Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonių kūrimasis kaimo vietovėse – tai procesas, turintis papildyti tradicinį žemės ūkio verslą. Tik toks derinys gali iš esmės pakeisti daug kur niūrų kaimo veidą, o regioninei politikai suteikti realų turinį. Tačiau pozityvus rezultatas bus pasiektas tik tuomet, kai kaimo plėtra įgaus kompleksinį pobūdį, o atskiros šio proceso kryptys bus tarpusavyje suderintos.

Tokią apibendrinančią išvadą galima padaryti po Agrarinės ekonomikos instituto ir Verslo darbdavių konfederacijos (VDK) surengtos mokslinės praktinės konferencijos “Smulkus ir vidutinis verslas kaime narystės ES išvakarėse”. Konferencijoje dalyvavo bei mintimis pasidalijo Seimo nariai, mokslininkai, verslininkai, valstybinių institucijų, darbo biržų ir savivaldybių atstovai, seniūnai. Buvo priimtos rekomendacijos, kurios įteiktos LR Seimo Kaimo reikalų ir Ekonomikos komitetams, Vyriausybei, Žemės ūkio, Ūkio ir Finansų ministerijoms.

Kaimo verslo aplinka

Tačiau konferencijose problemos tik aptariamos, o ne sprendžiamos. Įvairios rekomendacijos ir pasiūlymai taip pat toli gražu ne visada išgirstami. Nors šiuo atveju, atrodo, tam tikras postūmis gali įvykti, nes Kaimo reikalų ir Ekonomikos komitetai ketina surengti bendrą posėdį SVV kaime padėčiai iš esmės aptarti.

Konferencijoje daugelis pranešėjų kalbėjo apie verslo aplinkos kaime reikšmę SVV steigimuisi. VDK generalinis direktorius Danas Arlauskas šią aplinkybę itin akcentavo. Jo nuomone, reikėtų įvertinti, identifikuoti atskirų kaimo vietovių pramoninio verslo aplinką ir suvokti, kodėl ši aplinka nepatraukli SVV įmonėms. Pirmiausia - dėl neišplėtotos infrastruktūros. Apie 80 proc. kaimo gyvenviečių, kuriose galėtų steigtis SVV įmonės ir kurtis darbo vietos, neturi centralizuoto vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemų, neretai stokojama energetinių pajėgumų, neišvystytos telekomunikacijos sistemos, prasta kelių būklė. Tokia padėtis yra net ir ankstesnėse centrinėse kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse, kuriose buvusi gamybinė infrastruktūra yra sunykusi. Taigi imantis ūkinės veiklos kaimo gyvenvietėse ir kuriant autonominę infrastruktūrą arba restauruojant buvusiąją, lyginamosios investicijos padidėja 1,5-2 kartus. Kuriant verslo įmonę plyname lauke, šios investicijos padidėja iki 4-5 kartų. Todėl, siekiant nukreipti investicijas iš didžiųjų miestų ir rajonų centrų į kaimo miestelius, į daugiau ar mažiau koncentruotas gyvenvietes, reikėtų sukurti tam tikrą ekonominių paskatų sistemą. Graudenimais apie žūstantį kaimą verslininko nesuviliosime. Jam reikalingos investicijų, mokesčių ir kitokios lengvatos.

Regionų netolygumai

Kaimo plėtros samprata jau pavirto stereotipu. Tuo tarpu šiam procesui privalo būti suteiktas realus turinys ir kryptis. Todėl neatsitiktinai buvo siūloma kaimo plėtrą sieti su regionų plėtros netolygumų išlyginimu (tai yra vienas iš svarbiausių ES regioninės politikos siektinų tikslų). Vienus regionus socialinė depresija pažeidė daugiau, kitus mažiau. Antai Kretingos rajone nedarbo lygis yra 4,2 proc., o Mažeikių – 19,5 proc., t.y. aukštesnis beveik 5 kartus. Raseinių rajonas per dešimtmetį beveik prarado savo ekonominį potencialą. Šio rajono įmonėse ir organizacijose 1992 m. dirbo 26 tūkst. žmonių, o 2003 m. pradžioje - 9,8 tūkst., t.y. 2,7 karto mažiau. Užtat beveik du kartus padidėjo socialiai remiamų gyventojų. Antai, 1998 m. pensijas ir įvairias pašalpas gavo 8 tūkst. žmonių, 2003 m. šis skaičius išaugo iki 15,5 tūkst. Nors gyventojų skaičius rajone per šį laikotarpį beveik nepakito, tačiau gimstamumas sumažėjo beveik perpus.

Raseinių rajoną reikėtų priskirti prie vidutinio depresingumo vietovių. Esama vietovių (pvz., Ignalinos, Varėnos r.), kur ekonominė ir socialinė būklė yra kur kas blogesnė, o daugelio šeimų pajamos yra žemesnės net už oficialų skurdo lygį.

Taigi regionų ekonominių ir socialinių netolygumų išlyginimas turėtų būti siejamas su konkrečių vietovių nepalankiais veiksniais. Tačiau norint tai išsiaiškinti, reikėtų konkrečių regioninių tyrimų, o ne teorinių samprotavimų.

Veiklos koordinavimas

Konferencijoje kalbėjęs Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Kniukšta bei kiti dalyviai atkreipė dėmesį į menką SVV plėtros kaime koordinavimą. Tai ir prieš keletą metų įsteigtos Kaimo plėtros tarybos, ir Žemės ūkio ministerijos funkcija. Žemės ūkis yra ir bus bene labiausiai valstybės reguliuojama sritis. Tačiau į kaimo plėtrą iki šiol vis dar žvelgiama tik žemės ūkio verslo kampu. Nė vienu žodžiu apie pramoninį verslą kaime, SVV įmonių kūrimąsi ir jų įtaką socialinei ir ekonominei kaimo plėtrai neužsimenama ir pernai Seimo priimtame Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme. Šiai problemai aptarti vos vienas kitas fragmentas skirtas ir Lietuvos ūkio ilgalaikės plėtros strategijos iki 2015 metų Žemės ūkio ir kaimo skyriuje.

VDK generalinis direktorius Danas Arlauskas klausė, ar tai strateginis neįžvalgumas, atsirandantis dėl nuolat sprendžiamų ir neišsprendžiamų kasdieninių pieno, mėsos ir grūdų sektorių problemų, ar tai lemia kokios nors kitos priežastys ir aplinkybės. Beje, Žemės ūkio ministerijos nuostatuose tarp gausybės kitų funkcijų nurodoma, kad ministerija turėtų rūpintis ir domėtis SVV kaime.

Rekomendacijos

Todėl neatsitiktinai konferencijos priimtose rekomendacijose į tai irgi buvo atkreiptas dėmesys. Konferencija pasiūlė smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą kaime vertinti kaip pagrindinę užimtumo ir pajamų alternatyvą iš tradicinių žemės ūkio veiklų pasitraukiantiesiems darbuotojams. Akcentuota, kad šalies regionų vystymosi netolygumams išlyginti smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kūrimasis ir veikla kaimo vietovėse turi lemiamą reikšmę.

Konferencija mano, kad yra svarbu sustiprinti kaimo plėtros srityje vykdomų priemonių koordinavimą. Šiam tikslui reikėtų suaktyvinti prieš dvejus metus įkurtos Kaimo plėtros tarybos darbą, išplečiant jos funkcijas ir įtraukiant į jos sudėtį asocijuotas verslininkų struktūras, savivaldos ir kaimo bendruomenių atstovus. Siekiant paspartinti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kaime procesus, būtų tikslinga parengti tam skirtą valstybinę programą, kurioje būtų numatytos konkrečios verslo aplinkos gerinimo priemonės. Įvertinant tą aplinkybę, kad verslo plėtrą daugelyje kaimo vietovių stabdo prasta inžinerinės infrastruktūros būklė (vandens ir elektros energijos tiekimas, vandenvala, vietiniai keliai ir kt.), jos plėtotė turėtų būti svarbi sudėtinė šios programos dalis. Konferencija pažymėjo, kad smulkaus ir vidutinio verslo plėtra kaime daug priklausys nuo aktyvaus savivaldybių, seniūnijų bei kaimo bendruomenių dalyvavimo šioje veikloje. Įvertindama kitų valstybių patirtį, konferencija pasiūlė aptarti galimybę įkurti specialų smulkaus ir vidutinio verslo kaime registrą ir vykdyti nuolatinį šios veiklos monitoringą.

Darbo jėga kaime

Konferencijoje buvo kalbėta ir apie kaimo darbo jėgos problemas. Kas galėtų sudaryti kaimo verslo potencialą? Aišku, kad ne kiekvienas darbo netekęs kaimo gyventojas, kad ir koks sumanus žemdirbys jis būtų. Tačiau tarp jų atsiranda nemažai turinčių verslumo gyslelę, energingų mechanizatorių, agronomų, buhalterių, buvusių ūkių ir jų padalinių vadovų. Tereikia palankios verslui aplinkos ir minimalios valstybės paramos. Tada neabejotinai labiau į kaimą atsigręžtų ir rajonuose veikiantys informacijos centrai ir verslo inkubatoriai. Antrieji kaimo verslininkų korpusą sudarytų besiverčiantys miestuose, tačiau dėl įvairių aplinkybių į kaimą pasirengę sugrįžti verslininkai.

Tačiau buvo modeliuojama ir kita situacija. Tarkime, SVV atsigręžė į kaimą. Ar neiškils darbo jėgos problema? Šiandieninius kaimo bedarbius teks perkvalifikuoti. Tačiau ar šio krūvio ir išlaidų imsis patys verslininkai? Aišku, kad ne. Vadinasi valstybė turi galvoti ir apie tai. Akivaizdu, kad kiek nors masiškesnis buvusių žemdirbių parengimas naujoms kvalifikacijoms neišsiteks darbo biržų vietinio užimtumo iniciatyvų biudžetuose. Pagaliau yra keistina ir pati sistema. Būtų pasiektas geresnis rezultatas, jeigu vietinį užimtumą skatinančios lėšos būtų skirstomos tiesiogiai per verslininkus, t.y. būsimuosius darbdavius.

Kita vertus, į regioninės programos rengimą įtraukus ir darbo biržas, galbūt galėtume tikėtis tam tikros medžiagos apie atskirų profesijų darbo jėgos pasiūlą. Asocijuotos verslo struktūros pamėgintų susisteminti darbo jėgos paklausos profesinę struktūrą.

SVV ir ES struktūriniai fondai

Nemažai buvo kalbėta ir dar apie vieną aktualią problemą - kaip padėti kaime besikuriantiems verslininkams įsisavinti ES struktūrinių fondų lėšas. LAEI direktorius Gediminas Radzevičius atkreipė dėmesį į tai, kad daugeliui kaime besikuriančių smulkių įmonių vadovus pirmiausia reikėtų mokyti verslo pradmenų, nes be šios savybės pinigai gali būti paleisti vėjais.

Kupiškio rajono meras Leonas Apšega sakė, kad SVV įmonių plėtra kaime daug siejasi su savivaldos institucijų finansinėmis galimybėmis. Deja, dėl netobulo savivaldybių biudžeto formavimo jos labai ribotos. Daug neaiškumų ir su ES struktūrinių fondų būsimomis galimybėmis. Padėtis šioje srityje kol kas tokia, kad tiek Bendrojo programavimo dokumentas (investicinė parama), tiek Kaimo plėtros planas (kompensacinė parama) lieka teorinio ir metodinio pobūdžio dokumentais. Apie realias šių lėšų panaudojimo galimybes pakankamai nuovokos neturi nei kaimo, nei miesto verslininkai. Todėl svarbu surasti būdus, kaip šį parengiamąjį darbą, įsisavinant ES struktūrinių fondų lėšas, kaip ir realių projektų rengimą “nuleisti” į savivaldybių ir seniūnijų lygį. Kol arčiausiai verslininkų esančios valdžios struktūros neįsitrauks į šį darbą, nerealu tikėtis spartaus ES lėšų įsisavinimo.

Buvo kalbama ir apie SAPARD lėšų panaudojimą. Patirtis parodė, kad reikėtų sertifikuoti verslo projektus ketinančias rengti firmas. Antraip vargu ar pavyks išvengti konsultantų šarlatanų.