Šalčininkų rajono žemės plyti Pietryčių Lietuvoje. Tradicinei žemdirbystei plėtoti sąlygos nepalankios, nes dirvožemiai rajone skurdūs – smėliai, priesmėliai, durpynai. Žemės balo vidurkis – 35 balai. Ūkininkų ūkių registre registruoti 632 ūkio subjektai. Daugumoje ūkių plėtojama augalininkystė, o pastaraisiais metais jaučiamas didžiulis ekologinių ūkių kūrimosi bumas.

Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šalčininkų biuro vadovės Zinaidos Kiščenko, skubotas žemdirbių persiorientavimas iš tradicinės į ekologinę žemdirbystę kelia nerimą. Ne paslaptis, kad viena pagrindinių ūkininkavimo profilio keitimo priežasčių – žadamos nemažos išmokos už ekologinius pasėlius. „Žmonės dabar labai greitai moka skaičiuoti pinigus: 300 Lt už hektarą javų pasėlio plius 195 Lt kompensacija už ūkininkavimą nepalankiose ūkininkauti žemėse plius apie 1 500 Lt už ekologinį javų pasėlį – tai beveik 2 000 Lt išmoka už vieną hektarą, - beria skaičius Zinaida. – Žmonės pajuto, kad ilgalaikių sutarčių ekologiškai ūkininkauti pasirašyti nereikia, tad labai lengvai, negalvodami apie savo žinias, sugebėjimus ir galimybes, metasi į šią vis populiarėjančią žemdirbystės kryptį“. Pasak Zinaidos, ekologinis ūkininkavimas – tai gyvenimo būdas. Taip ūkininkaujantis žmogus pirmiausia turėtų jausti vidinį poreikį auginti sveiką produkciją, saugoti aplinką, puoselėti dirvožemio savybes. „Ekologiniam ūkininkavimui reikia sąžiningo ir labai kruopštaus darbo, o dabar tai darosi tiesiog pinigų gavimo būdas, - sakė konsultantė. – Kas galėtų paneigti, jog siekiant numatytų rezultatų – kad iki 2010 m. 15 proc. žemės ūkio naudmenų būtų ekologiški pasėliai – žiūrima į skubotą ekologinių ūkių steigimą „pro pirštus?“

Patyrusi agronomė Z.Kiščenko puikiai pažįsta rajono ūkininkus ir sako, kad skurdokose Šalčininkų rajono žemėse beveik visuose ūkiuose ūkininkaujama pusiau natūriniu būdu. Ūkininkai trąšų naudoja mažai arba laukų visai netręšia, daugelis sugeba išsiversti be cheminių augalų apsaugos priemonių. Pagrindiniai augalai – rugiai, avižos, grikiai. Jų derlingumas nedidelis. Pavyzdžiui, rugių vidutiniškai prikuliama 2,5 t/ha. „Teko girdėti, kad mūsų krašte užaugintus rugius supirkinėja perdirbėjai ir Prancūzijoje juos parduoda kaip ekologiškus“, - prisiminė konsultantė.

Z.Kiščenko nesmerkia ekologiniams ūkiams skiriamomis didelėmis išmokomis susigundžiusių žemdirbių: natūralu, kad žmonės nori gauti už savo darbą kuo daugiau pinigų. Tik ar nebus taip, kad skubotas ūkininkavimo profilio keitimas atsigręš prieš pačius žemdirbius, kai, nemokšiškai ūkininkaudami, jie dar labiau nuskurdins savo žemes ir nesugebės išauginti kokybiškų produktų?

„Prašymą sertifikuoti ūkį kaip ekologišką parašyti nesudėtinga, - svarstė Zinaida. – Bet ūkininkauti pagal visus ekologiniams ūkiams taikomus reikalavimus tikrai ne kiekvienas sugebės“. Juk ekologiniame ūkyje būtina išlaikyti maistingųjų medžiagų dirvožemyje balansą (kiek kasmet auginami augalai išsineša maisto medžiagų su derliumi ir kiek maistingųjų medžiagų atsargas reikia papildyti), laiku sunaikinti piktžoles, tiksliai laikytis sėjomainos. Smėlinguose dirvožemiuose labai daug maisto medžiagų paprasčiausiai išsiplauna. Sunkoka įvykdyti ir reikalavimą, kad 50 proc. pasėlių būtų žiemojančių augalų: dobilai šiame krašte neauga, lieka varpinės žolės. Tradicinis šio krašto žemdirbių išlaikomos sėjomainos ratas beveik vienodas visuose ūkiuose: rugiai, avižos, grikiai ir sideraliniai pūdymai (dažniausiai sėjami lubinai). „Kiek teko kalbėtis, daug ekologiškai ūkininkauti pasišovusių žemdirbių dar nežino, kad pūdymai nebus remiami, o tai reiškia, kad už juos išmokų negaus“, - tvirtina Zinaida.

Specifinis Šalčininkų krašto bruožas – čia ūkininkai turi labai mažai nuosavos žemės (savininkams grąžinta tik šiek tiek daugiau kaip pusė visos žemės). Didžioji dirbamos žemės dalis nuomojama iš valstybės ilgalaike nuomos sutartimi. Beje, nei nuomos mokesčių, nei žemės mokesčių Šalčininkų rajono ūkininkai iki šiol nėra mokėję. Didelė žemės dalis išvis dirvonuoja. Paprastai jos savininkai gyvena Vilniuje ir nenori žemės nei nuomoti, nei parduoti – laukia, kol pabrangs.

Tradiciškai Dieveniškių krašte buvo susiformavę rėžiniai kaimai, todėl čia ūkininkaujančių ūkininkų žemės sklypai yra labai siauri ir ilgi. Dažnai tokie siauri, kad vien ekologiniam ūkiui būtinos apsauginės juostos juose nesutelpa, o žmonės ir čia norėtų ūkininkauti ekologiškai.

Pradedantiems ūkininkauti ekologiškai būtinai reikia mokymų ir konsultacijų. „Pastebiu, kad žemdirbiai šiek tiek pasimetę tarp Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos, Žemės ūkio skyriaus ir Žemės ūkio rūmų specialistų siūlomų paslaugų, - gerai savo klientų rūpesčius žino Z.Kiščenko. – Žmonės dažniausiai kreipiasi ten, kur nereikia mokėti. O konsultavimo nuoseklumas ir suteiktų žinių kokybė paaiškėja tik po kelerių metų“.

Dauguma ūkių pereinamojo laikotarpio

Pernai Šalčininkų rajone buvo sertifikuoti 39 ekologiniai ūkiai. Bendras ekologinių pasėlių plotas - 3 044 ha. Dauguma rajono ekologinių ūkių dabar yra sertifikuoti kaip pereinamojo laikotarpio iš įprastinio ūkio į ekologinės gamybos ūkį. Pavelas Griaznovas, Šalčininkėlių kaimo ūkininkas, iš viso dirba 600 ha (savos žemės turi 20 ha), iš jų 192 ha nuo pernai metų ūkininkauja ekologiškai. Augina rugius, avižas, grikius ir lubinus (kaip sideralinius augalus). Ūkis turi pereinamojo laikotarpio statusą, todėl užauginta produkcija sunaudojama savame ūkyje. Kol kas ūkininkas sako nemanąs keisti ekologinio ūkio dydžio – laukiąs didesnių išmokų. „Skirtumas tarp derlių nuplauna visas per išmokas gaunamas papildomas lėšas, - sako P.Griaznovas. – Pernai įprastai ūkininkaudamas kūliau 3 t/ha rugių, o ekologiniuose pasėliuose – kone perpus mažiau: tik 1,8 t/ha“. Ūkyje dar augina apie 500 kiaulių, kurių mėšlu tręšia laukus. Ūkininkas neslėpė, kad pagrindinis stimulas pradėti ūkininkauti ekologiškai buvo didelės išmokos. „Jei gaunami papildomi pinigai nedengs dėl mažesnio derliaus patiriamų nuostolių, galbūt ir vėl visame ūkyje ūkininkausiu tradiciškai“, - buvo atviras P.Griaznovas.

Sustosime tada, kai nebepirks vartotojai

Ekologinių ūkių kūrimo priežastis paprašėme pakomentuoti Lietuvos Žemės ūkio rūmų specialistę ekologiniam žemės ūkiui ir agroaplinkosaugai Editą Karbauskienę.

Lietuvos ekologinių ūkių vystymosi istorija perkopė dešimtmetį. Europos Sąjungoje ir mūsų šalyje sukurtas teisinis pagrindas šios sistemos tolimesnei plėtrai. Kuriasi ne tik atskiri ekologiniai ūkiai, bet ir ištisi ekologiniai kaimai (Alanta, Molėtų r.), ekologinės bendruomenės. Idealu būtų, kad į ekologinio ūkininkavimo sistemą ateitų ūkininkai, kuriems pagrindinis motyvas būtų ne vien materialioji pusė (išmokos, didesnė produkcijos kaina), bet tvirtai suformuotas požiūris į supančią aplinką, kaip į vientisą visumą. Sutinku, kad dalis pradedančiųjų tikrai pernelyg paprastai suvokia ekologinį ūkininkavimą: darysiu taip, kaip iki šiol, tik sertifikuosiu ūkį kaip ekologinį. Taip nebus. Kiekvienas, norintis išlikti šioje sistemoje, privalės įsisavinti daugybę žinių ir jas taikyti savo ūkyje. Ekologinių taisyklių laikymąsi kontroliuojanti sertifikavimo įstaiga „Ekoagros“ dirba griežtai, nedaro nuolaidų. Į tikrintojų pareikštas pastabas ūkininkas privalo reaguoti ir klaidas ištaisyti. Ekologinės gamybos ūkio sertifikavimas – tai viso žemės ūkio produktų gamybos proceso tikrinimas: nuo aplinkos sąlygų vertinimo, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui.

Visoje Europoje vietovėse su aplinkosauginiais apribojimais dažniau pasirenkama ekologinės žemdirbystės sistema. Tyrimais nustatyta, kad, taisyklingai ekologiškai ūkininkaujant, galima pasiekti beveik tokių pat derlių, kokie gaunami tose vietose chemizuotuose ūkiuose (skirtumas būna apie 10 proc.). Galima prognozuoti, kad tokiose žemėse ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai bus remiami labiau, negu derlingose žemėse; tokia patirtis jau yra keliose ES šalyse. Apie didesnį skatinimą ekologiškai ūkininkauti tokiose teritorijose ateityje kalba ir ES žemės ūkio ir žuvininkystės komisaras Fransas Fišleris. Kone pusė Lietuvos žemių yra nepalankios intensyviam ūkininkavimui.

Žemdirbiai, pasirenkantys ekologinę žemės ūkio kryptį dėl ES finansinės paramos turi įsisąmoninti, kad didelės išmokos skirtos padengti jo prarastas pajamas bei papildomas išlaidas, kurios atsiranda įgyvendinant aplinkosaugos įsipareigojimus. Derlius ekologiniuose ūkiuose būna mažesnis, o išlaidų daugiau: didesnės darbo sąnaudos, sudėtingesnis žemės dirbimas, brangesnė sėkla, speciali technika, daugiau kainuoja ir grybiniu ar bakteriniu pagrindu sukurtos augalų apsaugos priemonės, beicai (mūsiškiai ūkininkai jų dar praktiškai neperka). Išmokos būtent tam ir skirtos. Tik vienetai Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų turi ekologines akėčias. Be jų ekologiškai neūkininkauja nė vienas vakarietis: tai viena iš pagrindinių priemonių piktžolėms naikinti. ES ekologinio ūkininkavimo taisyklės dar gana lanksčios. Ekologinis ūkininkavimas toleruojamas kartu su chemizuotu. Dažnai ekologinės ūkio dalies išmokos panaudojamos chemizuotai daliai išlaikyti.

Pasigirsta kalbų, kad gal jau per daug ekologiškų produktų užauginama Lietuvoje. Tikrai ne. Asortimentas menkas, dominuoja grūdų ir vaistažolių produkcija, kurios asortimentas metų pabaigoje išsenka. Štai jau balandžio viduryje „Akmenės duona“ pritrūko miltų, iš kurių galėtų iškepti ekologišką duoną. Neabejotinai augs pašarinių javų poreikis, žirnių, pupų. Sertifikuota 3 000 ha įžuvintų tvenkinių – vadinasi, tikrai yra potencialių klientų pašariniams javams pirkti. Vartotojui dar nepasiūlyta ekologiško pieno, mėsos, kiaušinių.

Daugybę pasiūlymų pirkti ekologišką produkciją gauname iš užsienio. Švedai šiemet pirktų 60 tonų ekologiškų agurkų, bet lietuviai ir savai rinkai jų nepateikia. Reikia ir didelių kiekių garstyčių sėklų. Ir vėl bėda – ūkininkai neturi gerų džiovyklų, nėra garantuoti, kad pavyks išauginti reikiamos kokybės produktą. Problema ta, kad turime mažai prekinių ūkių, ekologiškai ūkininkauti dažnai pradeda silpni ūkininkai, kuriems trūksta iniciatyvos, verslumo.

Kasmet ekologinių ūkių daugėja, išauginama daugiau produkcijos. Sustosime tada, kada vartotojas pasakys: stop, mūsų, perkančiųjų, yra tik tiek, ir ne daugiau.