Linams labiausiai reikia azoto, fosforo ir kalio, tačiau ne mažiau svarbūs ir mikroelementai - boras bei cinkas.

Azoto reikia organinių medžiagų sintezei augaluose. Kai trūksta azoto, linai būna žemi, ploni, šviesiai žalsvi arba gelsvi. Lapeliai priglunda prie stiebo, apatiniai greitai nudžiūva ir nukrinta. Žiedų ir sėmenų mažai, jie per anksti subręsta. Sumažėja ilgojo pluošto derlius. Tačiau nuo azoto pertekliaus pailgėja linų vegetacija, jie ilgiau bręsta, dažnai išgula. Stiebai būna stori, tamsiai žali, sutrumpėjusi techninė dalis ir pailgėjusi šluotelė. Dėl to sumažėja derlius, bendrojo ir ilgojo pluošto išeiga, pablogėja jo kokybė. Linus sunkiau nuimti mechanizuotai, jie labiau serga, suprastėja sėmenų aliejaus kokybė. Fosforas - pagrindinė gyvųjų ląstelių medžiaga, kurios reikia kvėpuoti ir angliavandenių sintezei. Jis turi didelę įtaką linų derliui ir kokybei, gerina linų augimą ir brendimą. Kai trūksta fosforo, linai menkai auga, stiebai būna ploni, lapai tamsiai žali, prigludę prie stiebo, greitai pagelsta ir per anksti nukrinta. Sėmenų derlius irgi būna menkas. Fosforo trūkumas dažniausiai pasireiškia „eglutės“ - greitojo augimo tarpsniais: sulėtėja augimas, lapai susmulkėja, krašteliai pasidaro violetinio atspalvio. Tokie požymiai gali atsirasti rūgščiuose moliuose ar priemoliuose, kai dirvožemyje labai nedaug judriojo fosforo.Kalio reikia fotosintezei ir angliavandenių apykaitai augaluose. Kalis sutrumpina linų brendimo procesą, padidina stiebelių atsparumą išgulimui ir ligoms, pagerina pluošto kokybę, pluoštingumą. Kai trūksta kalio, linai būna žemi, su trumpais tarpubambliais, lapų viršūnės iš pradžių gelsta, o paskui pasidaro tamsiai rudos ir nudžiūva. Boro reikia angliavandenių apykaitai, šaknims formuotis, žiedadulkėms susidaryti, gausesniam sėmenų derliui. Kai trūksta boro, linai suserga bakterioze (ypač šviežiai pakalkintose dirvose, sausu ir karštu oru gausiai patręšti mineralinėmis trąšomis), chloroze. Dėl boro trūkumo augalai lėčiau auga arba visai nustoja augti, nudžiūsta viršutinis augimo kūgelis, augalai pradeda krūmytis, augina po kelis stiebus. Tuomet labai užsitęsia brendimas, sumažėja sėmenų derlius, sutrumpėja stiebelių ilgis, pablogėja pluošto kokybė, augalai gali žūti. Tačiau žalingas ir boro perteklius, apdeginantis apatinius lapus - lapų pakraščiai paruduoja, lapai pagelsta, nudžiūsta ir nukrinta. Cinkas įeina į daugelio fermentų sudėtį, jo reikia baltymų sintezei, angliavandenių apykaitai, augalams apsidulkinti ir užuomazgoms susiformuoti. Kai trūksta cinko, ant linų apatinių lapų viršaus atsiranda pilkšvų dėmių, apačioje - tamsiai žalių. Vėliau jos sudžiūsta ir pasidaro šviesiai rudos arba baltos. Sulėtėja linų augimas, jie neauga į viršų, šakojasi. Lapai viršūnėje būna išsidėstę vienas prie kito.

Planuojant linų tręšimą, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kiek maisto medžiagų iš dirvožemio patenka į derlių. Daugiausiai linai iš dirvožemio pasisavina azoto, kiek mažiau kalio ir mažiausiai fosforo. Pluoštiniai linai (sėmenys ir stiebeliai) su derliumi iš dirvožemio pasisavina apie 75,5-78 kg azoto, 35,5-115 kg kalio ir 25,5-32 kg fosforo.

Upytės bandymų stotyje darytų bandymų duomenimis, aliejiniai linai su derliumi (sėmenys, stiebeliai ir pelai) iš hektaro dirvožemio pasisavino 69,1-97,6 kg bendrojo azoto, 35,2-73,7 kg kalio ir 13,0-17,4 kg fosforo. Šių maisto medžiagų kiekis kasmet labai skyrėsi, priklausė nuo meteorologinių sąlygų.

Pagrindinis tręšimas

Linų derlių daug lemia dirvožemis. Nuo seno linai buvo auginami derlinguose dirvožemiuose - plėšiniuose, pūdymuose, apartose pievose. Apie tai, kiek ir kokių maisto medžiagų reikia linams norimam derliui užauginti, reikėtų spręsti pagal dirvožemio derlingumą, granuliometrinę sudėtį, rūgštingumą, linų priešsėlius ir jų tręšimą.

Tiksliausiai mineralinių trąšų kiekį galima apskaičiuoti kompiuterinėmis programomis pagal dirvožemio derlingumą bei planuojamą derlių. Šias paslaugas teikia Agrocheminių tyrimų centras, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba ir įvairios firmos. Pluoštiniai linai tręšiami vidutiniškai N20-30 P20-80 K60-90, aliejiniai – N45 P35-90 K90-120, trąšų santykis parenkamas, atsižvelgiant į azoto, fosforo ir kalio kiekį dirvožemyje. Pavyzdžiui, jei dirvožemyje daug fosforo, o mažai azoto ir kalio, tai tręšiama tik azoto ir kalio trąšomis, o fosforo trąšų visai atsisakoma arba sumažinama iki minimumo.

Plečiantis kompleksinių trąšų asortimentui bei mažėjant jų kainoms, vietoj vienanarių trąšų (amonio salietros, granuliuoto superfosfato, kalio chlorido ar kalio druskos) linai vis dažniau tręšiami kompleksinėmis trąšomis. Linams ypač tinka trąšos, kuriose nėra chloro, tačiau yra mikroelementų – boro, cinko, vario. Tinkamai parinkus daugianares trąšas, sumažėja tręšimo išlaidos (sutaupoma kuro ir laiko), mažiau suvažinėjama dirva.

Anksčiau fosforo ir kalio trąšas buvo rekomenduojama barstyti rudenį prieš arimą, o azoto trąšas – pavasarį ruošiant dirvą ar net linų „eglutės“ tarpsniu. Dabar dažniausiai trąšos linams išberiamos pavasarinio dirvos ruošimo metu ir negiliai įterpiamos.

Linai jautrūs kai kurių mikroelementų (ypač cinko ir boro) trūkumui. Mikroelementinėmis trąšomis tręšiama tik ten, kur jų tikrai reikia, nes netinkamai panaudotos šios trąšos ne tik nepadidina derliaus, bet užteršia produkciją ir aplinką, padidina linų auginimo išlaidas.

Pastaruoju metu vis dažniau linams trūksta cinko, ypač kai dirvožemyje daug kalcio, magnio bei judriojo fosforo. Didelę įtaką turi ir šalti, drėgni orai bei suspausta, sunkios mechaninės sudėties dirva. Upytės bandymų stotyje nustatyta, kad cinko linams dažniausiai trūksta, kai dirvožemyje esančio judriojo fosforo ir bendrojo cinko santykis yra nuo 8 iki 16. Cinko trūkumo požymiams atsirasti turi įtakos ir „eglutės“ tarpsniu pasitaikantys vėsūs orai.

Kai mikroelementų dirvožemyje mažai (boro - iki 0,3 mg kg-1, vario - iki 1,5 mg kg-1, cinko - iki 2 mg kg-1), rekomenduojama tręšti mineralinėmis trąšomis su mikroelementais, beicuojant sėklą arba purškiant pasėlius pridėti mikroelementinių trąšų. Kai dirvožemyje mikroelementų yra vidutiniškai (boro – 0,31–0,60 mg kg-1, vario – 1,51–3,00 mg kg-1, cinko – 2,01–3,00 mg kg-1), mikroelementinėmis trąšomis apdorojama linų sėkla arba purškiami pasėliai.

Papildomas tręšimas

Laikotarpiu nuo „eglutės“ iki butonizacijos tarpsnio padidėja visų maisto elementų, ypač azoto poreikis, nes tuo metu stiebas sparčiai auga (palankiomis sąlygomis - net po 3-5 cm per parą), formuojasi pluoštas. Greitojo augimo tarpsniu linai jau būna pasisavinę apie pusę maisto medžiagų kiekio, reikalingo derliui. Taigi didesniam ir kokybiškesniam derliui užauginti (ypač nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis) linams gali prireikti papildomų maisto medžiagų.

Norint išauginti aukštesnius linus, jie papildomai tręšiami azotu. Jeigu augantiems linams trūksta azoto (daigeliai blyškiai žali, skursta), juos galima papildomai patręšti azotu „eglutės“ tarpsniu (15-30 kg/ha v.m.), amonio salietra ar nupurkšti karbamido tirpalu.

Upytės bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenimis, linų derlių (sėmenis, stiebelius, ilgąjį pluoštą) labiau veikė ne azoto kiekis, o tręšimo laikas. Didžiausias linų derlius buvo gautas, kai pagrindiniam tręšimui išberta amonio salietros N30 (fosforo ir kalio trąšų fone) ir papildomai patręšta „eglutės“ tarpsniu 15 kg ha-1 v.m. azoto. Išskaidytas tręšimas padidino derlių labiau, negu patręšus vienkartine N45 kg ha-1 v.m. azoto norma (fosforo ir kalio trąšų fone). Žinotina, kad didesnė vienkartinė azoto trąšų norma gali paskatinti linus išgulti bei suvėlinti brandą (ypač drėgnu oru).

Upytės bandymų stotyje 1999-2001 m. tirta skirtingų azoto trąšų normų (N0, N15, N30) ir formų (amonio salietra ir karbamido tirpalas), kuriomis linai tręšti skirtingais tarpsniais (daigų, „eglutės“, greitojo augimo), bei karbamido koncentracijų (5, 10, 15 ir 20 proc.) įtaka pluoštinių linų pasėlio ligotumui, derliui bei jo kokybei. Nustatyta, kad pusę N30 normos (amonio salietros pavidalu) tikslinga išbarstyti prieš sėją, o kitą pusę vėliau – eglutės arba greito augimo tarpsniu. Kai linai tręšiami tik N15, geriau trąšas išbarstyti daigų, „eglutės“ ar greitojo augimo tarpsniu. Vėliau išberta salietra labiau lemia sėmenų, o ne stiebelių ir pluošto derlių.

Karbamidu (5, 10, 15 proc.) linus reikėtų purkšti ne daigų, o „eglutės“, greitojo augimo tarpsniu (20 proc. koncentracijos karbamido tirpalą kiek sunkiau išpurkšti). Linų neapdegino 5, 10, 15 ir 20 proc. koncentracijos karbamidas.

Pastebėta tendencija, kad bakteriozė daigų tarpsniu labiau plito azotu tręštuose laukeliuose negu juo netręštuose. Papildomai patręšus azoto trąšomis greitojo augimo tarpsniu, fuzariozė ant stiebelių plito mažiau, negu patręšus daigų ir „eglutės“ tarpsniu. Mažiausiai fuzarioze sirgo stiebeliai, kai linai karbamido tirpalu buvo nupurkšti „eglutės“ tarpsniu. Pastebėta tendencija, kad daugiau azotu (N30) tręšti linai buvo ligotesni. Visuose N30 norma (amonio salietra) tręštuose laukeliuose antraknozė plito intensyviau negu netręštuose azotu. Nupurškus karbamidu, antraknozės plitimas ir intensyvumas ant linų stiebelių iš esmės nesumažėjo.

Papildomai linus galima tręšti ne tik azoto trąšomis, bet ir skystomis arba biriomis (bet lengvai tirpstančiomis) mikroelementinėmis bei azoto, fosforo, kalio ir magnio turinčiomis trąšomis.