Žemės ūkio chemizavimui peržengus saugias ribas, kilo alternatyvios žemdirbystės banga. Tai įvairių formų ir pobūdžio ekologinė žemdirbystė. Ši banga prasidėjo Vakarų Europoje: Anglijoje, Šveicarijoje, Olandijoje.

Daugiau kaip prieš 60 metų Vakarų Europos šalyse, suintensyvėjus žemės ūkio gamybai, pradėta naudoti daugiau organinių ir mineralinių trąšų bei cheminės augalų apsaugos priemonių. Kai kuriose šalyse (ypač Olandijoje) žemės ūkio chemizavimas įgavo išties grėsmingą pobūdį. Dėl cheminės apkrovos ėmė nykti gyvoji dirvožemio dalis: ne tik aukštesnieji gyvūnai (vabzdžiai, sliekai), bet ir mikroorganizmai (bakterijos, aktinomicetai, dumbliai, grybai, pirmuonys).

Rytų Europos šalis žemės ūkio chemizavimo banga pasiekė keliais dešimtmečiais vėliau ir neįgavo tokio masto kaip Vakarų Europoje. Lietuvoje trąšų ir pesticidų naudojimas buvo reglamentuotas moksliškai pagrįstomis rekomendacijomis, todėl grėsmingų taršos židinių pasitaikydavo nebent trąšų ir pesticidų saugojimo vietose ar pavieniuose ūkiuose, kartais pažeisdavusiuose cheminių priemonių naudojimo normas ir būdus.

Pastarąjį dešimtmetį pasauliniu mastu suaktyvėjo saugiosios žemdirbystės (conservation agriculture) kryptis. Saugioji žemdirbystė - tai išmintingas gamtos išteklių naudojimas bei žmogaus ir žemės harmonija. Pirmasis saugiosios žemdirbystės krypties atstovų pasaulinis kongresas vyko Madride (Ispanija) 2001 metų spalio 1-5 dienomis, o antrasis – Parane (Brazilija) 2003 metų rugpjūčio 11-15 dienomis.

Pirmojo kongreso deklaracijoje buvo akcentuota žemės dirbimo minimalizavimo svarba, atsisakant gilaus verstuvinio žemės dirbimo, taikant minimalų žemės dirbimą be arimo. Dirvožemį nuolat turi dengti dengiamieji augalai ar jų liekanų mulčias iki pat naujos augalų sėjos ar sodinimo. Pranešimuose, be minimalaus žemės dirbimo, buvo skatinama subalansuoti augalų mitybą ir naudoti aplinkai saugias augalų apsaugos priemones. Lietuvos ekologų pranešimas buvo apie mineralinių ir organinių trąšų naudojimą rūgščiuose ir pakalkintuose nepasotintuosiuose balkšvažemiuose.

Saugioji žemdirbystės kryptis užtikrina mitybos saugumą, nes mažina agrochemikalų naudojimą ir aplinkos taršą jais. Gerėja maisto kokybė, išsaugomi natūralūs gamtiniai resursai ir bioįvairovė, kartu didėja ūkininkų pajamos ir ūkių konkurencingumas. Saugioji žemdirbystė taikytina visose klimato zonose, visų tipų ūkiuose ir jau įdiegta 72 mln. hektarų (per pastaruosius dvejus metus išsiplėtė 7 mln. ha).

Jei pasauliniu mastu jaučiamas maisto produktų stygius, tai Europos Sąjungoje yra aiškus jų perteklius. Dėl to Europoje formuojasi kiek skirtingas požiūris ir į žemdirbystės sistemas. Tai ypač išryškėjo dalyvaujant Hamburgo universitete praėjusių metų gruodžio pradžioje organizuotuose NATO remtuose ekologinės žemdirbystės mokymo kursuose. Jų organizatoriaus prof. Valterio Filo (Walter Leal Filho) pranešime pažymėta, kad Europos Sąjungos žemės ūkio vystymuisi pastaraisiais dešimtmečiais buvo būdingi trys aspektai: ūkiai intensyvėjo, specializavosi ir stambėjo. Dėl to grėsmingai sumažėjo mišrių ūkių ir tradicinių sėjomainų taikymas, o tai neigiamai atsiliepė aplinkai.

Kaip alternatyva tokiam ūkininkavimui natūraliai ėmė plisti integruota, ekstensyvi ir organinė žemdirbystės sistemos. Daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių žemės ūkį prof. V.Filas apibūdino kaip „ankstyvos vystymosi stadijos“, dar esantį prieš vadinamąją „antrąją industrinę revoliuciją“. Taip svečius iš Vakarų galbūt nuteikia ir kai kurių Lietuvos regionų vien piktžoles brandinantys laukai.

Jau seniai žinoma sertifikavimo ir kitokių draudimų pagrindu gyvuojanti organinės žemdirbystės kryptis. Ji paremta tos krypties organizatorių entuziazmu ir įsitikinimais, kad ta žemdirbystės kryptis gali išspręsti visas neigiamas šiuolaikinės modernios žemdirbystės keliamas problemas. Deja, kaip teisingai pažymėta dr. Stefano Kiūnės (Stefan Kühne) iš Vokietijos Federalinio biologinių tyrimų centro pranešime, ta kryptis neturi gilaus mokslinio pagrindimo.

Ji gali būti vertinama kaip kraštutinė žemės ūkio chemizavimo ir industrializavimo atspara, tenkinanti siauros vartotojų grupės interesus. Ji atliko ir toliau atlieka teigiamą vaidmenį balansuojant žemdirbystės kryptis, bet niekur neturėjo didelio masto ir neturi rimtų perspektyvų. Ji, kaip ir kiekviena kraštutinė veiklos kryptis, gyvuoja tiek, kiek yra remiama plačiosios visuomenės (dažniausiai valstybės), nes negali gyvuoti vien siauros vartotojų grupės palaikoma.

Vakarų Europoje pastarąjį dešimtmetį populiarėja organinės žemdirbystės sistemos šalininkų judėjimas dėl ekologiškai saugių produktų stygiaus. Kito Hamburgo universiteto prof. Volterio Boismano (Volter Beusmann) teigimu, sertifikuotų organinės žemdirbystės ūkių plotas Vokietijoje pasiekė labai aukštą 4 proc. ribą, o tolesniam jų didėjimui profesorius nemato realaus pagrindo.

Vidurio ir Rytų Europos šalių atstovams didelį įspūdį paliko išvyka į senas ekologinio ūkininkavimo tradicijas turintį demonstracinį ekologinės žemdirbystės ūkį - įmonę „Bioland“. Aplankytasis ūkis yra už 30 km nuo Hamburgo ir vos už 8 km nuo kitos miesto tipo gyvenvietės. Ūkio teritorija driekiasi abipus labai judrios automagistralės. Ta pati magistralė kerta ir gamybinį ūkio centrą, kuriame visai šalia yra galvijų ir paukščių tvartas, kiaulidė, duonos gaminių kepykla, mėsos produktų rūkykla, grūdų sandėlis, bulvių saugykla ir prekybos centras. Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų Vidurio ar Rytų Europos šalių, tokiam ūkiui gauti ekologinio ūkio sertifikatą būtų neįmanoma.

Ūkio šeimininkas, paklaustas, kiek mėšlo naudoja auginamų bulvių hektarui, atsakė tokių duomenų neturįs, nes jam tai neaktualu. Jis neviršija pagal Europos Sąjungos reglamentą jo žemės plotą atitinkančio gyvulių ir paukščių skaičiaus ir to pakanka. Matyt, to pakanka ir Vokietijos vartotojui. Diskutuodami su dalyviais iš Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos, Gruzijos ir kitų šalių, įsitikinome, kad reikalavimai tokio tipo ūkiams Vokietijoje yra visai kitokie negu Vidurio ir Rytų Europos šalių ūkininkams.

Organizuotų kursų metu daug dėmesio skirta maisto produktų kokybei ir Europos Sąjungos reikalavimams tai kokybei įvertinti. Tuos klausimus išsamiai analizavo Lenkijos Gdansko universiteto Chemijos fakulteto Maisto analizės ir kokybės vertinimo katedros vedėjas prof. Andrejus Stolychovas (Andrzej Stolyhow). Remdamasis konkrečiais Europos Sąjungos teisės aktais ir gausybe savo tyrimo duomenų, jis įrodė, kad dauguma ES Maisto Įstatymų (EU Food Law) yra priimti, patiriant didelį Vakarų valstybių gamintojų spaudimą ir nepakankamai atsižvelgiant į vartotojų reikalavimus. Todėl ES teisės aktais toleruojami nitratų, kai kurių sunkiųjų metalų, o ypač maisto priedų kiekiai maisto produktuose yra priartėję prie vartotojams pavojingos ribos ar aiškiai per dideli.

Vienas iš daugelio pateiktų pavyzdžių buvo ES direktyvos 80/778/EEC leidžiamas nitratų kiekis (50 mg NO3/dm3) geriamajame vandenyje. Nurodytasis nitratų kiekis 7 kartus viršija ilgai Lenkijoje galiojusį standartą ir yra rizikingas vartotojams. Pranešėjo pateiktais duomenimis, ir pienui leidžiamos per didelės nitratų ir nitritų koncentracijos. Pranešėjas išvardijo daug antioksidantų ir kitokių maisto priedų, kuriuos pagal ES teisės aktus leidžiama vartoti vien dėl to, kad jie yra pigesni, nors gali būti kenksmingi vartotojui. Juos galima pakeisti brangesniais, vartotojui saugesniais maisto produktų kokybę saugančiais priedais, bet stambūs gamintojai randa būdų daryti įtaką įstatymų leidėjams.

Daugelio Rytų Europos kraštų gamintojai galėtų laikytis daug griežtesnių, vartotojams jokios rizikos nekeliančių standartų. Bet tai labai apribotų industrializuotų Vakarų valstybių žemės ūkio gamintojų galimybes panaudoti savo užaugintą produkciją ir atvertų Vakarų Europos rinkos duris Rytų Europos šalių gamintojams, gaminantiems daug kokybiškesnius produktus. Tokius aukštus kokybės standartus atitinkančią produkciją gamina didžioji dauguma Lietuvos žemdirbių. Ekologinės žemdirbystės kryptis, deklaruojanti saugiosios žemdirbystės principus ir subalansuotą, moksliniais tyrimais pagrįstą augalų mitybą bei racionalią augalų apsaugą, garantuotų aukštą Lietuvos žemdirbių gaminamos produkcijos kokybę ir tokios krypties ūkių konkurencingumą tarp kitų Europos kraštų gamintojų.

Neabejotina, kad Lietuvos organinės žemdirbystės krypties entuziastai, iki šiol nepagrįstai pernelyg remiami valstybės lėšomis, turėtų ieškoti vienminčių Vakarų Europoje ir tų kraštų paramos, nes ekologiški maisto produktai tuose kraštuose iš tiesų tampa didele vertybe. Organinės žemdirbystės ūkiuose išauginta produkcija nėra aukštos kokybės garantas be cheminės analizės duomenų.

Pastarąją išvadą puikiai iliustruoja Hamburgo kursuose pateiktas pavyzdys. Senąsias mišrios organinės žemdirbystės tradicijas turinčiame Rytų Lenkijos ūkyje (tarp Suvalkų ir Augustavo) po daugelio sėkmingo ūkininkavimo metų iškilo netikėta problema. Palaipsniui pradėjo sirgti, o vėliau ir masiškai kristi tame ūkyje daugelį metų sėkmingai augintos avys. Ilgai nepavyko nustatyti ligos ir jos priežasčių. Tik išsamiai ištyrus sveikų ir kritusių avių mėsą bei pašarus, kuriais avys buvo šeriamos, įsitikinta, kad ligos priežastis - seleno trūkumas avims skirtuose pašaruose. Savaime aišku, tai buvo antrinė nesubalansuotos augalų mitybos pasekmė. Ilgai naudojant netręšiamose kalvoto reljefo pievose išaugintą šieną ir tokių pat ganyklų žolę, pasekmės persidavė tokiais pašarais šeriamoms avims. Ilgiau valgydami tokią avieną, pasekmes neišvengiamai pajustų ir žmonės.