Lapkritį Hanoveryje vykusi didžiausia Europos žemės ūkio technikos paroda „Agritechnica 2003“ – tai ne tik mašinų gamybos pasiekimų apžiūra, nors tiek naujų konstrukcijų, kaip joje, niekur daugiau nepamatysi. Svarbiausia tai, kad eksponuota technika atspindi esamus ir būsimus europinės žemės ūkio gamybos poreikius, technologijų raidos pasiekimus, gamybos tobulinimo perspektyvas.

Daugybė šios parodos eksponatų liudija, kad Vakarų Europos šalių prekinio žemės ūkio pagrindinė pažangos kryptis – tausoti gamybos išteklius, žemę ir aplinką, gaminti kuo tiksliau, našiau, pigiau ir saugiau. Šiuos siekius pirmiausia lemia gana sudėtinga ekonominė padėtis. Vidutiniškai daugiau kaip trečdaliu pajamų subsidijuojami smulkūs ir vidutiniai Europos Sąjungos prekiniai ūkiai, nors ir išvystyti, gerokai aukštesnio negu Lietuvoje gamybos lygio, nepajėgia konkuruoti pasaulio rinkose, ypač su JAV, Australijos, kitų šalių stambiųjų gamintojų pigesne produkcija. Jų ekonominę padėtį labai pablogino pastaraisiais metais kritusios žemės ūkio produktų supirkimo kainos ir užgriuvusios negandos: sausros, potvyniai, gyvulių ligos. Sumažėjo ūkių pajamos – mažiau perkama technikos, sulėtėjo technologinis atsinaujinimas. Išeitį vakariečiai mato tokią: jeigu jau tenka atnaujinti gamybos priemones, tai geriausia tokiomis, kurios tausoja išteklius, mažina gamybos kaštus ir padeda spręsti ekologines problemas.

Griežti žemės ūkio ekologiniai reikalavimai - saugoti biosferą, neteršti vandens šaltinių, nealinti žemės, nekenkti sveikatai – taip pat verčia ieškoti aplinkai ir žmogui saugesnių gamybos būdų ir priemonių, derinant visa tai su ekonominiais siekiais ir galimybėmis.

Pripažinta, kad šiuolaikinių ekonominių ir ekologinių tikslų parankiausia siekti, naudojant supaprastintą neariamąjį žemės dirbimą, koncentruojant biologinius procesus dirvos paviršiuje. Ši esminė žemdirbystės permaina tapo bene ryškiausiu „Agritechnica 2003“ bruožu. Daugumą ankstesnėse parodose vyravusių plūgų, arimų kultivatorių, pleištinių sėjamųjų pakeitė seklaus purenimo lėkštės, kombinuoti skutamieji kultivatoriai, ražieninės arba mulčinės sėjamosios. Tiesa, buvo galima pasirinkti prancūziškų įprastų plūgų ar itališkų rotorinių kultivatorių, tačiau nei „Kverneland“, nei „Lemken“, nei kitos garsios firmos arimų technikos naujovių nepateikė. Nieko labai naujo ir sunkiųjų lėkščių, trupinamųjų volų, akėčių gretose. Atrodo, lyg tradicinio žemės dirbimo technologinė pažanga būtų stabtelėjusi.

Užtat stebino seklaus neariamojo dirbimo lėkščių, panašių į Lietuvoje jau pasirodžiusias švedų Väderstad Carrier, gausa ir konstrukcijų įvairovė. Vos ne kiekviena žemės dirbimo technikos firma siūlė savąjį stačių ar pasvirusių, lygiakraščių ar dantytų, keičiamo ar pastovaus atakos kampo, elastingai ar tvirtai įtaisytų lėkščių savąjį modelį. Šio tipo lėkštės tampa neariamojo dirbimo alternatyva – pagrindiniu padargu iki šiol laikomam skutamajam kultivatoriui, žinoma, ten, kur dirvos nevarputėtos.

Tarp ražieninės sėjos mašinų įsivyravo du universalūs diskiniai tipai: su guminių ratų atraminiais volais (skandinaviškasis) ir su lengvaisiais sėjos vagučių voleliais (vokiškasis). Parodoje nebesimatė tiesioginės sėjos amerikietiškojo tipo diskinių sėjamųjų, nebuvo naujų ir strėlinių mašinų.

Nors neariamojoje technologijoje augalų liekanų smulkinimo ir tolygaus įterpimo svarba nuolat pabrėžiama, naujų būdų ir priemonių šiai problemai spręsti, ypač kai ražiena aukšta, žolėta ar nupjauti išgulę javai, parodoje nesimatė. Kol kas apsiribojama reikalavimu lygiame lauke palikti kuo trumpesnę ražieną, o terpiamus į dirvą šiaudus gerai susmulkinti ir paskleisti. Nors pripažįstama, kad 6 m ir platesnio užgriebio kombainais tai padaryti sudėtinga. Abejotina, ar šį uždavinį gali išspręsti specialios ražienų akėčios.

Kita parodoje ryški žemdirbystės technologinė kryptis ekologizuojant gamybą, tausojant aplinką ir žemę – organikos naudojimas trąšai. Tai pirmiausia atspindi gausi pusiau skysto mėšlo skleistuvų ekspozicija ir nemažos pastangos tobulinti šios trąšos dozavimą, paskleidimo tolygumą, įterpimo į dirvą kokybę. Tręšimas kraikiniu mėšlu Vakarų Europos sąlygomis neperspektyvus. Jis keičiamas kompostu, nors komposto aeratorių – sudėtingų ir brangių mašinų – siūlė tik kelios firmos.

Tiems patiems ekologiniams dirvosaugos tikslams įgyvendinti skirti tarpueilių kultivatoriai, kurių nepakankamą tikslumą ir našumą gamintojai bando įveikti automatinio valdymo priemonėmis. Parodoje demonstruoti tokių kultivatorių maketiniai pavyzdžiai su optiniais, ultragarsiniais prietaisais praplečia mechaninės pasėlių priežiūros galimybes, tačiau dėl gana aukštos kainos šios mašinos cukrinių runkelių ar kukurūzų laukuose naudojamos retai.

Plačiabarių, savaeigių, aukšto techninio lygio pesticidų purkštuvų gausa, spartus jų tobulėjimas, ypač automatizuojant dozavimą, stabilizuojant eigą, mažinant lašelių dreifą, liudija, kad prekinėje gamyboje efektyvesnės alternatyvos augalų apsaugai kol kas nėra. Ekologinių tikslų siekiama, taikant precizišką, lokaliai diferencijuotą purškimo technologiją, o didelis našumas mažina darbų savikainą ir leidžia tinkamiausiu laiku sunaikinti piktžoles ir augalų ligas.

Našūs purkštuvai tapo informacinių technologijų, globalių padėties nustatymo sistemų (GPS) ir elektronikos pasiekimų panaudojimo žemės ūkyje pavyzdžiu, siekiant technologinių procesų tikslumo ir kokybės. Ši pažangos tendencija buvo būdinga ir daugeliui kitų „Agritechnica 2003“ eksponuotų galingų lauko mašinų, ypač sėjos, trąšų terpimo, derliaus dorojimo. Įdiegus jose kompiuterinės kontrolės priemones, ne tik tausojami ištekliai ir aplinka, bet ir registruojami darbo procesai, atliekamas mechanizmų monitoringas, fiksuojami technikos veikimo sutrikimai.

Ryškėja ir tolesnės informacinių technologijų plėtros gairės – sukurti ūkių autonomiškus kompiuterinės kontrolės ir valdymo tinklus, aprėpiančius visą gamybą: pasėlių būklės stebėjimą, darbų organizavimą, sąnaudų apskaitą, sutrikimų šalinimą. Suprantama, tai skirta stambiajai prekinei gamybai, dideliems plotams ir sparčiai tobulėjančiai galingai technikai.

Tebedidėjantis traktorinių agregatų, mašinų našumas ir rūpestis, kaip juos geriau panaudoti, maksimaliai apkrauti, kad šios inovacijos atsipirktų – dar vienas Hanoverio parodos bruožas. Mažesnės technikos, skirtos kelių hektarų dydžio laukams, kaip iki 100 AG traktoriams, mažai tesimatė. Kiek mažesni tik itališki vynuogynų ir sodų padargai, lenkiškos rėžinių laukų mašinos. O naši ir brangi technika skirta stambiems žemės naudotojams, kooperatyvams, vadinamiesiems mašinų rateliams, privatiems rangovams, agroservisams. Viltingai žvelgiama į Rusijos ir Ukrainos stepių platumas. Tad mūsiškė smulkių nekooperuotų ūkelių rinka Vakarų mašinų gamintojams darosi vis mažiau patraukli.

Tausojamosios, ekonomiškai efektyvios ir ekologiškai saugios technologijos grindžia kelią konkurencingai prekinei gamybai ne tik Vakarų Europos, bet ir mūsų šalies žemdirbiams. Kas jų neįvaldys, netruks atsidurti šalikelėje.