Su varpinių javų sėkla plinta daug įvairių grybų. Vieni iš jų nedaro didelės įtakos sėklų kokybei, kiti sukelia javų ligas, galinčias padaryti didesnę ar mažesnę žalą augalams dygstant ar augant. Žalingiausi su sėkla plintantys kūlių sukėlėjai, kadangi jie visiškai sunaikina varpoje esančius grūdus.

Varpinius javus gali pažeisti keletas kūlių rūšių – kietosios, stiebinės, nykštukinės, dulkančiosios. Pastarosios dažniausiai būna vasarinių miežių, avižų, o kai kuriais metais ir žieminių kviečių pasėliuose.

Dulkančiąsias kūles miežiuose sukelia Ustilago nuda, kviečiuose U. tritici, avižose U. avenae. Dulkančiųjų kūlių pažeisti augalai išplaukėja 1-2 dienomis anksčiau negu sveikieji. Iki varpų pasirodymo nustatyti, ar augalai užsikrėtę dulkančiosiomis kūlėmis, neįmanoma, kadangi sergantys augalai aukščiu nesiskiria nuo sveikųjų, šiai ligai nebūdingos augalo audinių nekrozės ir chlorozės.

Grybo vystymosi ciklas

Grybų Ustilago nuda ir U. tritici vystymosi ciklai yra vienodi. Išplaukėjusios kūlėtos varpos grūdai būna užpildyti tamsiai ruda kūlėsporių mase, padengta sidabriškai pilka trapia membrana. Kūliagrūdžius dengianti membrana gana greitai plyšta ir teliosporos vėjo, lietaus, vabzdžių pagalba pernešamos ant kaimyninių augalų žiedų. Jautriausi dulkančiųjų kūlių infekcijai augalai būna nuo žydėjimo pradžios iki to laiko, kol po apsidulkinimo praeina 4-8 dienos. Apvaisintai mezginei išaugus iki trečdalio viso jos dydžio, dulkančiosiomis kūlėmis augalai nebeužkrečiami.

Vyraujant debesuotiems, vėsiems (15-22°C) ir drėgniems orams augalų žydėjimo metu, kūlių sporos sudygsta. Tokiu oru javai žydi ilgiau, todėl ir sąlygos užsikrėsti dulkančiosiomis kūlėmis ilgiau išlieka palankios. Sudygusių kūlėsporių grybiena prasiskverbia į jauną žiedyno mezginę ir auga gilyn į besivystančio grūdo gemalą, tačiau jo nesunaikina. Užsikrėtusių augalų vystymasis plaukėjimo ir brandos tarpsniais nesutrinka. Įprastinis augalo vystymasis būtinas grybo vystymosi ciklui išbaigti. Kai grūdai subręsta, dulkančiųjų kūlių sukėlėjas pereina į ramybės būseną iki kito sezono pradžios. Vizualiai sėkla atrodo sveika.

Dygstant dulkančiosiomis kūlėmis užkrėstam grūdui, kartu su augalu sistemiškai auga ir grybiena. Žiedyno formavimosi metu grybas ardo varpos audinius, išskyrus centrinį varpos stagarėlį. Vietoj grūdų susitelkia sporos, varpa išplaukėja kūlėta. Grybo vystymosi ciklas vėl prasideda iš naujo. Kūlės gali pažeisti ir vieną augalo varpą, ir visas. Iš dulkančiosiomis kūlėmis užkrėstų sėklų išaugę daigai yra jautrūs šalčiui, todėl šaltesnėmis žiemomis žūsta. Tik po šiltų, Lietuvai nebūdingų žiemų, žieminių kviečių pasėliuose gali pasimatyti dulkančiųjų kūlių sunaikintų varpų.

Avižos taip pat serga

Dulkančiąsias kūles avižose sukeliančio grybo U. avenae vystymosi ciklas skiriasi nuo jau aprašytų.

Nuo išplaukėjusių kūlėtų avižų šluotelių dalis sporų su vėju ir lietumi pasklinda ant aplinkinių augalų. Jos nusileidžia ant sveikų šluotelių varpažvynių arba patenka tarp varpažvynio ir besiformuojančio grūdo. Augalai užsikrėsti sporomis gali nuo žydėjimo iki derliaus nuėmimo. Kai kurios iš šių sporų sudygsta nedelsiant ir grybiena įsiskverbia į lukštą ar net sėklos luobelę. Avižų dulkančiųjų kūlių sukėlėjas susiraizgiusios grybienos pavidalu peržiemoja sėklos lukšte ar luobelėje. Nesudygusios sporos išsilaiko sėklų paviršiuje ar po lukštu iki sėjos. Taigi su sėkla avižų dulkančiosios kūlės pernešamos su grybiena ir sporomis.

Avižos dulkančiosiomis kūlėmis užsikrečia sėkloms dygstant, kuomet grybo teliosporos dygstančios sėklos luobelėje, lukšte, ant sėklos ar šalia sėklos dirvoje sporadaigiais įsiskverbia į diegamakštę. Diegamakštė užkrečiama iki jai prasikalant į dirvos paviršių. Nuo sudygimo iki tol, kol pirmasis lapelis išauga didesnis negu 1 cm, avižos yra pažeidžiamiausios dulkančiųjų kūlių sukėlėjo. Vėliau užsikrėsti nebeįmanoma. Užsikrėsti palankiausios sąlygos, kai dirvos temperatūra yra 15-25°C, o drėgmė 35-40 procentų. Avižų dulkančiąsias, kaip ir kitas kūles, sukeliantis grybas sistemingai auga tolyn augalu ir įsiskverbia į besivystančius grūdus, kurie avižoms išplaukėjus būna užpildyti sporų masės.

Dulkančiųjų nepainioti su kietosiomis

Neretai pasitaiko atvejų, kad javų augintojai painioja dulkančiąsias ir kietąsias kūles ir baiminasi dėl kūlėtuose pasėliuose išaugusių grūdų kokybės. Dulkančiosios kūlės, priešingai negu kietosios, neturi įtakos pašarinių ir maistinių grūdų kokybei. Dėl dulkančiųjų kūlių sunaikintų grūdų mažėja tik derlius.

Kūlėtų varpų kiekis pasėlyje procentais tokia pat dalimi sumažina derlių (pvz., jei pasėlyje randama 5 proc. kūlėtų varpų, netenkama 5 proc. grūdų derliaus). Taigi kai ūkiniame pasėlyje matoma viena kita kūlėta varpa, per daug baimintis neverta. Derliaus nuostoliai dėl to nebus dideli, grūdų kokybė nenukentės.

Tuo tarpu reikalavimai sėkliniams pasėliams daug griežtesni. Sėkliniuose pasėliuose negali būti daugiau negu 0,3 proc. kūlėtų varpų. Jei javams išplaukėjus matomos kūlėtos varpos, tokiuose pasėliuose išauginti grūdai bus užsikrėtę dulkančiosiomis kūlėmis. Ar sėkla užkrėsta šios ligos sukėlėjais, galima nustatyti tik laboratorijoje, naudojant tikslius identifikavimo metodus.

Dulkančiųjų kūlių pasėliuose galima išvengti, sėjant šių ligų sukėlėjais neužkrėstą sėklą. Užsikrėtimo rizika visada sumažėja, auginant atsparių šiai ligai veislių javus. Dulkančiosioms kūlėms jautresni atvirai žydinčių veislių miežiai. Nuo dulkančiųjų kūlių javus taip pat galima apsaugoti naudojant beicus, savo sudėtyje turinčius veiksmingų sisteminio veikimo veikliųjų medžiagų.

Sukėlėjus naikina beicai

Lietuvoje į daugumą registruotų beicų įeina bent viena sisteminio veikimo veiklioji medžiaga (karboksinas, ciprokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, tebukonazolas, tritikonazolas, triadimenolas), kuri sunaikina kūliagrybį jo vystymosi pradžioje. Tik imazalilas, kuris taip pat yra sisteminio veikimo, nesaugo nuo dulkančiųjų kūlių sukėlėjų. Todėl beicuojant sėklą vien imazalilo turinčiais beicais (fungazilu), augalai apsaugomi nuo kitų su sėkla plintančių ligų sukėlėjų, bet ne nuo dulkančiųjų kūlių. Taip pat netinka dulkančiomis kūlėmis užkrėstos sėklos beicuoti tik kontaktinio veikimo veikliųjų medžiagų turinčiais beicais. Šiuo metu Lietuvoje registruoti du tokie beicai: maksimas (veiklioji medžiaga (v. m. fludijoksonilas) ir panoktinas (v. m. guazatinas). Šie du beicai veiksmingi nuo kietųjų kūlių ir kitų sėklos patogenų.

Tačiau nereti atvejai, kai pasėjama tinkamai parinktu beicu apdorota sėkla, tačiau kūlėtų varpų pasėlyje vis tiek randama. Tai gali nulemti keletas priežasčių.

Naudoti reikiamą normą

Dulkančiosiomis kūlėmis užkrėstą sėklą reikia beicuoti naudojant didžiausią registruotą normą (pvz., jei registruota nuo 1,5 iki 2,0 l/t beico norma, nuo dulkančiųjų kūlių geriau saugos beicas, naudotas 2,0 l/t norma). Sumažinus beicų normą, sėklai tenkantis sisteminės veikliosios medžiagos kiekis gali būti nepakankamas. Beicuojant vitavaksu 200 FF arba kemikaru T, 100 kg sėklos turi tekti ne mažiau kaip 50 g karboksino, t.y. 2,5 l beico tonai sėklos. Veiksmingai pasėlio apsaugai nuo dulkančiųjų kūlių tebukonozolo turi tekti 30 g tonai sėklos.

Pasitaiko atvejų, kai sėkla išbeicuojama nekokybiškai. Grūdai padengiami netolygiai, lieka neapveltų beicu sėklų. Sėklos beicavimo kokybę dažniausiai nulemia netinkamai pasirinktos ar netinkamai naudojamos techninės priemonės.

Beicų efektyvumas gali sumažėti, beicuojant nevalytą sėklą. Kiekviena šiukšlė ar dulkė savo paviršiumi sugeria beicą. Sėkliniam grūdui turėjęs tekti beico kiekis sumažėja ir tuo pačiu suprastėja naudoto produkto veiksmingumas nuo dulkančiųjų kūlių.

Kai vasarojaus dygimo metu vyrauja sausi ir šilti orai, vasarinių miežių pasėliuose, net ir pasėjus beicuotą tinkamai parinktu sisteminiu beicu sėklą, gali išplisti dulkančiosios kūlės. Dulkančiųjų kūlių kūliagrybis sisteminiu beicu sunaikinamas jo skverbimosi į augalo audinius pradžioje, tai yra sėkloms dygstant. Kai dirvoje per sausa, beicas įsisavinamas blogiau, todėl jo efektyvumas nuo dulkančiųjų kūlių gali sumažėti.

Javų augintojas, žinodamas dulkančiųjų kūlių plitimo ir vystymosi ypatumus, gali pats įvertinti kūlių atsiradimo priežastis pasėlyje, pagal jų gausumą įvertinti žalą. Kai sėjama dulkančiosiomis kūlėmis užkrėsta sėkla, visada reikia pasirinkti beicą, savo sudėtyje turintį veiksmingą nuo šios ligos sukėlėjo veikliąją medžiagą. Visiško kūlių sukėlėjo sunaikinimo nereikėtų tikėtis dėl jau straipsnyje minėtų ar net ir kitų, dar iki galo neištirtų, priežasčių. Vis dėlto, šiuolaikiniai beicai saugo sėklą ne vien nuo kūlių, bet ir nuo kitų su sėkla plintančių ligų sukėlėjų. Todėl sėklos beicavimas šiuo metu yra viena iš veiksmingiausių fitosanitarinių priemonių.