Gyvulių šėrimo režimas – tai kompleksas priemonių, nurodančių kada, kokia tvarka ir kokiu pavidalu gyvuliams turi būti sušeriami pašarai.

Kad susidarytų sąlyginiai refleksai, gyvuliai turi būti šeriami nustatytu laiku. Tuomet intensyviau funkcionuoja seilių ir virškinimo trakto liaukos. Taigi laiku pasiruošiama priimti ir virškinti pašarą. Pakeitus šėrimo valandas, gyvuliai nerimauja, sutrinka jų virškinimo sulčių gamyba, mažėja produktyvumas.

Kiek kartų šerti per parą, priklauso nuo daug veiksnių. Tačiau karves geriausia šerti tris kartus per dieną, pvz., 6-7 val., 14-15 val. ir 21-22 val. Tada pašaras tolygiau pripildo virškinimo traktą, ir gyvulys jaučiasi sotus. Be to, galvijų prieskrandžiuose vyksta stabilus fermentacijos procesas.

Kadangi nuo fermentacijos didžiajame prieskrandyje priklauso pašaro virškinimas ir karvių produktyvumas, svarbu suprasti, kaip ji vyksta.

Pašarų virškinimo procesai

Fermentaciją didžiajame prieskrandyje galima palyginti su malkų degimu krosnyje. Karvei suėdus pašarą, prasideda ramybės periodas. Jis pienui susidaryti nenaudingas ir pageidautina, kad būtų kuo trumpesnis. Ramybės periodo metu pradeda daugintis mikroorganizmai, o fermentacija vyksta lėtai. Vėliau bakterijos dauginasi ypač greitai. Intensyviausiai dauginasi tos, kurioms aplinkos sąlygos palankiausios. Po to prasideda stabilus bakterijų dauginimosi periodas. Beveik visos bakterijos, su pašaro mase slinkdamos į kitus sudėtinius skrandžio skyrius, dėl padidėjusio rūgštingumo žūva ir būna suvirškintos. Fermentacija vyksta tolygiai. Vėliau maisto medžiagų kiekis didžiajame prieskrandyje laipsniškai mažėja, todėl ir bakterijos lėčiau dauginasi. Labai svarbu, kad sąlygos bakterijoms daugintis būtų kuo palankesnės. Tai galima pasiekti staigiai nekeičiant vienų pašarų kitais. Prie naujų pašarų gyvulius reikia pripratinti per kelias dienas, kad prie jų prisitaikytų didžiojo prieskrandžio mikroflora. Staigiai pakeitus pašarus, sutrinka virškinimas.

Davinių maistingumas ir kiekis

Labai svarbu, kad stabilaus bakterijų dauginimosi periodu maisto medžiagų išėjimas iš didžiojo prieskrandžio sutaptų su bakterijų dauginimosi ir fermentacijos sparta. Nuo to priklauso pašaro panaudojimo efektyvumas. Geriausia, kad visų - rytinio, pietinio ir vakarinio – šėrimo davinių maistingumas ir kiekis būtų kuo vienodesnis.

Paros stambiųjų pašarų davinį geriausia paskirstyti taip: didžiąją dalį atiduoti vakare, mažesniąją – ryte, o pačią mažiausią – dieną.

Geru šienu šerti ryte ir dieną

Blogiau ėdamus stambiuosius pašarus patartina atiduoti vakare, kad gyvuliai turėtų laiko juos suėsti. Taigi vakare geriau šerti šiaudais ar peraugusiu šienu, o ryte ir dieną – geresnės kokybės šienu. Produktyvioms karvėms, kurios šiaudų negauna, šieną galima atiduoti per du kartus.

Prastesnį šieną ir šiaudus reikėtų susmulkinti. Galvijams ir arkliams kapojai turi būti ne trumpesni kaip 3-5 cm (20 proc. dalelių ne trumpesnės kaip 7 cm), o avims – 2,0-2,5 cm.

Kad sultingieji pašarai neprarastų kokybės

Sultingieji pašarai, jei jų norma didelė (pvz., po 50 kg), atiduodami per 3 kartus, o jei maža (5-10 kg), galima atiduoti visus iš karto. Jei karvės šeriamos silosu ir šienainiu, tai pirma duodama siloso, po to šienainio. Silosą karvėms būtina sušerti po melžimo ir geriausia tik ką išimtą iš tranšėjos, nes pastovėjęs jis greit praranda gerą skonį. Siloso atidavimo laiką reikia derinti prie jo paėmimo laiko. Pvz., žiemą anksti ryte tamsu, silosą nepatogu imti iš silosinių, todėl jį geriau sušerti vakare. Jei karvėms skiriama daugiau kaip 20 kg siloso, jį reikia atiduoti per du kartus: dieną ir vakare. Popiet išimto siloso negalima laikyti tvarte kitos dienos šėrimui. Pastovėjusius, prisigėrusius tvarto kvapo pašarus karvės ėda nenoriai. Be to, šiltai laikomas silosas pradeda gesti.

Šakniavaisius karvėms galima duoti bet kuriuo šėrimo metu. Svarbiausia, kad jie nebūtų žemėti, apipuvę ir sušalę.

Nepatartina iš karto duoti sultingųjų ir stambiųjų pašarų, nes ėsdami sultinguosius pašarus, gyvuliai iš ėdžių ištaršo stambiuosius.

Koncentratų šėrimo tvarka

Koncentratų davinys mažesnio produktyvumo karvėms paprastai atiduodamas per du kartus, o pieningesnėms – per tris kartus. Koncentratų norma rytą ir dieną neturėtų labai skirtis. Paprastai vakare atiduodama didesnioji jų dalis.

Ryte karvės nešeriamos koncentratais tuo atveju, jei po paskutinio šėrimo praėjo daugiau kaip 6 val. Pirmiausia reikia atiduoti bent 1,5-2,0 kg šieno (vasarą – žolės) ir tik po to – dalį koncentratų paros davinio.

Baltymingus priedus reikėtų sumaišyti su savos gamybos koncentratais santykiu 1:5 arba pirmiausia sušerti javų miltus, o po to baltymingus priedus. Negalima staigiai keisti koncentratų rūšies bei įprasto jų kiekio.

Nėra vieningo patarimo

Paprastai kiekvieno šėrimo metu gyvuliams duodama kelių rūšių pašarų. Kokia tvarka sušerti stambiuosius, sultinguosius ir koncentruotus pašarus iki šiol vieningos nuomonės nėra. Vieni šėrimo specialistai siūlo galvijams pirmiausia duoti koncentratų, po jų sultingųjų, o paskiausiai – stambiųjų pašarų. Kiti rekomenduoja atvirkštinę tvarką – pirmiausia duoti stambiųjų, po to koncentruotų ir galop sultingųjų pašarų. Toks eiliškumas grindžiamas tuo, kad karvė pirmiausia suėda daugiau stambiųjų pašarų, o kadangi jie pigūs, tai ir produkcijos savikaina būna mažesnė. Be to, ėsdamas stambiuosius pašarus, gyvulys išskiria dau

giau seilių, todėl kiti pašarai virškinami geriau. Kita vertus, suaktyvinama prieskrandžių mikrofloros veikla, dėl ko geriau įsisavinamas iš baltymingų koncentratų susidaręs amoniakas. Taip šeriamos produktyvesnės karvės. Vasarą tokioms karvėms taip pat nerekomenduojama ryte duoti koncentruotų pašarų. Apskaičiuota, kad ryte suėdusi apie 5 kg miltų mišinio, karvė suėda tik apie 40 kg vietoj 65 kg žolės, o tai neekonomiška.

Taigi nelabai produktyvias (apie 3 000 kg pieno) karves galima šerti pagal pirmąją rekomendaciją, o produktyvesnes – pagal antrąją.

Žinoma, tai ne galutinė išvada, nes šėrimo dienotvarkė priklauso ir nuo konkrečių šėrimo ir laikymo sąlygų. Pvz., kai gyvuliai laikomi palaidi, įprasta koncentruotus ir sultinguosius pašarus atiduoti melžimo metu, o kai laikomi pririšti – koncentratai sušeriami iki melžimo.

Turintys specifinių kvapiųjų, karčiųjų bei kitokių medžiagų pašarai melžiamoms karvėms duodami po melžimo, kad iki kito melžimo praeitų ne mažiau kaip 6 val.

Arklių ir kiaulių šėrimas

Arkliai pirmiausia šeriami stambiaisiais, po to sultingaisiais pašarais ir galiausiai – koncentratais. Suėdę stambiuosius pašarus, arkliai pagirdomi ir po 30-45 min. jiems duodama avižų, o po 1-1,5 val. – kitų koncentratų. Praėjus maždaug 1 val. po šėrimo, jie jau gali dirbti ar treniruotis.

Kiaulėms iš pradžių atiduodami paruošti, pvz., drėkinti, šutinti, mirkyti ar apdoroti mielėmis pašarai, kurių likučiai greitai rūgsta, gyžta, greitai užsiteršia ir pan. Pvz., kiaulės pirmiausiai šeriamos koncentruotais, kombinuotaisiais pašarais su baltymų, vitaminų ir mineralų priedais, nes ilgiau pabuvę loviuose bei šėryklose jie netenka kai kurių vitaminų bei savo specifinių savybių.

Daug ginčų tebekelia ir pašarų drėkinimas. Geriausia būtų koncentruotus pašarus suvilgyti vandeniu ar nugriebtu pienu santykiu 1:1-1,5. Taip paruošti pašarai nedulka, neerzina kvėpavimo takų gleivinės ir, kaip parodė daugelio bandymų duomenys, drėkintus pašarus gyvuliai geriau ėda.

Nepamiršti pagirdyti

Nors vanduo ne maistas, bet jo karvei reikia daug. Subrendusios karvės kūne yra 55-65 proc., piene – 85-87 proc. vandens. Normaliai prieskrandžių veiklai ir maisto medžiagų pasisavinimui taip pat reikia daug vandens. Kai jo trūksta, mažėja pieningumas. Vandens karvės gauna ir su pašaru. Kiek jo reikia, priklauso nuo aplinkos temperatūros ir pieningumo. Pastebėta, kad, padidėjus aplinkos temperatūrai 15oC, karvės gyvybinėms funkcijoms palaikyti vandens reikia beveik 53 proc., o pieno produkcijai – 42-37 proc. daugiau negu esant normaliai temperatūrai.

Sumažinus vandens normą 40 proc., karvė suėda 16,5 proc. raciono sausųjų medžiagų mažiau. Be to, primelžiama 16,0 proc. mažiau pieno, sumažėja gy-vulio svoris, nes dalį vandens vartoja iš organizmo atsargų. Todėl labai svarbu karves vandeniu girdyti iki soties. Vanduo turi būti švarus, neužterštas nitratais, geležimi bei kitomis medžiagomis. Jo kokybė tikrinama laboratorijose, tiriančiose pieną arba pašarus.

Šeriant kiaules skystu jovalu taip pat reikia duoti geriamojo vandens, nes to reikalauja gyvūno gerovės normatyvai.

Trūkstant vandens, gyvuliai mažiau šlapinasi, be to, jie riečia galvas, ryškiai reaguoja į metalinių indų ar raktų skambčiojimą. Pastebėta, kad jei gyvuliams skauda nagos, jie taip pat mažiau geria. Organizuojant girdymą, nereikia pamiršti, kad jaunikliai vandenį turi matyti; iš automatinių girdyklų jie išmoksta gerti gerokai vėliau.

Nei per daug, nei per mažai

Nemažą reikšmę turi ir vienkartinis pašarų davinio dydis. Pastarasis nustatomas pagal tai, kiek gyvulys gali suėsti per tam tikrą laiką. Pvz., suaugusios kiaulės joms skirtą davinį suėda per 15-20 min. Jei visų pašarų jos nesuėda per pusvalandį ar net per valandą, davinį reikia mažinti. Jei loviuose lieka skanių kokybiškų pašarų iki kito šėrimo, galima įtarti, kad gyvulys sunegalavo, o jei jis sveikas, tai reikia patikrinti raciono maistingumą. Priešingu atveju galima patirti didelių pašarų nuostolių. Davinio dydis taip pat priklauso nuo skrandžio apimties, pašarų išbrinkimo ir gyvulio fiziologinės būklės.

Kiek reikia pašaro virškinimo traktui pripildyti, galima apskaičiuoti pagal formulę:

AK=10x(S1xS2)+H

AK – apimties koeficientas;

S1 – sausųjų medžiagų kiekis, kg;

S2 – sausųjų medžiagų apimtis, dm3;

H – vandens tūris pašare, dm3.

Kai kurių pašarų AK

• liucernos šieno – 8,25
• šakniavaisių – 1,03
• avižų miltų – 5,16
• ankštinių miltų – 1,65

Atskirų rūšių gyvulių skrandžio talpa yra skirtinga, o suaugusių gyvulių skrandis daug didesnis negu jaunų. Todėl augančius gyvulius patartina dažniau šerti, duodant mažesnius davinius. Labai pieningoms karvėms skiriama daugiau pašarų. Jos turi būti šeriamos dažniau.

Pašarai nevienodai brinksta, todėl pagal tai jų kiekis davinyje irgi normuojamas. Pvz., rugių ir miežių maistingumas beveik nesiskiria, jie turi beveik tiek pat sausųjų medžiagų, tačiau brinksta labai nevienodai. Brinkstančių rugių tūris gerokai padidėja, o miežiai brinksta lėtai, brinkdami nelabai padidėja. Džiovinti cukrinių runkelių griežiniai brinkdami taip išsipučia, kad juos pavojinga duoti gyvuliams nebrinkintus. Taigi norint apriboti davinio dydį, neapsunkinant virškinimo, reikia atsižvelgti į pašarų fizines savybes.

Davinio dydis turi būti griežtai ribojamas veisliniams gyvuliams: reproduktoriams, nėščioms patelėms, ypač antroje nėštumo pusėje. Pastebėta, kad reproduktoriai būna tingūs ir blogai kergia, jei jų racionuose yra daug sultingųjų ir stambiųjų pašarų (nors bendras raciono maistingumas atitinka normas).