Pavasarį pasodinti augalai, turėdami atitinkamas atramas, gerai prižiūrimi, per sezoną sugeba išaugti iki 1,5–2 metrų aukščio. Sausmedžiai, raganės, vijutrės, vynmedžiai gali net sukrauti žiedus ir derėti pasodinimo metais.

Pavasarį, gegužės mėnesį, pirmosios pražysta vijutrės (raganžiedės). Seniau jos buvo laikomos atskira vijutrių gentimi (Atragene), dabar – tiesiog raganėmis (Clematis), išskiriant į Atragene grupę. Nors savo išvaizda - lapais, stiebais ir, aišku, žiedais - jos skiriasi nuo raganių, bet turi ir daug panašumo. Svarbiausia jų ypatybė - ankstyvas ir gausus žydėjimas gegužės–birželio mėnesiais (tęsiasi apie mėnesį) paprastais ar pusiau pilnaviduriais mėlynais, alyviniais, baltais žiedais.

Žiedus sukrauna ant pernykščių ūglių - taigi, aišku, kad šios raganės negenimos. Jei sezono metu kai kurie ūgliai neprisitvirtino prie atramų, tai juos arba pririšame, arba nukerpame. Visiškai atsparios žiemos šalčiams, todėl nereikia dengti. Vienintelis trūkumas, kad ne visada po žiemos būna nukritę lapai (ypač po sausų, karštų vasarų, kai tūksta drėgmės). Tuomet šiuos pajuodusius lapus labai anksti, kol dar neišbrinkę pumpurai, nubraukome šluota arba plastikiniu grėbliu.

Grybinėmis ligomis vijutrės beveik neserga. Svarbu, kad nebūtų per didelio tankumyno, t.y. augalus būtina sodinti bent jau 0,8–1 m atstumu vienas nuo kito. Gerai auga saulėtoje vietoje ir pusiau pavėsyje: kai kelias valandas būna šešėlyje. Kaip ir visos raganės, nemėgsta, kad saulė kaitintų šaknis. Nuo kaitros šaknis galima apsaugoti mulčiuojant nupjauta vejos žole arba iš pietinės pusės pasodinti vasarinių vienamečių gėlių.

VU Botanikos sode jau porą dešimtmečių auginame alpinę (Clematis alpina (L.) Mill. ), stambiažiedę (C.macropetala Ledeb. ), tolimąją (C.ochotensis (Pall.) Poir.), sibirinę (C.alpina (L.) Mill. subsp. sibirica (Mill.) Kuntze) vijutres ir nemažai jų kultivarų. Pastarieji yra ypač puošnūs ne tik melsvomis, alyvinėmis, bordo spalvomis, bet ir pusiau pilnaviduriais ar net pilnaviduriais žiedais. Žiedų dydis priklauso nuo taurėlapių ilgio: 3–5 arba 5–8 cm.

Išraiškingi, gražūs ir verti dėmesio yra šie vijutrių kultivarai (kultivarus sukuria gamta, o veisles - žmogus):

• alpinės vijutrės

Frances Rivis – krūmas stambus, iki 2,5–3 m aukščio, plačiai išsiskleidusiais tamsiai mėlynais žiedais su baltu centru;

Pamela Jackman - ryškiai mėlynais žiedais, jų gausu, kuokeliai balti, taigi žiedo centras – baltas;

Pink Flamingo - žiedai rožiniai, taurėlapių spalva prie pamato ryški, o viršūnės šviesios;

Willy - žiedai ryškiai rožinės spalvos, taurėlapių pakraščiai balti, plačiai išsiskleidę;

Betina - žiedai violetiniai rožiniai, išsiskleidę;

Constance - žiedai avietiniai – bordo, plačiai išsiskleidę;

Ruby - žiedai tamsūs, beveik bordo su šviesesniu centru;

• stambiažiedės vijutrės populiariausi kultivarai:

Blue Bird - žiedai pilnaviduriai, jų daug, mėlyni su purpuro atspalviu;

Lagoon - žiedai tamsiai mėlyni, pilnaviduriai, puošnūs, centre šviesesni, jų daug; Markham‘s Pink - žiedai pusiau pilnaviduriai, rožiniai, gausūs, pražysta vėliau;

White Swan - žiedai labiau kreminiai negu balti, skleidžiantis būna su žalsvu atspalviu, puošnūs ir neįprasti.

Vijokliniai sausmedžiai

Nė kiek grožiu vijutrėms nenusileidžia vijokliniai sausmedžiai. Jie gausiai žydi, žiedai stambūs, ryškūs, kai kurių rūšių – kvapūs. Jie gerai laikosi nuskinti ir pamerkti į vazas. Originalūs žiedai puikiai papildo kompozicijas. Be to, jie žydi skirtingu laiku, todėl puošnusis periodas, auginant kelias sausmedžių rūšis, tęsiasi visą vasarą.

Dauguma sausmedžių dirvai nereiklūs, gali augti ir lengvoje priesmėlio, ir priemolio vidutinio drėgnumo ir apysausėje žemėje, išskyrus stambiažiedį sausmedį, kuris mėgsta derlingą dirvožemį. Visi jie puikiai tinka 2-3 metrų aukščio tvoroms, sienutėms, pavėsinėms apželdinti. Gerai auga prie namo sienos, kai turi atramą – ištemptą virvę, vielą ar pastatytą kartį.

Sausmedžiai gali susirgti miltlige. Dažniausiai tada, kai neprapučia vėjas ar augalai pernelyg sutankėję. Rekomenduojama kas 5-6 metus sausmedžius gerokai apgenėti. Taip juos atjauniname.

Pavasarį tinka patręšti mineralinių trąšų su mikroelementais mišiniu, o rudenį mulčiuoti kompostine žeme ar durpėmis su perpuvusiu mėšlu. Tik nepertręškite, nes tuomet augalus labiau puola ligos, lėčiau sumedėja stiebai, taigi sausmedžiai blogiau žiemoja.

• Visžalis sausmedis (Lonicera sempervirens L.) - viena vertingiausių rūšių, nes žydėti pradeda birželio mėnesį ir žydi, kol užšąla. Vamzdiški žiedai ryškūs, oranžiniai raudoni iš išorės ir gelsvi iš vidaus, su penkiaskiaute vamzdelio atbraila, sutelkti šoninių antramečių šakelių galuose į žiedynus.

Dvi lapų poros po žiedais yra suaugusios ir atrodo tarsi lėkštutės. Kai subręsta raudonos uogos, tos lėkštutės atrodo labai dekoratyviai. Beje, beveik visoms sausmedžių rūšims būdingas bruožas yra taip suaugę vaisinių šakelių viršūniniai lapai. Lietuvoje užauga 1,8–2 (2,5) m aukščio, šakotas, daug žiedų sukraunantis augalas. Ypač sausomis ir karštomis vasaromis reikia palaistyti, kad nenustotų žydėti. Labai šaltomis žiemomis gali apšalti nesumedėję ūgliai. Rūšis savaime auga Šiaurės Amerikoje, JAV rytinėje dalyje.

• Brauno sausmedis (Lonicera x brownii Carr.) labai panašus į visžalį sausmedį, bet nuo pastarojo skiriasi žydėjimo trukme: gausiai žydi birželį ir rugsėjį, kartais net iki šalnų. Vasaros viduryje žydi tik keli žiedai. Žiedai labiau oranžiniai negu raudoni. Vamzdelio atbraila dažniau dvilūpė, negu penkiaskiautė.

Šio sausmedžio kultivaras Dropmore Scarlet žydi per visą vasarą oranžiniai raudonais žiedais. Per vasarą užauga 1–2 m ilgio ūgliai. Mėgsta saulėtas, šiltas sodo vietas. Puikus augalas tvorelėms apželdinti, sienelėms dekoruoti. Savaime auga Šiaurės Amerikoje.

• Raudonžiedis sausmedis (Lonicera x heckrotii Rehd.). Vakaruose populiarus sausmedis, pas mus dar retai auginamas. Tai aukšta, 3–6 m aukščio, liana. Žiedai vamzdiški, kvapūs, išorinė pusė rožiniai raudona, vidinė – geltona; žiedai sutelkti į žiedynus. Žydi nuo birželio per visą vasarą. Rudeniop subrandina raudonas uogas. Per sezoną išaugina iki 2 m ilgio ūglius. Goldflame kultivaras nuo pagrindinės rūšies skiriasi ilgesniu žiedynu. Nespėję sumedėti ūgliai apšąla. Savaime auga Šiaurės Amerikoje.
• Apskritalapis sausmedis (Lonicera capri folium L.) labai populiarus ir mėgstamas Lietuvoje sausmedis, nes sukrauna labai daug kvapių žiedų ir pražysta anksčiau už kitas rūšis - gegužės ar birželio mėnesį. Aukštyn gali pakilti iki 3–6 metrų. Jo kultivaro Pauciflora žiedai ir jauni ūgliai apaugę plaukeliais. Šalčiams atsparus. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kaukaze, Užkaukazėje.
• Stambiažiedis sausmedis (Lonicera x tellmanniana Magr.) – aukštas, iki 5 m aukščio pakylantis vijoklis. Žiedai - 5–6 cm ilgio, aukso geltonumo vamzdeliai, sutelkti į varpos pavidalo žiedynus trumpųjų šakelių galuose. Gausiai žydi dvi birželio savaites. Geriausia sodinti šiltoje saulėtoje vietoje. Rudeniop subrandina oranžines uogas, kurios gražiai atrodo lapų lėkštelėse. Jautrokas šalčiams, nemėgsta užmirkusios dirvos. Savaime auga Vengrijoje.
• Vijoklinis sausmedis (Lonicera periclymenum L.) – aukštas, iki 4–5 m aukščio, vijoklis. Jauni ūgliai ir lapai būna purpurinės spalvos, tokia pat ir vamzdiškų žiedų išorinė pusė; vidinė - gelsva. Žiedai nepaprastai maloniai kvepia, sutelkti į varpos pavidalo žiedynus. Žydi birželio mėnesį, pakartotinai – rugsėjį. Labai vertinamas dėl ypatingos spalvos.