Kritulių pasiskirstymas Lietuvoje yra labai nepastovus. Vienais metais lietaus prilyja per daug, ir dirvos būna pažliugusios vandeniu, kitais – jo tiek maža, kad augalai pradeda džiūti. Būna metų, kad iki gegužės vidurio nesulaukiame, kol dirvos pradžius, o liepai įpusėjus, visi dejuojame, kad nėra lietaus. Pagaliau būna metų, kai pavasaris labai sausas, o rudeniop visa žemė mirksta.

Seniau valstiečiai nepajėgdavo vandens pertekliaus nuleisti iš savo dirvų. Jie sugebėdavo pritaikyti tik atitinkamą žemės įdirbimą. Šlapiose žemėse javus sėdavo 2-3 m platumo lysvėse, bulves sodindavo dar siauresnėse, o runkelius – tik ant vagų. Be abejo, ypač lietingais metais tokios priemonės pasėlių neišgelbėdavo.

Sausinimo priemonės

Dirvožemio vandens režimui sureguliuoti padeda įvairios sausinimo priemonės. Be pagrindinės sausinimo priemonės – drenažo, yra dar agromelioracinės: siauralysvis arimas, arimų ir pasėlių vagojimas, gilusis arimas.

Drenažas yra brangi melioracijos priemonė, be to, pats vienas jis neduoda didelio efekto. Gausų ir pastovų derlių lemia pagrindiniai augalų vegetacijos veiksniai – šviesa, šiluma, oras, vanduo bei maisto medžiagos.

Vegetacijos veiksnių minimumo dėsnį labai vaizdžiai rodo vadinamasis „Dobeneko statinės“ dėsnis: statinės šulai atitinka skirtingus augalų vegetacijos veiksnius, vanduo statinėje – derlių. Statinės šulai skirtingo aukščio, ir vanduo (kitaip tariant - derlius) iš statinės nusipila per žemiausio šulo viršų, t.y. derliaus dydį lemia minimalus vegetacijos veiksnys. Vegetacijos veiksnių maksimumo ir minimumo dėsnį geriausia įsivaizduoti per dirvožemio prisotinimą vandeniu. Padidinus vandens kiekį dirvožemyje iki visiško prisotinimo, dirvoje beveik nelieka oro, kuris būtinas augalų šaknims vegetuoti, augalai blogiau aprūpinami maisto medžiagomis, dirvožemis būna šaltesnis, sulėtėja mikroorganizmų veikla. Kai dirvožemio drėgmė sumažėja iki vytimo drėgmės, augalai vysta.

Intensyviai sausinamuose plotuose pavasarį sėją galima pradėti 2–3 savaitėmis anksčiau negu nenusausintuose. Dėl įvairių priežasčių ir drenuotose žemėse pasėliai išmirksta. Pavasarį drenažas pradeda veikti ne visada iš karto sniegui nutirpus ir dirvos paviršiuje atsirandus vandens. Tarp sniego nuleidimo ir pašalo išėjimo kartais būna trumpas, kartais ilgokas tarpas. Jei žemė giliai įšalusi, jei pavasaris šaltas ir ilgai nebūna šilto lietaus, pašalas ilgiau neišeina ir lomelėse pasėliai, jeigu visai ir neužmirksta, tai gerokai nukenčia. Kad drenuotoje žemėje, kol pašalas neišėjęs, vanduo nestovėtų lomelėse, dirvą reikia išlyginti.

Užmirkę pasėliai nuostolingi

Dauguma žemės ūkio augalų, ypač javai ir daržovės, jautrūs paviršiniam užliejimui vandeniu. Kuo laikotarpis šiltesnis, tuo užliejimas pavojingesnis. Yra nustatyta, kad užliejimo laikas dažniausiai proporcingas natūralaus užliejimo gyliui. Užliejimas 0,5 m storio vandens sluoksniu vasaros potvynio metu yra riba, kurią peržengus žemės ūkio augalų derliaus nuostoliai labai padidėja. Daugiametėms žolėms vasaros potvyniai pavojingesni sėjos ir pirmaisiais vegetacijos metais. Be didesnių derliaus nuostolių pievų žolės (priklausomai nuo sudėties) gali išlaikyti nuo 5 iki 15 dienų pavasario paviršinį užliejimą. Žiemkenčių paviršinis užliejimas pavasarį išvis neleistinas. Vasaros ir rudens paviršinį vandenį reikia pašalinti greičiau negu pavasarinį užliejimą. Iš javų, daržovių ir šakniavaisių, ganyklų – nelaukiant nė vienos dienos. Iš pievų – mažiau kaip po 3 dienų. Jeigu tiktai pavasarį kurioje nors mažesnio laidumo dirvos vietoje ilgiau pastovi vanduo, dobilai iššunta arba pašalas juos iškilnoja. Stebėjimai rodo, kad drenuotuose priemoliuose žiemkenčių pasėliai išmirksta gilesniuose kaip 5 cm mikroreljefo įdubimuose.

Kalbant apie nuostolius, kuriuos augalams padaro žemės paviršiuje telkšantis vanduo, reikia neužmiršti ir dirvožemio mikroorganizmų. Toje arimo vietoje, kur telkšojo vanduo, žemė supuola, nelieka oro tarpų ir mikroorganizmų veikla sustoja. Nors paskui dirva ir išdžius, bus vienodai įdirbta ir apsėta, vis tiek tame lopinėlyje derlius bus menkesnis. Silpnai banguotoje dirvoje aukštumėlės jau boluoja, o lomelėse vis šlapia. Nesulaukus, kol išdžius žemesnės vietos, ir pradėjus dirbti žemę, ji bus tik suminkoma.

Kadangi vandeniu apsemtos vietos blogiau įdirbamos arba visai lieka neįdirbtos, jas apninka krūmai arba piktžolės. Tokiu būdu atsiranda pavojus, kad drenažo linijos gali užaugti šaknimis.

Laukų lyginimas

Lygių laukų Lietuvoje nedaug. Neišlyginta dirva – nuostolis ūkininkui. Ne tik didesnėse uždarose daubose, bet ir mažesniuose įdubimuose žiemą pripusto daugiau sniego, atsiranda ledas, o pavasarį – balos. Užmirksta ne tik pasėliai, bet ir pievų bei ganyklų žolė. Nepakankamai išlyginta kultūrinė ganykla ar pieva iš tolo atrodo gana vešli, o iš arčiau iškilimuose matyti žolių kupstai, įdubimuose – ištuštėję ploteliai. Lygioje pievoje padidėja šieno derlius, nes žolė nupjaunama lygiau ir žemiau. Paviršiaus nelygumai mažina ir darbo našumą, žemė įdirbama blogiau, nevienodai išbarstomos mineralinės trąšos bei įterpiama sėkla.

Lyginant dirvas, niekur nereikia sulaikyti ir išskirstyti vandens plačiame paviršiuje. Vandens perteklius turi laisvai nutekėti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nuotakiuose ariamų dirvų šlaituose, ypač lengvesnės mechaninės sudėties dirvožemiuose, paviršinis vanduo tekėdamas plauna patį derlingiausią dirvožemio sluoksnį. Dėl to uždumblėja melioracijos grioviai, upės, tvenkiniai ir ežerai. Intensyviausiai išplaunamas juodasis pūdymas.

Prieš lyginant bet kurią dirvą, pirmiausia reikia kiekviename lauke atskirai nusmaigstyti pagrindinius vandens takus, po to buldozeriu valyti šiuose takuose esančias susiaurėjusias vietas bei aukštumėles, užlyginti didesnes uždaras lomeles ir tik tada įstrižai arimo dirbti lygintuvais, valkėmis. Taip sulyginus sunaikinamos tik pačios mažiausios uždaros lomelės. Palankiausios sąlygos dirvoms lyginti yra prieš pavasario ar žiemkenčių sėją.

Kuo dirva sausesnė, tuo lyginimo darbų kokybė geresnė. Kiekvieną pavasarį ariamas dirvas reikia lyginti, pirmiausia kaupiamųjų, ypač cukrinių runkelių, taip pat linų laukuose. Šių augalų sėja, vegetacija bei derliaus nuėmimas labai priklauso nuo dirvos lygumo. Kartą išlygintoje dirvoje nelygumų ir vėl atsiranda: netinkamai ariant ir dėl kitų priežasčių – vanduo išgraužia, išklampoja gyvuliai, išmala mechanizmai. Lyginant gilesnes lomas, reikia išsaugoti armens sluoksnį, nustumiant jį į šoną, o išlyginus juodžemį užpilti ant buvusių duobių ir nuriektų aukštumėlių.

Didžiausią rūpestį kelia dirvos, kurių paviršius beveik lygus arba mažai banguotas ir kurių nuotakumas vandens imtuvų kryptimi labai nedidelis. Vanduo tokiose dirvose ilgiau ar trumpiau laikosi kiekvienoje lomelėje, kiekviename slėnyje ir nuteka arba išgaruoja labai lėtai.

Paprastos agromelioracinės priemonės

Ūkininkai, norėdami išvengti derliaus nuostolių, turėtų drėgmės perteklių pašalinti paprasčiausiomis ir pigiausiomis agromelioracinėmis priemonėmis. Giliai ariamose ir geros struktūros dirvose augalai rečiau nukenčia nuo drėgmės pertekliaus, nes tokiame dirvožemyje vanduo turi kur pasiskirstyti. Nesudėtingais žemės dirbimo padargais sudaromos sąlygos vandeniui toliau nubėgti. Pasėlius vagoti būtina netgi ir drenuotose žemėse. Vagoti geriausia tuoj pat po sėjos. Pirmiausia todėl, kad užėję lietūs gali permerkti lauką, antra, labai svarbu, kad laukas būtų išvagotas prieš javų dygimo pradžią. Tuomet sudygsta javai ir vagų pakraščiuose, kurie užberti žemėmis. Pasėliai vagojami negiliai, daugiausia iki 15–20 cm gylio.

Vagojantis žmogus turi įžvelgti vandens takus dirvos paviršiuje net tada, kai vandens nėra. Ūkininkai, kurie savo laukus pažįsta, yra įsidėmėję paviršinio vandens takus. Vagojant pirmiausia reikia surasti kiekvienos lomelės centrą (žemiausią vietą). Lomelėje visada dirvos paviršius būna kiek tamsesnis. Atsistojus lomelės centre, ne taip sunku numanyti, kur tiesiausias ir trumpiausias vandeniui kelias link griovio. Labai dažnai trumpiausias kelias turi kliūtį – prieš griovį dirvos paviršius paaukštėja. Tada vagą reikia išvingiuoti kita, žemesne vieta. Kaip lauką vagoti, geriausia matyti anksti pavasarį, kai baigia tirpti sniegas ir visos lomelės būna pažliugusios vandeniu. Tada net matyti, kuriomis vietomis vanduo srovena dirvos paviršiuje.

Paviršinis vanduo kaupiasi dirvožemio viršutiniuose sluoksniuose arba žemės paviršiuje dėl dirvožemio sutankėjimo arba dėl nelaidaus podirvio. Dirvų, kurios turi nelaidų podirvį, paviršius paprastai būna vienodai įmirkęs ir vienodos spalvos aukštesnėje bei žemesnėje vietoje. Net ant paties kalniuko, jei tik yra koks nedidelis įdubimas, telkšo vanduo.

Kaip sunkų dirvožemį padaryti laidesnį, kad vanduo greičiau persisunktų į gilesnius sluoksnius, yra viena iš sunkesnių problemų. Tokių dirvožemių laidumą galima padidinti purenant. Poarmeninis sluoksnis purenamas paprastai kartu su arimu. Tikslas – suardyti sutankėjusį ariamojo sluoksnio padą. Purenama 0,08–0,12 m žemiau arimo gylio. Purenti vidutiniu gyliu (iki 0,45 m) verta tada, kai po sutankėjusiu sluoksniu (0,45 m) yra laidus horizontas. Gilusis melioracinis purenimas (nuo 0,5 iki 0,8 m) taikomas dirvožemyje, kurio poarmeninis sluoksnis yra sutankėjęs giliau negu 0,45 m; vidutiniškai sunkiuose dirvožemiuose su sutankėjusiu sluoksniu.

Slėniuose, kurių dirvožemis mažai laidus ir kur purenimas nepadeda, ruošiant dirvą žieminiams javams, patariama arti lysvėmis. Tačiau plotuose, kur dirvos paviršius toks banguotas, kad, išvarius tiesią vagą, vanduo visai negali ja bėgti, lysvėmis arti neapsimoka. Kad vandens perteklius iš ariamojo sluoksnio greitai pasišalintų, reikia nustatyti, koks turi būti atstumas tarp vagų. Norint, kad iš 20 cm gyliu suarto sluoksnio per 2 dienas pasišalintų laisvasis vanduo, lysvių plotis sunkaus priemolio dirvožemiuose turėtų būti 4–6 m, vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose – 8-12 m, o lengvuose priemoliuose – 14–20 m. Ariant lysvėmis, susidaro išmestinės vagos, kuriomis ir nuteka vanduo.

Aprašytos agromelioracinės priemonės yra trumpalaikė, tačiau didelių kapitalinių įdėjimų nereikalaujanti ir pakankamai veiksminga melioracija.