Ekologinė (biologinė, organinė, bioorganinė, biodinaminė) žemdirbystės sistema taikoma, siekiant gaminti neužterštą cheminėmis medžiagomis, saugią produkciją.

Ekologinių ūkių produktyvumą lemia sėjomainos, kenkėjų, ligų ir piktžolių ne cheminių kontrolės priemonių įvairovė, o maisto medžiagų balansas, pasiekiamas auginant ankštines žoles ir tręšiant dirvą organinėmis trąšomis, sideratais (žaliąja trąša).

Ekologinių ūkių sėjomainose turi būti ankštinių augalų, o laukai tręšiami organinėmis trąšomis ir gerai pagamintais kompostais.

Kad maisto medžiagų nuostoliai būtų kuo mažesni, reikia tinkamai dirbti žemę bei priežiūrėti augalus; per dažnai nepurenti dirvos; saugoti dirvožemį nuo pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medžiagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei suslėgimo; laikytis tinkamų žemės dirbimo ir sėjos terminų; sėti tarpinius augalus; plėsti daugiamečių augalų plotus.

Kad nesutriktų maisto medžiagų balansas, reikia nuolat tirti, kiek yra maisto medžiagų atsargų dirvožemyje. Trūkstamas medžiagas būtina papildyti, tačiau tręšti reikia, laikantis ekologinei žemdirbystei keliamų reikalavimų.

Kadangi piktžolių negalima naikinti herbicidais, o augalams apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų leidžiama naudoti tik sertifikuotus insekticidus ir fungicidus, svarbu taikyti profilaktikos priemones: parinkti sėjomainas, auginti atsparias ligoms ir kenkėjams veisles, sudaryti sąlygas plisti augalų kenkėjus naikinantiems gyvūnams ir mikroorganizmams. Ne mažiau svarbios ir mechaninės (racionalus žemės dirbimas, mechaninis piktžolių, kenkėjų bei jų kiaušinėlių naikinimas ir kt.), biologinės (biopreparatų naudojimas), piktžolių sėklų plitimo mažinimo priemonės.

Ekologiniame ūkyje patartina laikyti tiek gyvulių, kiek reikia sukaupti organinių trąšų, išsaugant natūralias ganiavos sąlygas. Juos reikėtų auginti, taikant ekologiškai švarias, energiją taupančias pigias, saugiausias aplinkai technologijas be atliekų.

Gyvulių skaičiaus apribojimai

Norint tinkamai ūkininkauti, negalima viršyti nustatyto didžiausio gyvulių tankumo ūkyje. Tvartus reikia įrengti taip, kad gyvuliams juose būtų sveika aplinka. Norint išsaugoti mėšlo tręšiamąją vertę ir sumažinti azoto nuostolius, gyvulius reikia šerti pagal nustatytus normatyvus, būtina įrengti mėšlides, gerai tręšti laukus, o patręšus kuo greičiau užarti.

ūkyje turėtų būti tiek gyvulių, kad paskleidus visą per metus sukauptą mėšlą, įskaitant ir patenkantį į laukus ganant gyvulius, vidutiniškai visame ūkyje nebūtų daugiau kaip 170 kg azoto ž.ū. naudmenų hektarui.

Kad būtų paprasčiau apskaičiuoti gyvulių mėšle susikaupiantį azoto kiekį, sutarta vartoti terminą – sąlyginis gyvulys (SG). Vienam sąlyginiam gyvuliui vidutiniškai tenka 100 kg azoto, patenkančio į laukus, paskleidus visą sukauptą per metus mėšlą, laikytą mėšlidėje, įskaitant ir mėšlą, patenkantį ganant gyvulius. Apytikriai toks azoto kiekis patenka į dirvą iš vienos karvės mėšlo, jei jos metinis primilžis yra 5 000 kg.

Gyvulių tankumas ūkyje neturėtų būti didesnis kaip 1,7 sąlyginio gyvulio vienam hektarui ž.ū. naudmenų. Jei ūkyje gyvulių yra daugiau negu leidžiama įterpti mėšlo, reikia įsigyti papildomai žemės arba mėšlo perteklių parduoti kitam ūkiui, turinčiam mažiau gyvulių.

Reikalaujama šerti ekologiškais pašarais

Kiekvienas gyvulys turi būti laikomas, šeriamas ir prižiūrimas, atsižvelgiant į jo rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną. Ekologiniuose ūkiuose naudojami pašarai turi būti geros kokybės, tenkinti gyvulių ir paukščių organizmo poreikius. Priverstinis šėrimas yra draudžiamas.

Ekologinio ūkininkavimo taisyklėse nurodoma, kad ekologiniuose ūkiuose gyvuliai turi būti šeriami ekologiškais pašarais. Tačiau 30 proc. raciono gali sudaryti pašarai iš pereinamojo laikotarpio ūkių. Taikant išimtį, kuri galios iki 2005 m., jei ūkininkas negali gaminti reikiamo kiekio pašarų, leidžiama dalį jų pirkti iš chemizuoto ūkio. Per metus galima pirkti 10 proc. tokių pašarų (skaičiuojant sausomis medžiagomis) atrajojantiems ir 20 proc. turintiems vienkamerį skrandį gyvuliams nuo viso suvartojamų pašarų kiekio. Iš chemizuotų ūkių pirkti pašarai turi būti naudojami racionams praturtinti baltymais ar kitomis maisto medžiagomis.

Pagrindinis jauniklių maistas turi būti natūralus pienas. Pageidautina, kad tai būtų motinos pienas. Priklausomai nuo prieauglio rūšies, visi jie turi būti maitinami natūraliu pienu: veršeliai ir kumeliukai - 3 mėn., avinukai ir ožiukai - 45 dienas, paršeliai - ne mažiau kaip 40 dienų.

Žolėdžių auginimo sistema turi būti pagrįsta maksimaliai panaudojant ganyklas. Atrajojančių gyvulių dienos racione turi būti ne mažiau kaip 60 proc. (skaičiuojant sausomis medžiagomis) žolių arba džiovintų pašarų, šienainio arba siloso. Žolėdžiams gyvūnams ganykliniu laikotarpiu žolė turi sudaryti pagrindinę pašarų raciono dalį.

Penimų paukščių lesaluose turi būti ne mažiau kaip 65 proc. grūdų. Naminių paukščių ir kiaulių paros racionas turi būti kuo įvairesnis, papildytas stambiaisiais, žoliniais pašarais ar silosu.

Siloso sultys turi būti surenkamos

Vienas iš pagrindinių galvijų pašarų – silosas. Jis gali būti gaminamas įvairiais būdais: tranšėjose, kaupuose ir ritiniuose iš nevytintos arba pavytintos žolės, ankštinių ir varpinių javų mišinio, kukurūzų, runkelių lapų.

Išsiskiriančios siloso sultys yra vienas pavojingiausių ir nuodingiausių teršalų. Netgi nedidelis jų kiekis, patekęs į vandens telkinį, greitai sumažina deguonies kiekį ir gali padaryti didelę žalą. Kiek išsiskirs sulčių, priklauso nuo silosuojamų augalų drėgnumo. Jei silosas gaminamas iš žolių, visada rekomenduojama jas pavytinti bent iki 27-28 proc. sausųjų medžiagų (t.y. apie 24 val.). Jei silosas gaminamas iš kukurūzų, ankštinių ir varpinių javų mišinio, juos reikia pjauti pieninės-vaškinės brandos tarpsniu, t.y. tada, kai augaluose būna apie 27-28 proc. sausųjų medžiagų. Siloso sulčių daugiausia išsiskiria pirmąsias dvi dienas po silosavimo.

Pagrindiniai siloso gamybos reikalavimai:

• kai silosas gaminamas tranšėjose ar kaupuose, turi būti įrengti siloso sulčių surinkimo rezervuarai. Rezervuare turi tilpti mažiausiai 200 l sulčių 1 m3 siloso (20 m3 talpos rezervuaras - 100 m3 siloso);
• siloso sultys gali sukelti metalo ir betono koroziją, lengvai prasisunkti pro netinkamą siloso duobės pagrindą, todėl jis turi būti nelaidus skysčiams, užlietas betonu arba asfaltu;
• prie tranšėjų sienų turi būti įrengti kanalai, kuriais siloso sultys suteka į rezervuarą;
• siloso tranšėjos neturi būti statomos vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose;
• jei silosas laikomas kaupe, reikia iškasti kanalą aplink visą kaupą;
• siloso sulčių surinkimo rezervuarai turi būti padaryti iš atsparios korozijai bei vientisos medžiagos, t.y. negali būti sujungimų (siūlių);
• siloso sultys gali būti surenkamos ir į skystojo mėšlo rezervuarus, jeigu jie pagaminti iš korozijai atsparių medžiagų ir gerai ventiliuojami. Negalima maišyti siloso sulčių su skystuoju mėšlu rezervuaruose, nes susidarančios nuodingos dujos gali būti labai pavojingos;
• ant siloso tranšėjos pagrindo rekomenduojama pakloti nedidelį šiaudų sluoksnį, kuris sugers dalį siloso sulčių;
•  jei silosas gaminamas ritiniuose, juos laikyti reikia ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo vandens telkinių, šulinių ar melioracijos įrenginių;
• siloso sultis galima panaudoti kaip trąšas ir išlaistyti laukuose, bet būtina atskiesti vandeniu santykiu 1:1. Lieti ne daugiau kaip 50 m3/ha.

Gaminant silosą gali būti naudojami šie priedai ir pagalbinės perdirbimo medžiagos: rupi druska, jūros druska, mielės, išrūgos, cukrus, cukrinių runkelių masė, javų miltai, melasa ir pieno, acto, skruzdžių bei propiono bakterijos. Jei oro sąlygos yra nepalankios fermentacijai, kontrolės įstaiga gali leisti naudoti silosui gaminti pieno, skruzdžių, propiono ir acto rūgštis.

Leidžiami naudoti pašarų priedai

mineralinės kilmės medžiagos: tnatrio junginiai: nerafinuota jūros druska, rupi akmens druska, natrio sulfatas, natrio karbonatas, natrio hidrokarbonatas, natrio chloridas; tkalcio junginiai: litotamnionas ir merlas, vandens gyvių kiaukutai (įskaitant sepijos kaulus), kalcio karbonatas, kalcio laktatas, kalcio gliukonatas; tfosforo junginiai: kalcio hidrofosfato precipitatas, defluoruotas kalcio hidrofosfatas, defluoruotas kalcio dihidrofosfatas; tmagnio junginiai: bevandenė magnezija, magnio sulfatas, magnio chloridas, magnio karbonatas; tsieros junginiai: natrio sulfatas.

Mikroelementai: tE1. Geležis: geležies (II) karbonatas, geležies (II) sulfatas (monohidratas), geležies (II) oksidas; tE2. Jodas: kalcio jodatas (bevandenis ir heksahidratas), kalio jodidas; tE3. Kobaltas: kobalto (II) sulfatas (monohidratas ir heptahidratas), bazinis kobalto (II) karbonatas (monohidratas); tE4. Varis: vario (II) oksidas, bazinis vario (II) karbonatas (monohidratas), vario (II) sulfatas (pentahidratas); tE5. Manganas: mangano (II) karbonatas, mangano oksidas, mangano (II) sulfatas (mono- ir tetrahidratas); tE6. Cinkas: cinko karbonatas, cinko oksidas, cinko sulfatas (mono- ir tetrahidratas); tE7. Molibdenas: amonio molibdatas, natrio molibdatas; tE8. Selenas: natrio selenatas, natrio selenitas.

Vitaminai, provitaminai ir panašaus poveikio medžiagos. Pageidautina, kad naudojami vitaminai būtų pagaminti iš natūraliai pašaruose esančių žaliavinių medžiagų.

Fermentai. Mikroorganizmai. Konservantai naudojami tik silosui gaminti:

• E236. Skruzdžių rūgštis;
• E260. Acto rūgštis;
• E270. Pieno rūgštis;
• E280. Propiono rūgštis.

Rišikliai:

• E551b. Koloidinis kvarcas;
• E551c. diatomitas;
• E553. Sepiolitas;
• E558. Betonitas;
• E559. Kaolinas;
• E561. Vermikulitas;
• E599. Perlitas.

Pašarai ir jų mišiniai, pašariniai produktai, medžiagos, priedai ir papildai bei kiti gyvuliams šerti naudojami produktai neturi būti pagaminti, naudojant genetiškai modifikuotus organizmus arba iš jų gautus produktus.