Bankui ir kreditą gauti norinčiam verslininkui dažnai tenka spręsti trūkstamo užstato problemą. Pasiskolinti norintis ūkio subjektas dažnai neturi vertingo ir likvidaus turto, kuris būtų patrauklus bankui kaip užstatas. Ypač ši problema aktuali dirbantiesiems mažesniuose miesteliuose, kaimo vietovėse: čia esantis turtas nelikvidus, jo rinkos vertė maža, todėl šis turtas kaip užstatas dažniausiai yra nepatrauklus bankams. Pradedantiems savo verslą ir neturintiems jokio turto verslininkams galimybės gauti kreditus tampa minimalios. Tačiau negalima kaltinti ir bankų: jie valdo jiems indėlininkų patikėtas lėšas ir turi pasirūpinti jų saugumu. Todėl, siekdami sumažinti riziką, reikalauja įvairių kredito grąžinimą užtikrinančių priemonių. Be to, bankų veikla reglamentuojama teisės normomis, priežiūros institucijų nustatytais reikalavimais. Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos banko nustatytą tvarką, jei kreditai patenka į padidėjusios rizikos, abejotinų ir nuostolingų aktyvų grupes (visos paskolos grupuojamos į penkias grupes), jiems turi būti formuojami atidėjimai. Taip įšaldomos bankų lėšos, kas bankams, žinoma, nėra naudinga. Kadangi atidėjimus galima sumažinti dalimi įkeisto turto vertės, bankai siekia, kad už paskolą jiems būtų įkeistas turtas. Įkeistas turtas įvertinamas tik tam tikra procentine jo vertės dalimi (iki 50 proc., jei įkeičiamas nekilnojamasis turtas, iki 30 proc. – jei įkeičiamas apyvartinis turtas ir t.t.), todėl, siekiant visiškai apdrausti kreditą, reikalaujamo užstato vertė dažnai viršija paskolos sumą.

Dažniausiai vartojama kredito grąžinimą užtikrinanti priemonė – turto įkeitimas, tačiau kaip ir minėjome, kartais jo nepakanka arba jis nėra patrauklus bankams. Turto įkeitimo alternatyva galėtų būti juridinių ar fizinių asmenų laidavimas ir garantijos. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu asmuo - skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais).

Garantija - patraukli bankams kredito grąžinimą užtikrinanti ir veiklos riziką mažinanti priemonė. Įkeičiamo turto vertė laikui bėgant mažėja. Perėmęs šį turtą, bankas gali susidurti su sunkumais jį realizuodamas, patirti turto valdymo, saugojimo nuostolių. Tuo tarpu garantija išmokama nutraukus kredito sutartį ir atlikus kitas iš anksto nustatytas procedūras. Bankas iš anksto žino, kokią sumą jis atgaus iš garantiją suteikusio ūkio subjekto, tuo tarpu prognozuoti pajamas iš realizuojamo turto sunku.

Garantinės institucijos ne tik prisiima dalį banko rizikos ir kompensuoja dalį nuostolių, bet ir prisideda prie kreditų rinkos plėtros. Garantija leidžia išduoti kreditus tiems, kurių verslas naujas, rizikingas ir būtų kredituojamas tik maža dalimi. Garantija leidžia padidinti kredito sumą. O svarbiausia, sėkmingai kreditus su garantija grąžinę ūkio subjektai jau turi kredito istoriją, jie tampa patikimesni klientai bankams, todėl ateityje gali būti kredituojami ir be garantijų. Kreditus garantuojančios institucijos labai populiarios visame pasaulyje ir laikomos vienu svarbiausių finansinės sistemos elementų, prisidedančių prie verslo plėtros.

Garantija patraukli ir besiskolinančiam ūkio subjektui. Įkeičiant turtą, jį reikia įvertinti, apdrausti. Garantija padeda išvengti šių išlaidų.

Akivaizdu, kad garantija – patrauklus užstato problemos sprendimo būdas. Todėl dažnai, vykdant valstybės politiką sudaryti palankesnes sąlygas ūkio subjektams pasiskolinti reikiamas finansines lėšas iš bankų, teikiamos valstybės garantijos. Garantine veikla dažniausiai užsiima specialios valstybės įsteigtos ir valdomos finansinės institucijos. Tokių įmonių veikla dažniausiai orientuojama tik į tam tikras, dažniausiai problemines ūkio šakas. Valstybės garantijos teikiamos smulkiam ir vidutiniam verslui, žemės ūkiui, kitoms valstybės remiamoms ūkio šakoms, atskiriems regionams. Tokios garantinės institucijos tampa ne tik finansinėmis įmonėmis, besidalijančiomis su bankais kreditų rizika, bet ir valstybės pagalbos įrankiu, skatinančiu verslo plėtrą.

Lietuvoje valstybė įkūrė ir valdo dvi garantines institucijas: UAB “Žemės ūkio paskolų garantijų fondas” teikia garantijas už kreditus žemdirbiams, žemės ūkio produktų perdirbėjams, kaimo vietovėse dirbantiems verslininkams, o UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (INVEGA) garantuoja kreditus smulkiam ir vidutiniam verslui. Šių bendrovių prisiimamiems įsipareigojimams suteikiama valstybės garantija.

Žemės ūkio paskolų garantijų fondas per šešerius savo veiklos metus suteikė 121,4 mln. litų garantijų už kreditus žemdirbiams, žemės ūkio produktų perdirbėjams ir kaimo vietovėse dirbantiems verslininkams. Įvertinus garantijas, suteiktas už VĮ “Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra” išduotus kreditus, visų suteiktų garantijų suma sudaro 1 050,9 mln. litų.

Valstybės valdomos garantinės institucijos turi ir kitų privalumų. Siekiant sudaryti kuo palankesnes sąlygas ūkio subjektams gauti banko kreditą ir sumažinti jų skolinimosi kaštus, jos administruoja įvairią valstybės kreditų gavėjams teikiamą paramą: kompensuoja dalį garantinio užmokesčio, bankui sumokėtų palūkanų, bankui įkeisto turto draudimo įmokų.

Panašios institucijos veikia daugumoje Europos šalių. Jei besivystančiose šalyse (ir Lietuvoje) garantija dažniausiai sudaro galimybę gauti banko kreditą, išsivysčiusiose šalyse, kuriose kreditą gauti lengviau, garantija suteikia galimybę pasiskolinti geresnėmis sąlygomis: didesnėmis sumomis, mažesnėmis palūkanomis, ilgesniam laikui ir t.t.

Užsienio šalyse galima išskirti penkias pagrindines garantinių institucijų sistemas.

• Savitarpio garantinės asociacijos. Tai asociacijos, įkurtos potencialių kreditų gavėjų, kurie individualiai neturi galimybių gauti banko kreditą. Asociacija garantuoja už savo narių imamas paskolas. Šios rūšies garantinės institucijos populiarios Vakarų ir Pietų Europos šalyse: Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje. 
• Valstybės garantinės institucijos. Tai valstybės įkurtos, turinčios juridinio asmens statusą garantijų institucijos, valdomos ministerijos ar kitos valstybinės įstaigos. Jų kapitalas suformuojamas iš valstybės įnašų. Šios garantinės institucijos orientuotos ne į pelną, jų tikslas – verslo plėtra, socialinių, ekonominių problemų sprendimas. 
• Privačių ūkio subjektų valdomos garantinės institucijos. Pastaruoju metu daugėja garantinių institucijų, kurių veikloje dalyvauja ir privatūs asmenys. Dažnai į valstybės valdomus fondus stengiamasi pritraukti privataus kapitalo, bendrovių valdymas perduodamas privatiems asmenims: bankams, patiems investuotojams. Tačiau ir valstybė išlaiko tam tikrą įtaką šių institucijų veiklai. Manoma, kad privačios garantinės institucijos negali konkuruoti su valstybinėmis, nes negali prilygti galimybėmis įvykdyti garantinius įsipareigojimus. Tačiau valstybės garantijos dažniausiai teikiamos tik tam tikram ūkio sektoriui, regionui, verslo subjektų grupei.
• Tarptautinės garantinės institucijos. Tarptautinės organizacijos, skatinančios šalių ekonominę plėtrą, be tiesioginio finansavimo, techninės paramos, siūlo ir garantinę paramą. Ši parama dažniausiai teikiama per tos šalies institucijas – tarpininkus. 
• Nevyriausybinių (visuomeninių) organizacijų valdomos garantinės institucijos. Šių institucijų kapitalas suformuojamas iš užsienio šalių, įvairių tarptautinių organizacijų ir ūkio subjektų dotacijų. Šios institucijos labiau paplitusios Pietų ir Centrinėje Amerikoje.

Matome, kad Lietuvoje aktyviai veikia tik valstybės garantinės institucijos, tačiau jų veikla orientuota į tam tikras ūkio šakas. Komerciniai bankai gali suteikti garantijas (sandorių, kreditų, įvairių kitų įsipareigojimų įvykdymo), tačiau ši veikla nėra orientuota į kreditų garantijų teikimą. Tad galime tikėtis, kad ateityje kreditų garantavimo paslaugos Lietuvoje sparčiai plėsis.