimti, kitąmet pavasarėjant žemdirbių nuotaikos jau bus šviesesnės. Dėl paraiškų pateikimo išmokoms gauti visą informaciją platinome, skleidėme, atspausdinta daugybė lankstinukų, už jų jau kojos kliūna. Žurnalistai dažnai klausia, kas kaltas, kad žmonės neskuba deklaruoti žemės plotų. Aš atsakau, kad kalti miestiečiai, nes kai reikėjo deklaruoti pajamas, tai likus 2 dienoms iki termino pabaigos tik pusė žmonių tebuvo tą padarę. Visos blogybės į kaimą ateina iš miesto. Visą laiką laukiama paskutinės dienos.

M.GRIGALIŪNAS. Aš norėčiau pakalbėti apie valdymo struktūrą. Kiekviena valdžia vis keičia tą tvarką. Dabar rajono žemės ūkio skyriai pavaldūs savivaldybėms, žemėtvarkininkai pavaldūs apskričiai. Žemės ūkio ministerija negali jiems daryti jokios įtakos, ji gali tik šnekėti, agituoti, bet negali kontroliuoti. Jie turi priklausyti Žemės ūkio ministerijai, kad ji turėtų vietose į ką atsiremti ir turėtų iš ko atsakomybės pareikalauti.

J.KRAUJELIS. Visiškai pritariu. Apie tai ne kartą kalbėta, tačiau mes kaltinami, kad norime vėl viską centralizuoti. Ministerijai buvo siūloma ir dėl tiesioginių išmokų mesti desantą į kaimą. Pas mus iš viso dirba tik 202 žmonės, savivaldybių šalyje yra apie 60, seniūnijų - daugiau kaip 500, tad palyginkime. Atskaitomybė ir atsakomybė labai svarbūs dalykai. Visiškai negerai, kad ministerija ir ministras verčiami rūpintis smulkiausiais klausimais, ir tai toleruoja visi, net aukščiausieji pareigūnai. Sutinku, kad tvarka ir skaidrumas turi būti, tačiau visa veikla turi būti vykdoma tam tikrais lygmenimis. Mūsų jėgos išblaškomos, negalime išskirti prioritetų ir jais rūpintis, juk turime dirbti ir Briuselyje, ir rinką organizuoti bei reguliuoti, ir su ateinančia parama tvarkytis. Kartais sakau, jog kažkas, matyt, yra suinteresuotas, kad būtų kuo blogiau, kad mūsų žmonių dėmesį atitrauktų mažiausioms smulkmenoms.

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) kuriama pavėluotai, tą reikėjo anksčiau daryti, bet tai nuo aukštesniųjų instancijų priklausė. NMA pridėta dar 50 etatų, bet tie žmonės pradės dirbti tik po 3 mėnesių, tokios yra procedūros, o reikėtų, kad jie jau šiandien dirbtų. Priekaištaujama, kad mūsų specialistai blogai pasirengę, kad trūksta administracinių gebėjimų. Dirbti tarptautiniu lygmeniu ir Nacionalinėje mokėjimo agentūroje ypač sudėtinga, tačiau patyrimas atsiranda tik dirbant, reikia laiko, tapti tikrais ekspertais.

K.KRISTINAITIS. Manau, kad administraciniai gebėjimai - tai ne tik atskiri žmonės. Tai visas tam tikrų dalykų kompleksas, pirmiausia - gebėjimas kurti ilgalaikes strategijas ir jas nuosekliai įgyvendinti. Administraciniai gebėjimai – tai visos visumos atsakingas darbas – nuo eilinio pareigūno seniūnijoje, ministerijoje iki paties ministro. Kitas dalykas – išorė, darbas su kitų šalių kolegomis ir pačiu Briuseliu. Derybininkus turėjome neblogus, tačiau žinant, kiek jų yra ir kiek jų reikia, kad pasiektume bendrųjų tikslų - tikrai nėra pasirengta. Su tokia apmokėjimo galimybe, kokią šiandien turi ministerija, to ir nebus įmanoma padaryti.

E.MAKELIS. Administraciniai gebėjimai atsiranda tuomet, kai nėra blaškymosi iš vienos pusės į kitą. Nuolatiniai eksperimentai su žemės ūkio administravimu sukelia chaosą. Negali būti taip, kad savivaldybės administruotų ES paramos pinigus. Turi būti aiški struktūra, ar žemės ūkio, ar paramos administravimo skyrius, kaid ir kaip jį beįvardytume, turi būti tiesiogiai pavaldus NMA ar ŽŪM. Yra ir kitų problemų. Jeigu J.Ramono ir ministerijos santykiai blogi, tai nereiškia, kad nereikia Žemės ūkio rūmų. Lygiai tas pats su Rinkos reguliavimo agentūra. Daužėm, skaldėm, mažinom, jungėm, o dabar sakome, kad Lietuva neturi intervencinių gebėjimų. Būtume išlaikę struktūrą, ją patobulinę, turėtume ir būtinus gebėjimus. Ir būdami Europos Sąjungoje per dieną neišspręsime visų klausimų. Reikės ne tik specialistams tobulėti, bet ir mokslą bei studijas, ir įstatymus tobulinti. Turime aiškiai suprasti, kad įsisavinti daugiau kaip milijardą eurų paramos neužteks dabartinių NMA gebėjimų. Bus ir klaidų dėl dabartinių plotų deklaravimo, sklypus reikės ne kartą permatuoti, žemės reforma niekada nesibaigs ir negali baigtis, nes prasidės sklypų konsolidacija, žmonėms teks susitvarkyti nuosavybės teises į turtą ir pan. Dėl to diskusijų nebeturėtų kilti, tai turi būti padaryta. Taigi visas problemas išspręsime tik tuomet, jei nesiblaškysime.

Investicinė ir kompensacinė parama

K.KRISTINAITIS. Turime suprasti, kad dabar jau atsirado jėga virš mūsų, kuri diktuos mums sąlygas, jos bus mums privalomos. Ir ne tik mums, bet visoms 25 šalims. Mes nieko negalėsime daryti kitaip negu numatyta Bendrojoje žemės ūkio politikoje. Derybinė pozicija Lietuvai yra labai neblogai pavykusi, kad ir kaip ją kritikuotume. Tačiau daugeliui dalykų reikėjo rengtis iš anksto, kad galėtume pasinaudoti viskuo, kas suderėta. Kelerius metus prieš įstojimą į ES reikėjo mesti lėšų tam tikroms kryptims, kad būtų maksimaliai pasirengta paimti paramą. Manau, kad to ne visai pavyko padaryti, bet tai jau ne ministerijos, o valdančiosios daugumos nesusitarimas. Tikrąją padėtį parodys pirmųjų metų rezultatai, statistiką suvesime po tam tikro laiko, tačiau 100 proc. lėšų tikrai nepajėgsime įsisavinti. Didžiausia problema, kurią aš matau, nes pats dirbu konsultaciniame sektoriuje, bus ta, kad žemdirbiai, ypač smulkesnieji, bus palikti likimo valiai ir nepajėgs parengti projektų. Konsultacinės verslo bendrovės orientuojasi į sanglaudos ir struktūrinius fondus, kur dideli pinigai,

jos nesiims rengti smulkių projektėlių. Tad smulkesniems žemdirbiams, ypač pirminiame sektoriuje, turėtų būti užtikrinta ŽŪM ir jai pavaldžių įmonių pagalba, rasta lėšų per nacionalinio biudžeto finansuojamas programas. Antraip, galiu garantuoti, kad pinigai nebus įsisavinti.

E.MAKELIS. Blogai, kad mes atėjome į ES su tam tikra santykių krize tarp valdžios ir žemdirbių organizacijų. Ne visiškai gerai dirbo Žemės ūkio rūmai. Niekada nepritariau kelių blokavimui, nemanau, kad tai geriausias sprendimas. Kita vertus, organizacijos turėjo kur kas daugiau padaryti, rengiantis įsisavinti paramą, konkrečiai – tiesiogines išmokas. Mes 2006 m. spręsime daug problemų – pirmiausia kils klausimas, ar išpildysime kvotas. Viena vertus, namų darbus padarėme lyg ir neblogai, bet kita vertus, kai pradedi lyginti Kaimo plėtros plano ir Bendrojo programavimo dokumento programas, tai akivaizdu, kad balanso nėra. Palyginkime: Kaimo plėtros plano programai Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos 2004-2006 m. skiriama apie 475 mln. Lt. Kas gi paims jų kvotas? Jų kvotas gali išnaudoti tas, kas modernizuoja pieno ūkį. Taigi žiūrėkime, kur tokia programa yra? Štai Bendrojo programavimo dokumento programoje Investicijos į žemės ūkio valdas, kur remiamos trys veiklos sritys - pienininkystė, augalininkystė ir produkcijos įvairinimas, visoms kryptims per tą patį laikotarpį skiriama 212,5 mln. Lt. Padalykime iš trijų - vienai krypčiai išeina apie 70 mln. Lt. Veiklai nutraukti yra metamos didesnės lėšos negu sukurti kažką modernaus. Tad problema tikrai egzistuoja. Kitas dalykas, kuris išryškėjo, jau įsisavinant SAPARD, kad nėra balanso tarp atskirų regionų. Jei lyginsime Utenos ir Kauno apskritis, tai santykis bus 1 su 8, Uteną su Panevėžiu – 1 su 5. O juk ES investicinės paramos principas yra bendrafinansavimas. Projektus pajėgus rengti tik tas, kas turi pinigų. Todėl jau dokumentuose užprogramuota, kad 20 proc. ūkininkų gaus 80 proc. paramos. Visa parama koncentruojasi Vidurio Lietuvoje, ir nėra jokio ekonominio pagrindo kitų vietovių problemoms išspręsti. Žemės ūkio ministerija neapgynė savo pozicijos ir BPD programoje „Kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra“ (4 programa), kur visas veiksmas suplaktas į vieną vietą: ir žemės ūkio vandentvarka, ir sklypų perskirstymas, ir ekonominės veiklos sektorių įvairinimas, ir kaimo turizmo bei amatų skatinimas. Susidarys dešimtys ir šimtai projektų, kurie žlugdys vienas kitą. Čia tikrai bus sudužusių vilčių. Gal parama ir bus įsisavinta, bet jos tolygumas Alytuje ar Marijampolėje bus labai skirtingas. Sumažėjus žemės ūkio gamybai, visose apskrityse liko daug bedarbių, kurie dirbo melioracijoje, statybose, perdirbime ir pan. Dabar smulkaus ir vidutinio verslo parama nėra orientuota darbo vietoms regionuose kurti. Nėra suderinamumo tarp smulkaus ir vidutinio verslo bei kaimo plėtros. Juk 19-20 Lietuvos rajonų neturi rimtos žemės ūkio gamybos ir ūkių, jiems nėra ką pasiūlyti nė vienoje programoje, išskyrus žemės užsodinimą miškais. Reikėjo atsisakyti BPD 4 programos ydų ir pasididinti LEADER + programos lėšas. Šia programa geriausiai pasinaudojo ispanai ir portugalai, o mūsų ši programa labai menka – tik 9,2 mln. Lt (1,5 proc. nuo visos BPD paramos). Taip atsitiko todėl, kad Finansų ministerija ignoravo Žemės ūkio ministeriją, o ir ši neparodė noro dirbti. Reikėjo Kaimo plėtros plano programoje paskirti bent 1 mln. Lt, kad būtų galimybė organizuoti kaimo bendruomenių ir vietos veiklos grupes, kurti strategiją. Strategija – tai verslo planas tam tikrai teritorijai. Menkas šios programos pajėgumas atima iš mūsų galimybes ir kitam finansiniam laikotarpiui (nuo 2007 m. sausio mėn.). Mes bijojome, nenorėjome, negalėjome (arba viskas kartu), o rezultatas toks, kad smulkusis ir vidutinis verslas - mieste, BPD programos – turtingiesiems, ir 19-20 rajonų, kur nėra pinigų, nėra siūloma jokio ekonominio stimuliavimo. Žmonės bus nusivylę ir emigruos iš Lietuvos ar iš vienų šalies regionų į kitus. Ir tai jau ne Briuselio, o mūsų vidaus problema.

V.KNAŠYS. Nepavydžiu Žemės ūkio ministerijai, bet kažkas tą naštą turi nešti. Pati viena ministerija nieko nepadarys, reikia kitus įjungti. Teko lankytis Utenos rajone, jie puikiai tvarkosi, nors sąlygos panašios. Jie jau gruodžio mėn. pradėjo rengtis paramai, įdarbino žmones seniūnijose, susikūrė sistemą. Labai daug priklauso nuo žmonių, kurie vietose dirba. Visiems sunku, bet tuos gerus pavyzdžius reikia populiarinti, viešinti per žiniasklaidą.

Kas toliau?

J.KRAUJELIS. Toliau, jei žiūrėsime į materialiąją pusę, viskas lieka savo vietoje. Žemės yra ir lieka, žmonės yra ir lieka, kaip sėjome, taip sėsime, augalai kaip auga, taip ir augs. Viskas bus gerai, jei paimsime viską, ką esame išsiderėję. Mūsų tikslas – kokybiški, konkurentabilūs, paklausūs produktai. Jei žmonės juos pirks, tai ir žemdirbys galės daugiau gaminti, bus darbo, bus ir pajamų. O kokia šiandien ta mūsų Lietuva? Kolegos ir iš Rytų, ir iš Vakarų stebisi, kai aš pasakau, kad 1-5 ha ūkių mes turime 170 tūkstančių, o 20 ir didesnių ūkių – apie 40-50 tūkstančių. Mūsų mažiausias vidutinis pieno ūkis – 2,4 karvės, bet nieko nepadarysi. Ką turime, su tuo į ES ir atėjome. Bet dar vieną svarbų dalyką norėčiau akcentuoti, kad mūsų įmonės modernizavosi, produkcijos kokybė gera, mes galime gaminti bei eksportuoti ir į ES, ir į kitas šalis. Kitas mums svarbus momentas, kad nuo gegužės 1 d. nebeliko diskriminuojančių priemonių, kai mums taikoma vienokia parama, ES senbuvėms kitokia, mums vienokie standartai, jiems – kitokie. Dabar jau vienodos ir eksporto rėmimo sąlygos. Gerai ir tai, kad dabar įtakos žemės ūkiui nebeturės politinės partijos, visi laikysimės vieningos Bendrosios žemės ūkio politikos. Ieškome bendraminčių, dirbame kartu su Estija, Latvija, Lenkija, Suomija, ieškome ir kitų kontaktų, kad pajėgtume apginti savo interesus ES. Negalime pamiršti antagonizmo, kuris tebėra tarp mūsų žemės ūkio gamintojo ir perdirbėjo. Tai ne Briuselio, mūsų pačių ateities galvosūkis, ar sugebėsime susitvarkyti. Reikia galvoti ir apie regionų netolygumus, ką E.Makelis kalbėjo, bet neužmirškime, su kuo turime reikalą. Juk tiesioginės išmokos yra pati paprasčiausia paramos forma. Ką ten apie papildomą verslą galvoti, jei dabar žmogui tereikia į seniūniją ateiti, kur yra, kas jam padeda. Bet reikia turėti noro tą žingsnį žengti, o jei žmogus įpratęs socialinę pašalpą gauti ir sako „tik nesukite man galvos“, tai iš Vilniaus, iš ministerijos negalime to noro eksportuoti į kiekvieną kaimą. Nuo žemės ūkio sektoriuje dirbančių žmonių priklausys, kokie mes toliau būsime Europoje. Tragedijos nebus, ir tuo atveju, jeigu neįsisavinsime visų tiesioginių išmokų. Tarkim, gausime ne 600, bet 500 mln. Lt. Skaudu, kad turėjome tokią galimybę, bet ne visiškai ja pasinaudojome. Žmonės dar nesupranta, kad atsirado ne tik galimybių, bet ir įsipareigojimų.

Parengė Virginija KRIVICKIENĖ

MANO ŪKIS 2004/6