Žemės ūkio bendrovių Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo perpus. Iš maždaug 2 200 įregistruotų bendrovių realiai gyvuoja apie 500-600. Jų skaičius ir toliau mažėja - per artimiausius metus gali būti likviduota dar penktadalis (maždaug 100) vegetuojančių bendrovių. Tuo tarpu stiprūs žemės ūkiai traukia verslininkų, įmonių, taip pat šešėlinio verslo struktūrų, neaiškios kilmės kapitalo, siekiančio nupirkti bendroves, dėmesį.

Anot Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinio direktoriaus Jono Sviderskio, bendrovių įsigijimas nėra naujas reiškinys, tačiau, palyginti su ankstesniais metais, pasikeitė pirkėjų interesai ir elgesys. Ne visur ir ne visada bendrovės perkamos civilizuotai. “Psichologinis spaudimas žemės ūkio bendrovių pajininkams, vadovams, grasinimai, apgaulė – tai brutalaus skverbimosi į žemės ūkio bendroves priemonės, kuriomis naudojasi neaiškios kilmės kapitalo struktūros ir jų siųsti tarpininkai”, - sako J.Sviderskis.

Supirkti žemės ūkio bendrovės pajus nėra sudėtinga. Ūkio narys savo pajų gali parduoti pajininkams ar bet kuriam kitam asmeniui. Kitaip nei akcinių bendrovių atveju, pajai parduodami iš rankų į rankas. Aiški tik nominali pajų vertė, o koks turtas juos dengia, smulkūs pajininkai dažniausiai nežino ir nė neįsivaizduoja.

Daugiausiai bendrovių pajų paprastai valdo seniausi darbuotojai, pagyvenę žmonės. Sulaukę pasiūlymo parduoti pajus už 10 ar 20 tūkst. litų, dažnai tos progos nepraleidžia. Kita vertus, pajininkas lyg ir neturi pasirinkimo, nes, nepasinaudojęs pirmuoju siūlymu, antrojo gali ir nesulaukti. Įstatymas nenumato, kad kontrolinį žemės ūkio bendrovės pajų paketą nupirkęs asmuo turėtų skelbti pasiūlymą likusiems smulkiems pajininkams.

Šiuolaikiniai bendrovių pirkėjai

Daugiausiai žemės ūkio bendrovių perkama Šiaurės Lietuvoje ir Suvalkijoje. Viena triukšmingiausių - Pakruojo rajono Guostagalio žemės ūkio bendrovės užvaldymo istorija, trukusi bene porą mėnesių, prisimenama iki šiol. Tuoj po bendrovės ataskaitinio susirinkimo 2002 m. balandį Guostagalyje ir gretimuose kaimuose atsirado skelbimų apie pajų supirkimą. Tokius pranešimus pajininkai gavo ir paštu. Pajų pirkėjus žmonės siejo su Pasvalio „pelėsiais“ vadinama nusikalstama grupuote.

Ieškodama būdų apsiginti nuo „pelėsių“, bendrovė paskelbė likvidaciją, nusprendusi neatskleisti, kiek kuriam bendrovės pajininkui tenka turto, kokia jo vertė, o pajininkai rašė pasižadėjimus „neparsiduoti „pelėsiams“. Likvidatoriai baiminosi dėl dokumentų saugumo, nes prieš pasirodant skelbimams apie pajų pirkimą buvo išplėšti bendrovės kontoros seifai. Tačiau priemonės, kurių ėmėsi bendrovė, neužkirto kelio supirkti pajus. Pajininkai, neturėdami pažymų apie priklausančio turto dalį ir vertę, negalėdami įforminti pardavimo sandorių, pasirašinėjo įgaliojimus atvykėliams perduoti pajų ir jį valdyti. Pirmiesiems buvo mokama po 0,25 Lt už pajų, vėliau kaina pakilo iki 0,35-0,40 Lt. Gavę įgaliojimą valdyti daugiau kaip pusę pajų, investuotojai atšaukė likvidaciją, o jų atstovai buvo priimti į bendrovę ir perėmė vadovavimą. Pajų supirkimo kaina krito iki 0,10 Lt.

Gretimame Radviliškio rajone į naujųjų investuotojų rankas perėjo „Draugo” žemės ūkio bendrovė. ŽŪB „Šušvė” pirkimas užsitęsė. Pasak rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjo Alfredo Juozapavičiaus, gryni pinigai, nors ir nedideli, kaime turi galią. Žmonės vadovaujasi logika „geriau žvirblis rankoje...” ir parduoda pajus. Bendrovių turtas menkai įvertintas, o tikroji jo vertė gali būti net dešimt kartų didesnė. Tuo ir naudojasi supirkėjai.

Pirkėjai – ir seni, ir nauji pažįstami

Mažiau grėsmių žemdirbiai ir žemės ūkio bendrovių vadovai įžvelgia tais atvejais, kai žemės ūkio bendroves perka su žemės ūkiu susijusios ir ne pirmi metai dirbančios įmonės. Viena tokių yra Panevėžyje registruota įmonė „Linas ir viza”, kuri valdo Sidabravo (Radviliškio r.), Aukštadvario (Panevėžio r.), Medeikių (Biržų r.), Kulpių (Joniškio r.) ir Lukšių (Šakių r.) žemės ūkio bendroves. Tačiau ir jos atėjimas kaime vertinamas nevienareikšmiai. Anot Lukšių seniūno Vido Cikanos, iki šiol seniūnija ir bendrovė dirbo petys petin. „Viskas buvo sava. Vieni apie kitus viską žinojome, tardavomės. Dabar bendrovės reikalai sprendžiami Panevėžyje. Kol bendrovė priklausė lukšiečiams, suardavo „ariukus“, žmonėms buvo gerai. Kai nebeliks, kas žmonėms padeda dirbti žemę, patys atiduos ją bendrovei. Mus gąsdino mafija, o nupirko kiti. Viską lemia vietinės įtakos”, - sako Lukšių seniūnas V.Cikana.

Anot bendrovės „Linas ir viza” agroverslo centro generalinio direktoriaus Sauliaus Cironkos, investuodama į pirminę žemės ūkio produkcijos gamybą, „Linas ir viza” siekia užsitikrinti pakankamą kiekį kokybiško derliaus naujai įsteigtiems grūdų centrams Joniškyje, Kėdainiuose, Vilkaviškyje. Kita vertus, investicijos į žemės ūkio bendroves padeda išlaikyti ilgalaikę partnerystę. Bendrovė „Linas ir viza” per dešimtmetį planuoja investuoti į jai priklausančias žemės ūkio bendroves 28 mln. litų.

Apie ketinimą įsigyti net keliolika žemės ūkio bendrovių yra pareiškęs dar vienas stambus investuotojas - Vilniaus „Agrovaldymo grupė”. Vilniečiai kalba skirsią apie 50 mln. litų, kad sukurtų žemės ūkio sektoriuje galingą ūkinį vienetą - holdingą. „Agrovaldymo grupė” dairosi bendrovių, kurios valdytų maksimalų leistiną kiekį žemės (iki 2 tūkst. ha). Planus investuoti į žemės ūkį jie sieja su naujomis galimybėmis, kurios atsiveria Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.

Skeptiškas požiūris į pirkėjus

Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Edvardas Karečka (iki išrinkimo į parlamentą vadovavo Skuodo rajono Gėsalų žemės ūkio bendrovei) skeptiškai vertina naujai į žemės ūkį ateinančių investuotojų deklaruojamus planus. „Verslo struktūros dairosi tų sričių, kur pakvimpa pinigais. Vieni į kaimą veržiasi todėl, kad nesugeba „daryti biznio“ mieste, kiti - kad išplautų pinigus, treti norėtų pralobti iš išmokų, dar kiti - verstis kvotų spekuliacijomis”, - sako Edvardas Karečka. Jo manymu, ir po to, kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare, žemės ūkio bendrovės sėkmingai gyvuos, tik šiuos ūkius reikia stambinti.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis taip pat mano, kad kapitalo koncentracija yra būtina ir neišvengiama. Kelia nerimą tik tai, kieno rankose jis kaupsis. J.Sviderskis pataria ŽŪB pajininkams nedovanoti, neparduoti ar kitaip neleisti valdyti pajų atsitiktiniams nežinomiems asmenims. „Yra kaimo bendruomenė, ūkio specialistai, su jais galima pasitarti. Reikia prisiminti, kad netekus pajaus, teks pamiršti kelią į ūkio kontorą su prašymais suarti arus, nuimti derlių ir kt.”, - sako J. Sviderskis. Jo žodžiais, geriausias būdas apsiginti nuo nepageidaujamų pirkėjų - pačioms bendrovėms išsipirkti pajus iš narių. Per keletą metų bendrovė be didesnių išlaidų taptų teisėta pusės turto dalininke. Kitas būdas - parduoti visus pajus keletui bendrovės narių. Tokių pavyzdžių jau yra.

Štai Pakruojo r. Laipuškių, Kalpokų žemės ūkio bendrovės nepasidavė šturmavimui. „Degėsių“ bendrovės nariai per kelias dienas pardavė pajus bendrovei. Linkuvos žemės ūkio bendrovės pajininkai perleido bendrovei teisę valdyti pajus 5 metus.

Marijampolės rajono Želsvelės žemės ūkio bendrovę norėta įsigyti „žaibiškai” - supirkti didesnę pajų dalį per savaitgalį. Gelbėdamasi nuo abejotino pirkėjo, bendrovė rado alternatyvą - pardavė pajus žinomam asmeniui. Pasak bendrovės vadovo Romualdo Andzelio, nekviestam pirkėjui pavyko įsigyti kiek mažiau kaip 13 proc. pajų. „Mes pardavėme pajus asmeniui, kuris mums tiko, kurio padorumu, sąžiningumu neabejojome. Jis nupirko 74 proc. pajų. Mes ir toliau sėkmingai dirbame”, - sakė R. Andzelis. Jį jaudina tai, jog naujieji pirkėjai, kurie dairosi vien stiprių bendrovių, neatskleidžia savo tikslų. Jis tikras, kad šie siekia užvaldyti kuo daugiau žemių, norėdami pasinaudoti ES parama.

Neaiškūs tikslai

Šakių rajono Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovo Petro Puskunigio nuomone, bendrovių pirkimas yra normalus dalykas. Blogai tai, kad naujieji pirkėjai žūtbūt siekia suimti į rankas gerai funkcionuojančius stiprius gamybinius vienetus, o tai reiškia - pasipelnyti kitų sąskaita, įdėtus pinigus kuo greičiau atsiimti su kaupu ir galbūt dingti iš žemės ūkio. Jei taip nebūtų, tie investuotojai pirktų ir sugriuvusias bendroves, dirvonuojančius plotus, kurtų naujas įmones.

Griškabūdžio žemės ūkio bendrovę, kaip ir kitas čia minimas, buvo nusižiūrėję pirkėjai. Po nakties kaime atsiradę skelbimai ragino pajininkus per savaitgalį parduoti pajus. Tai nepavyko. Kontrolinį pajų paketą nupirko bendrovės vadovas. Kaip ir kam gali būti panaudota svetimiems parduota bendrovė, rodo Kauno rajono „Padainupio“ ŽŪB bankroto atvejis.

Prieš aštuonerius metus supirkę pajus, vieninteliais bendrovės pajininkais tapo kauniečiai Laimutis ir Vladas Šleževičiai bei Kazimieras Striganavičius. Bendrovė dirbo pelningai, bet žlugo. Paaiškėjo, kad bendrovės vardu iš banko paimta 150 tūkst. Lt paskola buvo perskolinta vienam iš pajininkų, nenurodant grąžinimo termino ir be palūkanų. Kitam pajininkui bendrovė per du kartus suteikė 330 tūkst. Lt paskolą. Ją paėmęs pajininkas išstojo iš bendrovės, o paskola buvo įskaityta kaip pajus. Pajininkui V.Šleževičiui už kiek daugiau nei 130 tūkst. Lt pajų bendrovė perdavė įmonės „Pieno centras” akcijas, kurios, anot ekspertų, tuo metu buvo vertos 2 mln. Lt. Paskelbus bankrotą, „Padainupio” įsiskolinimai kreditoriams, tarp jų gyvulių statytojams ir darbuotojams, viršijo 1 mln. Lt. Dėl aplaidaus darbo buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri pernai (2003 m. aut.) pasiekė teismą. Teisiamųjų suole atsidūrė samdytas įmonės vadovas ir buhalterė.

Lietuvoje nemėginta susisteminti nei žlugdančio brovimosi į žemės ūkio bendroves, nei sėkmingo investavimo į jas atvejų. Tik tuomet būtų galima įvertinti, ar pagrįstai baiminamasi nežemdirbiško kapitalo atėjimo į žemės ūkį. Juk ateityje tokio kapitalo ateis dar daugiau.

Pasak Sauliaus Cironkos, įmonėms būtina investuoti, nes tik per tai įmanoma išlikti ir pelningai dirbti aštrėjančios konkurencijos sąlygomis.

Pajininkai nerimauja dėl savo ateities

Kaimo gyventojams rūpi ne tik pajų kainos, bet ir pirkėjų patikimumas bei sąžiningumas. Naujas žemės ūkio bendrovės savininkas - tai naujas bendruomenės narys, todėl kaimo žmogui svarbu, kas jis, ar neatsitvers nuo žmonių tvora, ar įdarbins pajininkų vaikus, ar pagelbės nelaimėje, ar nesukiršins su kaimynais ir pan. Investuotojai iš miesto pasakytų, kad tai ne jų strategijos objektas. Todėl žemdirbiai ir dairosi „savų” pirkėjų.