Svarbiausiu pašarų vertės rodikliu Lietuvoje daugelį metų buvo laikomas avižų pašarinis vienetas. Pastaruoju metu pradėta taikyti nauja pašarų vertinimo sistema, pagrįsta apykaitos arba neto energija. Prekiniai pašarai pagal tokią sistemą vertinami nuo 2000 metų pabaigos.

Pašarinis vienetas yra apskaičiuotas, remiantis bandymų, atliktų su suaugusiais jaučiais, duomenimis, o gauti rezultatai naudoti įvairių rūšių gyvūnų (karvių, arklių, kiaulių, triušių ir kt.) pašarų vertei apibrėžti. Tuo tarpu moksliniais tyrimais įrodyta, kad tas pats pašaras, sušertas skirtingų rūšių gyvūnams, turi kitokią energinę ir maistinę vertę. Mat kiekvienos rūšies gyvūnų organizme virškinimo ir maisto medžiagų pasisavinimo procesas yra savitas. Šiuos teiginius patvirtina kai kurių pašarų, šertų skirtingiems gyvūnams, energinės vertės duomenys. Taigi pašarinio vieneto atsisakoma dėl to, jog jis nepakankamai tiksliai apibūdina pašarų vertę.

Energinė vertė priklauso ir nuo to, kurioms gyvūno reikmėms (gyvybinėms funkcijoms, vaisiui augti, audinių ar pieno sintezei) pašaras yra naudojamas.

Pašarinis vienetas tuo požiūriu nėra lankstus, todėl pradėta taikyti tikslesnė pašarų energinio vertinimo sistema. Ji parengta pagal Vokietijoje naudojamą sistemą.

Šioje sistemoje energijos mato vienetas yra džaulis (J), kuris dydžiu prilygsta 0,2388 kalorijos, o 1 kalorija atitinka 4,188 džaulio. Įvairiuose skaičiavimuose dažniausiai naudojamas megadžaulis (MJ). Tai milijoną džaulių atitinkantis dydis. Vienas pašarinis vienetas energine verte prilygsta vidutiniškai 5,92 MJ grynosios energijos.

Pašarų energinė vertė gali būti nurodyta ne viena išraiška. Ji pasirenkama, atsižvelgiant į tai, kokios rūšies gyvūnams pašaras bus šeriamas. Kiaulių, paukščių, šunų, kačių, augančių ir penimų galvijų pašarų energinė vertė nurodoma apykaitos energija (AE), arklių bei triušių – virškinamąja energija (VE) ir karvių – grynąja arba neto energija laktacijai (NEL).

Kaip kinta pašaro energija galvijų organizme ir kokios jos rūšys, galima pamatyti pateiktame piešinyje.

Paveikslėlyje pavaizduotą schemą būtų galima paaiškinti taip. Kiekviename pašare (racione) yra sukauptas tam tikras energijos kiekis. Deginant pašarą (deginama specialiame įrenginyje – kalorimetrinėje bomboje), ji išsiskiria šilumos pavidalu. Energija, išsiskyrusi deginant pašarą, yra vadinama bendrąja pašaro energija (BE). Tarkime, kad tas kiekis atitinka 100 proc. Įdomu tai, kad beveik visų pašarų - šieno, šiaudų, grūdų, šakniavaisių ar kitų - sausojoje medžiagoje (SM) yra toks pat bendrosios energijos kiekis, t.y. apie 18,5 MJ/kg.

Kalbant apie naują pašarų vertinimo sistemą būtina pažymėti tai, kad pašarus lyginti vieną su kitu leistina tik tuomet, kai lyginamasis požymis (rodiklis) yra nurodytas pašaro sausojoje medžiagoje, o ne natūralaus drėgnio pašare, kaip kad buvo įprasta anksčiau.

Gyvuliai suvirškina ne visą suėstą pašarą. Nesuvirškinta jo dalis pašalinama iš organizmo su išmatomis, o su jomis netenkama ir dalies bendrosios pašaro energijos. Šeriant pašarus galvijams, patiriama apie 30 proc. tokių nuostolių. Energija, kuri lieka atėmus iš bendrosios energijos prarastąją su išmatomis, yra vadinama virškinamąja pašaro energija (VE). Ji sudaro apie 70 proc. pašaro bendrosios energijos. Tačiau įvairūs pašarai virškinami nevienodai. Tie, kuriuose daug ląstelienos, ypač lignino (pvz., šiaudai), virškinami vos 40-50 proc., o turintys mažai ląstelienos, tarkime, šakniavaisiai - daugiau negu 90 proc. Dėl tos priežasties minėti pašarai turi skirtingą VE kiekį: šiaudai tik 8 MJ, o šakniavaisiai – 14 MJ/kg SM.

Bendrosios energijos prarandama ne vien tik su išmatomis, bet ir su dujomis (daugiausia metanu) bei šlapimu. Atėmus iš virškinamosios energijos prarastąją su dujomis ir šlapimu energiją, gaunama apykaitos energija (AE). Atrajojantys gyvuliai šiuo virškinimo etapu patiria gana didelių energijos nuostolių. Jų atsiranda dėl ląstelienos ir kitų maisto medžiagų fermentacijos didžiajame prieskrandyje. Gyvulys atsirūgdamas šalina susidariusias dujas ir jose sukauptą energiją. Kuo ilgiau pašaras būna didžiajame prieskrandyje, tuo daugiau energijos netenkama, todėl šiaudai, skaičiuojant 1 kg sausųjų medžiagų, praranda apie 2 MJ, o šakniavaisiai, greitai fermentuojamas pašaras - tik apie 1 MJ energijos. Dėl to apykaitos energijos šiaudų sausųjų medžiagų 1 kg yra apie 6 MJ, o šakniavaisių – 13 MJ.

Su šlapimu išsiskiriančios energijos dydis labiausiai priklauso nuo baltymų kiekio pašare (racione), jų biologinės vertės ir santykio su energija. Jeigu racionas blogai subalansuotas, jame trūksta energijos, tuomet nepanaudojama daug baltymų. Jų perteklius išsiskiria su šlapimu, kartu pašalinama ir jame esanti energija. Galvijų racionų pašaruose apykaitos energija sudaro apie 60 proc. bendrosios pašaro energijos.

Vienkamerį skrandį turinčių gyvūnų (kiaulių, paukščių) organizme fermentacijos procesas labai menkas ir šioje virškinimo pakopoje pašaro energijos neprarandama. Todėl visiškai suprantama, kad miežių grūdai, šeriant juos galvijams, turi 12,3, šeriant kiaulėms – 14,2 ir lesinant paukščiams – 13,3 MJ apykaitos energijos 1 kg sausųjų medžiagų.

Gyvulio organizme vykstantiems procesams (virškinimui, fermentacijai, apykaitos junginiams susidaryti) taip pat būtina energija. Šiam tikslui sunaudojama apie 20 proc. pašaro energijos. Apie jos sąnaudas sprendžiama pagal išskirtą iš gyvulio organizmo šilumos kiekį. Atėmę kūno išskirtą šilumos energiją iš apykaitos energijos, gauname grynąją arba neto pašaro energiją (NE). Ši energijos rūšis sudaro apie 40 proc. visos bendrosios enegijos. Grynąją arba neto energiją gyvūnai naudoja reprodukcijai, organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti (širdies, plaučių darbui, kraujotakai ir kt.) ir produkcijai gaminti. Žinoma, kad neto energijos pašarai irgi turi nevienodai. Šakniavaisiuose jos yra apie 8, o šiauduose apie 3 MJ/kg SM.

Būtina akcentuoti, jog gyvūnai pašarų energiją naudoja nevienodai efektyviai. Efektyvumo lygis priklauso nuo to, kokioms reikmėms energija skirta: gyvybiniams procesams, pienui sintetinti ar masei priaugti.

Naujoje vertinimo sistemoje yra atsižvelgiama į pašarų cheminės sudėties, gyvūnų virškinimo fiziologinius ypatumus bei iš jų gaunamos produkcijos rūšį, ir tai sudaro galimybę tiksliau vertinti pašarus, geriau tenkinti gyvūnų reikmes.

Skirtingų pašarų energinė vertė skirtinga. Ji priklauso ir nuo to, kam pašarai bus šeriami.