Kas ir kodėl įkūrė šią bendrovę?

Mūsų grupė sukurta investuoti į žemės ūkį. Ją įkūrė stambūs fondai, susiję su investicijomis į žemės ūkį Rytų Europos šalyse. Išanalizavome Lietuvos rinką, atsižvelgdami į tai, kad Lietuva integruojasi į ES, kad čia yra tinkamos darbo jėgos ir geros verslo galimybės. Tad buvo nuspręsta, kad Lietuvos žemės ūkis yra ta sritis, į kurią verta investuoti.

Panašu, kad įsisteigėte specialiai tam, kad „įsisavintumėte“ ES lėšas. Kodėl, tarkim ne 2002 metais?

Apgailestaujame, kad neįsikūrėme prieš metus. Tuomet būtų buvę daug lengviau dirbti. Dabar jau kur kas daugiau žmonių supranta, kokią naudą gali teikti Europos Sąjunga, todėl ir konkurencija dabar kur kas didesnė, nors mūsų įsikūrimas susijęs ne tik su integracija į ES, bet apskritai su visa šalies ūkio plėtra ir jos perspektyvomis.

Mes investuojame į žemės ūkio bendroves ir pačią žemę. Turime pakankamai lėšų jau veikiančiams ūkiams įsigyti ir galime iš karto pradėti įgyvendinti savo programas. Pradėti viską nuo nulio – įsigyti žemę, suburti žmones – reikia daug laiko. Tikslingiau yra visa tai nupirkti.

Kokias bendroves jau esate įsigiję?

Negalėčiau tiesiogiai atsakyti į klausimą. Ne per „Agro valdymo grupę“, bet per kitus asmenis esame nupirkę ne vieną bendrovę. Mūsų žinioje yra „Želsvelė“, „Šušvė“, „Eimučiai“. Jų yra ir daugiau, bet dar nenorėčiau įvardyti, nes tebesprendžiame juridines problemas, kad galėtume supirktus pajus užsirašyti savo vardu. Norint tai padaryti, reikia būti bendrovės nariu. O juo tampama tik sušaukus visuotinį pajininkų susirinkimą. Tokie susirinkimai paprastai rengiami po Naujųjų metų.

Kas tie žmonės, kurie jums superka pajus?

Tai bendrovėse dirbantys arba jų pajininkais esantys žmonės.

Kokia jūsų kūrimosi Lietuvoje geografija?

Mūsų išsidėstymo geografija apibrėžiama ne tam tikrais rajonais, bet žemių derlingumu. Kur geriausios žemės, tie rajonai mus labiausiai ir domina. Jau esame įkėlę kojas į Marijampolę, Radviliškį, Šiaulius.

Kiek apskritai bendrovių ar žemės ūkio naudmenų planuojate įsigyti?

Skaičiuojame žemės naudmenomis. Pagal mūsų investicines programas bendrovės turėtų dirbti iš viso 20-30 tūkst. ha žemės. Tam reikia įsigyti ne mažiau kaip 10-20 bendrovių (pagal įstatymus 1 bendrovė gali turėti 2 tūkst. ha nuosavos dirbamos žemės). Tuomet bus perimtas jų valdymas, kuris kol kas labai atsilikęs nuo šiuolaikinių galimybių. Tos bendrovės, kurias mes įsigijome ar norime įsigyti, yra gerai dirbančios ir uždirbančios nemažą pelną, bet jos metai iš metų tik užaugina derlių ir parduoda. Bendrovėse nėra jokių investicijų į ateitį, jokių skolintų lėšų (be ko šiais laikais neįmanomas joks verslas), jokios plėtros. Juk galima pasiimti kreditą ir išsimokėti per keletą metų, bet jau dabar pradėti kelti ūkio našumą ir planuoti rytojų. Siekiame įdiegti modernų valdymą, išnaudoti visas įmanomas galimybes.

Mūsų investicijos susidarys iš trijų pakopų: ž.ū. bendrovių pirkimo; žemių pirkimo; ūkių renovavimo (technika, žmogiškieji ištekliai ir pan.).

Ar nekyla problemų, perkant žemę?

Mes susiduriame su įvairiomis problemomis, bet kiekvienas dalykas turi savo kainą. Jei žmogus neparduoda žemės už vienokią kainą, tai parduos už kitokią. Aš manau, kad tas burbulas dėl žemės pardavimo yra kiek išpūstas. Yra tokių, kurie sako, kad gimė „ant žemės, ant jos ir mirs“, tai tie niekada jos neparduos, kad ir kokią kainą siūlytum. Bet yra ir kitaip manančių.

Nuo ko pradėsite savo veiklą bendrovėse? Pirmiausia turiu mintyje jų žmones...

Kiekvienoje bendrovėje turi dirbti tiek žmonių, kiek reikia, kaip ir bet kurioje įmonėje. Žmonės baiminasi, kad dabar bendrovėse jų yra per daug. Taip, sutinku, kad jų per daug, bet jeigu yra žmonių, norinčių dirbti ir yra galimybė plėsti verslą, tai darbo atsiras kiekvienam, kas atitiks mūsų reikalavimus.

O kokie jūsų reikalavimai?

Planuojame turėti 20 bendrovių, vidutiniškai bendrovėje dirbtų po 200 žmonių, tai iš viso būtų apie 4 tūkst. dirbančiųjų. Pradedamos taikyti naujos augalininkystės, gyvulininkystės technologijos, įgyvendinamos naujos programos, žmonėms reikia labai tobulintis. Tam kursime mokymo centrą, kuris padės žmonėms įsisavinti naujoves. Didžiulė problema, kad beveik nė vienoje bendrovėje nėra kompiuterio, nėra kompiuterinių programų, nėra valdymo, kaip tokio, kad kelis mygtukus paspaudęs matytum, kokios tavo pajamos ar likučiai. Juk negalėsime iš Vilniaus prižiūrėti, kaip dirba visos mūsų bendrovės - kursime kompiuterių tinklą. Vilniečių nenuvešime į provinciją dirbti, dirbs vietiniai žmonės. Jiems teks ir keistis, ir tobulėti, bet viskas įmanoma. Žmogus turi pradėti vertinti savo darbo vietą. Mes manome, kad žemdirbys uždirba per mažai, todėl kartu su reikalavimais kelsime ir atlyginimus. Mes tikrai norime, kad žmonės liktų dirbti, dirbtų, užsidirbtų ir būtų patenkinti.

Mūsų administracija bus nedidelė, jei plėsimės, tai iki 10, maksimaliai – iki 30 žmonių. Turime ir žemės ūkio specialistų. Jie mūsų valdomose bendrovėse diegs tas programas, kurias manys esant tinkamiausiomis – ką auginti, kaip auginti, kuo tręšti ir pan. O vietos pirmininkai turės užtikrinti, kad viskas būtų padaryta taip, kaip nurodome mes: laiku, sąžiningai ir gerai.

O kaip bus su pagyvenusiais žmonėmis, kuriems bendrovės padėdavo nudirbti darbus?

Tie, kurie pardavė pajus, dabar bijo, kad jiems niekas nebedirbs žemės, bet juk jiems ir anksčiau niekas „už dyką“ nieko nedarydavo. Jei esi pajininkas ir prašai padaryti kokį darbą, tai tau arba nesumoka dividendų, arba atskaičiuoja dalį nuo pajaus, arba išrašo sąskaitą. Taip bus ir dabar. Socialinę paramą teiksime tik įvertinę realią padėtį. Jei matysime, kad žmogus gyvena blogai, padėsime, bet jei jis gyvena blogai todėl, kad draugauja su „šnapsu“, tai jau kita kalba. Mes esame finansinė institucija, ir mūsų pagrindinis tikslas – siekti pelno. Aišku, atsižvelgsime į socialinę raidą, stengsimės padėti, ieškosime ryšio su žmonėmis.

Suprantu, kad į bendroves mes ateiname kaip atėjūnai, nauji, niekam nežinomi, sutinkame ir priešiškumo. Suprantu ir žmones, kurie gyvena ten nuo seno, ir štai vieną dieną atvažiavęs jaunas vaikinas jiems „aukštomis frazėmis“ aiškina, kaip čia viskas bus gerai. Visos tos bendrovės, kurias mes perkame, yra buvę kolūkiai ar tarybiniai ūkiai, kurie kartu buvo ir kultūros centrai. Visos jos turi daug nenaudojamo turto, patalpų. Norime kiekviename ūkyje išlaikyti kultūros namus, organizuoti renginius. Tą mintį mums pamėtėjo patys žmonės, iš kurių perkame pajus. Jie nori permainų, nori, kad gyvenvietės atsigautų, kad būtų kažkas daroma ir jų labui. Pasukus gerai galvą, tam pinigų ne tiek daug ir reikia.

Ką Lietuvoje laikote savo konkurentais?

Lietuvoje kaip ir nėra konkurentų, dirbančių pagal tokią pat, kaip mūsų, viziją. Daugelis perka žemes ar domisi žemės ūkio verslu, tačiau jie dirba kitaip. Mūsų vizija – turėti ūkius ir juos valdyti. Tokių, kaip „Linas ir viza“, „Lytagra“, „Šiaurės vilkas“ pagrindinis verslas yra produkcijos supirkimas ir pardavimas užsieniečiams bei užsienietiškų trąšų ir sėklų pardavimas Lietuvoje. Jie verčiasi ir žemės ūkiu, kad daugiau derliaus ir daugiau savo prekių galėtų realizuoti.

Mes kitiems nepardavinėjame nei trąšų, nei sėklų, nesuperkame ir produkcijos. Mes nesame perpardavėjai, tik verčiamės žemės ūkiu. Žinoma, patys pirksime trąšų (greičiausiai ne lietuviškų), nes turėsime pakankamai didelį ūkį, kad galėtume tiesiogiai derėtis su gamintojais. Patys be tarpininkų ir parduosime savo produkciją. Parduosime ten, kur bus tam tinkamesnės sąlygos, nesvarbu, ar tai būtų Lietuvoje ar užsienyje. Iš tų bendrovių, kurios mums nepriklauso, produkcijos nepirksime.

Žemdirbiai skundžiasi, kad produkcijos supirkimo kainos labai žemos. Ar jos jus tenkina?

Būtent žemės ūkio bendrovių jungimasis į tam tikras korporacijas, holdingo kompanijas, kaip mūsų grupė, ir palengvins derybas su perdirbėjais. Tarkim, „Želsvelė“ per dieną primelžia 8 t pieno. Jeigu mes tokių bendrovių turėsime 20, tai per dieną primelšime apie 100 t pieno. Ir perdirbėjui pasiūlysime jau ne 8, bet 100 tonų. Taigi mūsų sąlygos derybose tampa daug svaresnės. Lenkijoje pieno kaina didesnė negu Lietuvoje, dėl to deramės su lenkų perdirbėjais, galbūt jiems parduosime pieną. Ar dabartiniai žmonės, dirbantys bendrovėse, kur nėra net kompiuterio, sugebės surasti sau tokias rinkas Vakarų Europoje? Tai ir yra tie papildomi, iki šiol neišnaudoti ekonominiai žemės ūkio pajėgumai: veiklos koncentracija vienose rankose, mūsų išsilavinimas ir ryšiai naujų rinkų paieškai.

Kokias žemės ūkio sritis ketinate plėtoti?

Vienur yra geros fermos, kur galima auginti karves ir orientuotis į pieno ūkį, kitur - labai našios žemės, kur galima verstis augalininkyste, dar kitur – tinka ir viena, ir kita. Išnaudosime visas galimybes.

Panašu, kad būsite tikri „kapitalistai“ – naudositės Lietuvos žemėmis, darbo rankomis, paimsite viską, kas jau sukurta. O kokia šaliai nauda iš jūsų veiklos?

Aš norėčiau žmonių paklausti, ar dabar jiems gerai, kai nesugebama išspręsti nė menkiausios problemos? Tarkim, reikia važiuoti į laukus nuimti derlių, o kombainas nevažiuoja, nes trūksta detalės, kuri kainuoja 5 tūkst. Lt, bet dėl to prarandama jau ne 5 tūkst. Lt, bet kur kas daugiau...

Lietuvai nauda iš mūsų bus labai paprasta – daugiau žmonių, dirbančių moderniuose ūkiuose, įvaldžiusių naujausias technologijas, gaunančių normalų atlyginimą. Jiems atsiveria tokios pačios galimybės, kokios atsiveria ir kiekvienam europiečiui.

Nesvarbu, koks kapitalas bendrovėse bus investuotas – ar užsienio, ar lietuviškas, jei tik jos dirbs sėkmingai, tai ir žmonėms bus gera dirbti ir gyventi. Manau, kad pasaulis dabar yra kosmopolitiškas ir nebėra svarbu, ar aš esu vokietis ir dirbu Lietuvoje, ar aš esu lietuvis ir dirbu Vokietijoje. Mums reikėtų atsikratyti to provincialumo. Kita vertus, mes esame lietuviai ir norime jais būti, bet jei užsienietis duoda mums pinigų, tai Lietuvai nuo to tik geriau, nes žmonių uždirbti pinigai liks Lietuvoje. Stebuklų nėra, mes tik norime plėsti ūkį ir diegti pažangą.

Kalbėjosi Virginija KRIVICKIENĖ